Gediminas Radvila
Bepučiant vėjui pradeda groti šviesus, melodingas gitaros rifas ir dar nespėjus prie jo priprasti prisijungia galingi būgnai, lyg tiesiai iš stadiono, kur dešimt tūkstančių identiškų žmogelių bando sukelti žemės drebėjimą vardan to, kad jų komandą apimtų ta visų geidžiama, pergalingoji paskutinės minutės jėga. Moteriškas balsas kartoja ir kartoja: „Mano kišenėse vėjai niokotojai.“ Taip prasideda Sidabro naujausioji daina „Miško žmona“.
Sidabro? Tokio vardo iki dabar neteko išgirsti – jis neprasiskverbė į Vilniuje įsiaudrinusią mišrainę neo-psichodelinių garsų, garažinio ir gotiško roko. Jei turi būgnininką, moki dainuoti ir groti minorinius akordus, tūkstančiai odinių švarkų, slypinčių patamsėje, parodys tau šypseną. Bet jeigu nesi nė kiek pamišęs, be niekada nesudaužytos širdies… Apsisuk. Apsvaigusios, atstumtųjų muzikos mieste didžiausias atstumtasis – civilizuotas atlikėjas.
Nekyla klausimų, kaip Sidabro, penkių civilizuotų, savo instrumentus įvaldžiusių veidų kolektyvas, kol kas nesulaukė nė lašelio dėmesio. Ir apie juos teko išgirsti ne iš lūpų, o kapstant interneto gilumose. Jų vokalai ir dainų žodžiai – paimti tiesiai iš folkloro ir aštuntojo dešimtmečio liaudies roko. Jų aranžuotės atspindi modernaus roko šviesą. O viską sudėjus iškyla ir post-roko skonis.
„Miško Žmonos“ įtampai kylant, kaip kokiame „Black Country, New Road“ (liet. „Juoda Šalis, Naujas Kelias“) įraše, galvoje randasi siužetų vingiai. „Miško žmona“ galėtų skambėti įtemptame „The Dresden Files“ (liet. „Dresdeno Failų“) romano paskutiniame trečdalyje arba pagoniškame rituale. Dainos žodžiai abstraktūs, poetiški, bet dainos įtampa neleidžia gilintis į jų prasmę.
Pasiekus tekstą „Viksvom aplink, / Apsivijo miškas. / Nežinau ar aš esu verta / Šių vedybų,“ jau per vėlu apie kažką galvoti arba sustabdyti dainą. Būgnai, su boso pagalba įsijungę į sunkiojo roko režimą, palaiko miestietišką ritmą, kol dainininkės melodijos ir žaismingos gitaros jam suteikia svajingą, antgamtišką kontrastą. Prisijungęs smuikas dar pasaldiną dainą, bet nei sekundei nesibaigia įtampa. Net kai dainininkė dainuoja „Giesmių aš / Strazdo negirdėjau“ ir momentui ištirpsta gitaros su smuiku, išlieka jausmas, lyg tuoj atidundės kažkas didingo, kažkas pasaulį sukrečiančio.
Tada, praėjus dviem dainos minutėms, prasideda staigus kilimas, kuris po akimirkos nuveda į švelnią aukštumą. Prabėga dar kelios sekundės ir paaiškėja, kad čia dar ne dainos aukščiausias taškas. Po būgnų solo ir keistų kompozicinių dalių, suteikiančių „Miško žmonai“ žavesio, viskas nuslūgsta. Suskamba smuiko akordai ir reti būgno dūžiai. Sušnabždama. Atsikvepiama. Kelių balsų surėkta „Aš miško žmona!“ eilutė pradeda tikrąjį dainos crescendo. Ši neapsakomų harmonijų aukštuma pribloškia ir užhipnotizuoja. Net nepastebi kaip ir vėl prasideda kartotis „Mano kišenėse vėjai niokotojai.“
Sidabro neslepia talento ir sugebėjimų. Tiesa, nors ir dažniausiai rašau apie gerus kūrinius ir naujas grupes, kurios nusipelnė dėmesio, mano ausys – ciniškos, užkietėjusios nuo virš tūkstančio įrašų. Jas taip staigiai nustebinti sunku. Bet Sidabro mane nubloškė lyg jau būtų pripratę prie šokiravimo meno. Jų potencialas beribis. Ir „Miško žmona“, kuri be perstojo zvimbia galvoje, verta 4.5 iš 5.
