Gediminas Radvila
Dažniausiai mes girdime muziką radijuje, televizijoje ir internete. Didžiąją dalį mūsų klausomos muzikos sudaro vos keliasdešimt atlikėjų: pop žvaigždės, kurios net mirusios nemirs. Mes jas visada girdime, matome jų nuostabius gyvenimus. Ir kas nenorėtų būti pasauline įžymybe? Muzika, pinigai, vilos Holivude, pasauliniai turai ir alkoholizmas – tiesiog puiki mišrainė hedonizmo, kuri yra daugelio milijonų svajonė. Tačiau ar tai iš tikrųjų taip nuostabu,kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio? Ar žmonės nemato tikrosios to gyvenimo pusės?
Be abejo, kad nemato.
Tapti roko ar popso žvaigžde yra mirties bausmė. Žmogus ir jo smegenys tiesiog negali atlaikyti viso to. Būti muzikine ikona yra baisiai sunkus darbas – nesibaigiantys interviu, koncertai, įrašinėjimo sesijos ir dar daugiau. Toks gyvenimas nėra pritaikytas žmonėms. Žmogus yra sutvertas paprastam ir laisvam gyvenimui. Sistema, kurioje jis yra išnaudojamas bei matomas milijonų, yra sistema, kuri neveikia. Mes tai tiek daug kartų esame matę tikrame gyvenime – kuo žymesnė žvaigždė, tuo giliau ji nukrenta. Paprasta taisyklė – kai tave visi žino, esi vienišiausias, kai turi viską, nieko neturi.
Tikram gyvenime to yra begalės pavyzdžių. Lietuvoje – Egidijus Dragūnas ir Džordana Butkutė tikriausiai žinomiausi atvejai. O didžiajame pasaulyje sąrašas toks ilgas, kad išvardinti užtruktų kelias valandas. Daug įžymybių yra sakę, kad kiekvienas žmogus muzikos pasaulyje yra buvęs išnaudotas didžiosios kompanijos ar vadybininko. Tai yra suprantama ir problema kur kas gilesnė negu paprastas žvilgsnis į tai, kaip žymūs muzikantai pasiekia dugną.
Mes visi gyvename sistemoje, kur didesnis žmogus turi pasinaudoti, o po to išspjauti, mažesnį, nes visi kiti taip daro. Muzikoje ir kine, įrašų kompanijos ir didelės studijos išnaudoja savo kūrybingiausius žmones, išsiurbia kraują kaip vorai, ir palieka likimo valiai. Taip yra, nes konkurencija yra be galo didelė, su kiekvienu ketvirčiu jie turi pasiekti didesnį pelną, geresnius kritikų įvertinimus ir brangesnes akcijas. Taip vyksta, nes yra siekiama pastovaus, nesibaigiančio augimo, kuris pastatytas ant milžiniškos piramidės kūrybiškų sielų. Tas šaltakraujiškas augimas ir konkurencija yra tiesiog burbulas. Lygiai taip pat, kaip viskas kitas pasaulyje. Lengviausias pavyzdys yra pramogų pasaulis – jis pastatytas ant trumpų laikotarpių nesustabdomo augimo ir pasisekimo.
Holivude šeštajame dešimtmetyje buvo begalės miuziklų, kurie uždirbdavo neapsakomus kiekius pinigų. Didžioji dauguma filmų buvo miuziklai. Tačiau filmų režisieriai buvo apakinti pinigų ir po trumpo laiko viskas žlugo. Žmonės pradėjo nebeiti į tuos filmus, kritikai pradėjo juos nuvertinti ir studijos prarado begales pinigų, vos nesugriuvo visas Holivudas. Po dešimtmečio filmų pasaulį pradėjo dominuoti naujojo amžiaus, genijų režisierių kuriami filmai. Holivudas ir vėl suteikė visą savo dėmesį į vieną dalyką, nes tai atnešė studijų direktoriams visko, ko jie norėjo. Tačiau istorija pasikartojo – viena gigantiška katastrofa po kitos ir Holivudas vos ir vėl nesugriuvo.
Taigi, toks aklas augimas nėra palaikomas. Kai burbulas sprogsta, pasekmės visada būna didesnės negu iš jo gauta nauda. Tačiau to žmonija niekada neišmoksta. Visas pasaulis pastatytas ant burbulo, neatsižvelgiant į tai, kad jis negali visko atlaikyti. Viskas, ką mes galime padaryti, yra gyventi ir laukti, kol burbulas sprogs, pasibaigs šis „aukso amžius“ ir prasidės pasekmės. Galų gale, akcininkai ir vėl pradės pūsti naują burbulą, ieškodami didžiosios, naujosios žvaigždės.
Pagal „Karštą komentarą” Nr.4 (2020 02 14-28)
