Jonas Siaurukas
Praeitą savaitgalį Palangos miesto bibliotekos skaityklos salėje buvo atidaryta vilniečio menininko Juozo Valiušaičio fotoparoda.
Tai originaliai sugalvotų kompozicijų rinkinys, jį sudaro senųjų fotografų Vilniaus vaizdų nuotraukų (dažniausiai bažnyčių) kopijos, kurių ne vienos apačioje – ir paties fotomenininko originalios nuotraukos.
Kadangi apie parodą iš anksto nebuvo plačiai žinoma, dalyvių buvo nedaug, pats dailininkas Juozas Valiušaitis, jo žmona, vienas ukrainietis verslininkas, dar keletas žmonių.
Pagarba Bibliotekai ir jos darbuotojoms, kad įsileido šią parodą be biurokratinių kliūčių, ji tikrai įdomi. Ir pavadinimas daug ką sako: NUGRIMZDUSIS VILNIUS.
Parodą apžiūrėti gali visi, todėl daug apie ją nerašysiu.
Kitos įdomybės prasidėjo vėliau, kai parodą ir jos autorių pagerbė netikėtas svečias – Vytautas Landsbergis, su nepakeičiama berete, asmens sargybiniu (tai būtina, nes V. Landsbergis Seimo yra paskelbtas pirmuoju atsikūrusios Lietuvos Prezidentu), ir savo sūnumi, žinomu menininku Vytautu.
Fotomenininkui J. Valiušaičiui kartu su žmona aiškinant paveikslų (fotografijos juk irgi paveikslai) turinį ir jų sukūrimo aplinkybes, V. Landsbergis kartu su kitais apžiūrinėjo parodą, dalinosi pastabomis, įspūdžiais.
Po to sekė įdomus jo ir J. Valiušaičio pokalbis apie senąjį Vilnių, Lietuvos istoriją.
V. Landsbergis, pavyzdžiui, papasakojo apie neįvykusį Vytauto kariuomenės ir jo žento – Maskvos valdovo kariuomenių mūšį prie Ugros upelio. Konflikto priežastis, esą, buvo kažkokio „pikto Sevruko“, maskvėno, įvykdytas Vytauto valstybės piliečio užpuolimas, kelių bačkelių jo medaus pavogimas, ir pan. Vytautas pasiryžo apginti Lietuvos pilietį. Bet, suartėjus kariuomenėms, prasidėjo derybos ir mūšio nebuvo.
Kažkoks bajoras buvo tuo nepatenkintas, jis dėl to gavo pravardę NIE MIR, iš to paskui atsirado pavardės – Nemirovičiai. „Ovičiai“, pasak jo, yra lietuviškų šaknų turintys žmonės…
Nors Sąjūdžio Patriarcho, kaip ir visų mūsų, laikas nepagailėjo, nustebino jo gera atmintis, puiki lietuviška kalba, jumoro jausmas. Nedaugelis gali tuo pasigirti.
Buvo deklamuojamos eilės (V. Landsbergio garbei, panašios į K. Genio „Už Lietuvą, už Landsbergį“, taip pat J. Marcinkevičiaus eilėraštis), V. Landsbergis irgi neužsileido, ir savo eilėraščių keletą pateikė.
V.Landsbergis atrodė visai nebaisus, kodėl iki šiol jo nemaža žmonių bijo, nekenčia?
Gal praeis kada nors laikai, kai Lietuva nebebus taip susipriešinusi į „landsbergistus“ ir „brazauskininkus“ bei kitus? Kol kas, atrodo, tas susipriešinimas tarp partijų ir srovių tebėra gana didelis.
Bet „prie ko čia“ V. Landsbergis? Juk jis seniai nebevaldo. Ir kai valdė Seimą, jis juk nevaldė Vyriausybės, kurios žinioje yra Pinigai – tikrasis šių laikų Valdovas (ar net Dievas). Todėl Vyriausybė daug daugiau gali, negu Prezidentūra ar net Seimas.
Nemažai laiko buvau „landsbergistu“… Po Mažeikų Naftos įvykių, mano landsbergizmas pamažu išblėso. Bet ar verta visus blogybių šunis karti ant jo? Juk už daugelį dalykų buvo atsakingos kitos institucijos. Ar galėjo muzikos profesorius viską suvaldyti? Manyčiau, kad daug kur buvo tik prisidengiama „landsbergiu“…
„K.K.“ rašė, kad Lietuvai buvo grasinama, kad jei Mažeikių Naftos įmonės neparduos, Lietuva neįstos į NATO. Prezidentas A.Brazauskas irgi sakė (ar rašė), jei gerai prisimenu, kad niekas nieko už dyką neduoda…
Kur dabar mes būtume be NATO. Nereikia idealizuoti ES, bet be jos būtų gal dar blogiau.
Trūkumų ir problemų daug. Su kai kuriomis nesąmonėmis sunku susitaikyti. Girdime daug ryškios kritikos. Bet per mažai pozityvių, konkrečių planų ir pasiūlymų. O kai kas visai nutyli, ką iš esmės darytų ekonomikoje ir užsienio politikoje paėmę valdžią. Tyla ne visada yra gera byla.
Triuškinantis tautininkiškų jėgų pralaimėjimas rinkimuose turėtų priversti mus pasimokyti.
Yra ir pragiedrulių. Palangos biblioteka pavyzdžiui. Juk kiek gerų renginių padaro, nekalbu jau apie knygas. Jei atsigaus kultūra, gal ir tauta atsigaus?
Nustebino ukrainietis… Jis pasakė, kad karas gali trukti ilgai, jo firmos darbuotojų keletas jau žuvo, bet įmonė tęsia darbą. Net ir tokiomis sąlygomis.
Kodėl mes taip palūžome? Mokame tik peikti, keikti, skolintis, kopijuoti, o rimto kūrybinio darbo aiškiai per mažai. Kodėl esame tokie nevieningi ir susiskaldę, net vienos pakraipos viduje. Ko nepasidalijame?
Gal per maža pagarbos tikriems darbininkams ir kūrėjams? Bet juk ir kūrėjai klysta. Pavyzdžiui, dėl vieno kūrinėlio , sukurto prieš trisdešimt metų, man dabar šiek tiek gėda. Tada buvau toks, kaip dabar kiti, vienus garbinau, kitus peikiau.
Ne garbinti, kaip tai daro vieni ar peikti vadovus, kaip tai daro kiti, derėtų, o gerbti ir (savi)kritiškai vertinti juos, taip pat ir dabar jau garbų senuką V. Landsbergį. Kritiškai, bet ir teisingai vertinti. Juk ne jis vienas viską darė. Didelių žmonių ir klaidos didelės, kaip ir jų pareigos ir atsakomybė. Tie, kurie nieko nedaro, nei blogo, nei gero, tik vietą užima ar tuščiai burną aušina, kažin ar yra geresni…