Nors Sidabro mane labiausiai apstulbino iš pastaruoju metu išleistų įrašų, yra ir dar įdomybių lietuviškoje muzikoje. O gal geriau sakyti… praeities šmėklų? Šmėklų vardu Black Spikes, aišku. Paklausius šios grupės greitai ištirpsta noras klausyti dar. Jų sunkiojo metalo ir roko dainos malonios ir tikrai gerai įrašytos, bet greitai pasotina apetitą. Ir grupė dingsta iš galvos.
Atrodo, kad ja atsikratai amžiams. Tada po ilgiausių mėnesių ar net metų ji sugrįžta. Tai per tragišką, bet aukšto biudžeto pasirodymą Eurovizijos atrankose, tai netyčia per koncertą. Black Spikes ant scenos – kitas reikalas. Ši grupė sujungė nesustabdomą roko energiją su ankstyvųjų laikų Genesis teatriška magija. Po to laimingo atsitikimo galvojau, kad tikrai apie Black Spikes daugiau neišgirsiu. Bet dabar grupė išleido naują dainą „Apie ją“ kartu su brangiu, neraminančiu muzikiniu klipu. Ir ši daina sudomino labiau nei tikėjausi.
Iš karto trenkia gilūs, kompiuterinio boso smūgiai ir fone žviegia gitaros. Tokia pradžia primena industrinę muziką bei tokias grupes, kaip Rammstein ir Nine Inch Nails. Bet aš puikiai pažįstų metalą. Jis manęs neapgaus. Metalistai myli tokias dainų pradžias ir jos gali nuvesti bet kur. Dažniausiai į metalcore stiliaus teritoriją. O metalcore pasisavino pankų emocionalumą, riksmus ir greitį ir sumaišė visą tai su metalo aštriomis gitaromis ir niūrumu.
Negaliu įsivaizduoti, kaip Black Spikes galėtų įrašyti metalcore dainą. Bet ši grupė, kažkaip, nukrypo į viduriuką tarp industrinės muzikos, ekstremalaus metalo ir metalcore: skamba grėsmingi elektriniai būgnai, suspaustos gitaros, aukštos vokalinės melodijos ir gilūs riksmai. Pasak pačių Black Spikes, dainos tekstas apie tylią kančią vienatvėje, galutinį pasidavimą ir laukimą mirties. Dainavimas kelia šiurpulius nors ir didžiąją dalį žodžių paskandiną lavinos gitarų.
Beje, „Apie ją“ laikosi praeitų Black Spikes įrašų tradicijų ir joje suskamba keletas didingų priedainių. Tada greita, emocinga gitaros solo paruošia paskutinį priedainį, kuriame pasirodo ritualinis aimanavimas ir nesustojanti lavina būgnų.
Netikėtai man patiko kryptis, į kurią nuėjo Black Spikes. Šiai grupei, manau, nulemta kurti intensyvias metalo dainas – jų praeita muzika skamba per daug paprasta įraše, nors ir ji stulbina koncerte.
„Apie ją“, atsižvelgiant į platųjį metalo muzikos pasaulį, nėra kuo išsiskirianti daina: gitarų rifuose trūksta įdomumo, o dainininkių balsuose trūksta charakterio. Bet atsižvelgiant į Lietuvos neintriguojantį metalo pasaul5, ši daina yra tarp geriausių šiais metais pasirodžiusių. 3.5 iš 5.
