David Bowie, būdamas 69 metų amžiaus, numirė 2016-ais. Tada pasaulis prarado vieną iš žinomiausių ir unikaliausių savo muzikantų: D.Bowie buvo meninis chameleonas, kuris įkvėpė tris kartas jaunų muzikantų. Įdomiausias dalykas apie jo mirtį buvo tai, kad jis išgyveno taip ilgai.
Jo karjeros aukštumoje, septintame ir aštuntame dešimtmečiuose, muzikos pasaulis buvo pamišęs ir gyveno lyg tikėjosi, kad poryt bus pasaulio pabaiga. Tai suprantama, nes žvaigždės tiek gėrė, kad meteoritai ir ateivių užpuoliai tikriausiai mažiausiai baisūs dalykai, kurie jiems rodėsi. Mes jau įpratę, kad įžymybių gyvenimai greiti ir pavojingi. Iš dalies taip vyksta dėl jauno kvailumo, kuris yra daug kartų padidinamas pilnų kišenių. Tuo pačiu tai vyksta ir dar dėl vieno baisaus dalyko – kartais aukso kelias padengtas spygliais ir liūnu, o išėjimas – apgailestavimu ir mirtimi.
Daug nekalbėsiu apie neapsakomai sunkų tempą, kurį reikia palaikyti ypatingai konkurencingame muzikos pasaulyje, kad būtum vien pastebėtas, ir apie stresą, kurį patiria žvaigždės (nes apie tai buvau užsiminęs viename iš pirmųjų savo straipsnių), bet užsiminsiu apie to padarinius. O kokie padariniai? Nuo 2017 iki 2020 pasikartojo tas, kas vyko nuo 1969 iki 1971. 1969 – mirė Bryan Jones (Rolling Stones pirmasis narys), 1970 – mirė Jimmi Hendrix ir Janis Joplin (inovatoriai, visiems laikams pakeitę populiarią muziką), 1971 – mirė Jim Morrison („The Doors“ legendinis dainininkas, nuspėjęs elektroninės muzikos atsiradimą). Šitas periodas sukrėtė muzikos pasaulį – numirė svarbiausi muzikantai (dažniausiai be skatiko kišenėje, bet su švirkštu rankoje) ir bendras to laiko garsas pasikeitė. Tuo metu vyko roko aukso amžius ir numirę muzikantai buvo nustatę jo skambesį. Po 1971 m., nors prarastos sielos įkvėpė daug ką, muzika pasikeitė. Tie chaotiški metai parodė tamsiąją pusę muzikos įžymybės ir dar tamsesnę dalį pramogų verslininkų.
Nors ir daug kas pasikeitė per 40 metų, keli dalykai išliko ir jie mums atnešė tai, kas įvyko neseniai. 2017-ais, savais „vaistais“ gydantis nesibaigiančią paniką ir stresą, mirė muziką pakeitęs ir dažnai užmirštas Lil Peep. Jo muzika pradėjo emocinio repo revoliuciją, kuri dar dega iki šiol, nors jis mirė išleidęs vieną albumą. Metai po šios pražūties pasaulis pasiglemžė dar vieną žvaigždę. XXXTentacion muzika populiarumo emocinio repo pasaulyje pasiekė aukščiausią lygį. Jo albumas debiutavo top’ų viršūnėje, o geriausi singlai perklausyti šimtų milijonų kas savaitę. Vieną vasaros dieną jį nušovė jo mašinoje. Metams praėjus, mirė paauglių emocinio repo ikona ir melodijų dievas Juice WRLD.
Pastebėjimai, kad viskas vyko trijų metų tarpe ir kad kylantys žanrai prarado savo vedlius, yra baisūs, tačiau baisiau pagalvoti, kad jų mirtys dar labiau susijusios priežastimis. Lil Peep ir Jimmi Hendrix išnaudojo jų vadybininkai ir privedė prie nevilties, o Juice WRLD ir Bryan Jones pasiglemžė neblaivūs nelaimingi atsitikimai. Visus muzikantus blogai paveikė pramogų verslas.
Muzika sunki, bet ir atneša didelį pelną. Įrašų kompanijos ir gerbėjai reikalauja vis daugiau. Aš ne prieš iššūkį, bet nemanau, kad jo pasekmė turi būti mirtis. Nežinau priešnuodžio šiai baisiai ligai, bet manau, kad pirmas žvilgsnis būtų parodyti muzikantams išeitį ir padėti spręsti jų problemas. Aišku, su savo kalnais auksinių įrašų ir maišais pinigų jie tai gali padaryti patys, bet dažniausiai jų dėmesys būna nutelktas į ne tas vietas ar nukreiptas manipuliuojančių verslininkų.
Galų galiausiai, kaip gerbėjai ir klausytojai, mes nenorime, kad tie, kurie sutelkia daug gyvenimo džiaugsmo, gulėtų du metrai po žeme, bet mes norime juos girdėti toliau. Tiek daug žvaigždžių yra ant ribos bei prarado savo šviesą. Joms trūksta tik vieno stumtelėjimo į vieną pusę ir jos nukris į bedugnę arba vieno stumtelėjimo į kitą ir jos sukurs meną, kuris bus amžinai nepamirštas.
Gediminas Radvila
