Gediminas Radvila
„Šitie pastarieji penki metai buvo kova prieš komfortą. Aš ilsėjausi. Ką aš pastebėjau tame komforto jausme, kad tai akimirka, kai daugelis iš tavo mėgstamiausių reperių atsiduria kryžkelėje, […] jie padarė, ką jie norėjo ir jų darbo vaisius pradeda kovoti prieš juos. Ta energija ir atsidavimas, kuriuos įdėjo į meną, dingsta ir būna pakeisti komfortu ir prabanga.“
Šiuos žodžius pasakė reperis J. Cole 2021-ųjų dokumentiniame filme „Applying Pressure“, sukurtame atskleisti atlikėjo vidinį pasaulį prieš išeinant jo albumui „The Off-Season“. Kai „The Off-Season“ pasirodė tų metų gegužę, jis pardavė virš milijono egzempliorių ir jame pasirodė pora hit’ų: „Pride is the Devil“ (liet. „Pasididžiavimas yra velnias“) ir „My Life“ (liet. „Mano gyvenimas“).
Ir „The Off-Season“ nebuvo vien tik komercinis produktas, sukurtas patraukti kuo daugiau dėmesio. Albumas unikalus ir vietose netgi emociškai skausmingas. Visa tai turėtų priversti išsižioti.
Atlikėjui, einančiam antrą dešimtmetį, tokie albumai pasirodo retai. Labai retai. Svarbiausia, kad „The Off-Season“ parodo J. Cole žodžių tiesą. Po spindinčia šypsena ir šiltu glėbiu slypi šaltakraujiškas menininkų žudikas – komfortas. Tik tie, kurie sugeba išvengti komforto spąstų, išlieka ilgai, parodo, kaip jų menas keičiasi per ilgus metus. Visame pasaulyje tokių atlikėjų yra užtektinai, tačiau prisiartinus ir pažvelgus į hip hopo pasaulį, ypač Lietuvos hip hopą, nugara nubėga šiurpuliai. Atlikėjai krenta kaip lapai nuo komforto ligos. Vienas iš buvusių Lietuvos repo čempionų – Flying Saucer Gang veidas Remis Retro – ne išimtis.
Kai Remis Retro ir Gamka susirenka ir išleidžia įrašą bendru vardu, dar galima pajausti lašelį vilties. Naujausia Flying Saucer Gang daina „Kultūra“ – Atlantos miesto stiliaus dozė energijos ir agresijos, kuri koncerte sulauktų nuostabių reakcijų iš auditorijos. Gamka vienas irgi išvengė stagnacijos ir nuosmukio pasinerdamas į neo-psichodelinius garsus su solo albumu „Šaltos Bangos“. Tačiau pasiklausius bet ko, prie ko prisidėjo Remis Retro per pastaruosius metus pradeda suktis pasaulis. Skrandžio turinys nesutinka likti vietoje. Ausis skauda. O naujausia daina „Gaudom Kaifą“ pažemina standartus iki dar ankščiau neregėtų žemumų.
Suskamba šalti sintezatoriai ir trankūs, klubo muzikos būgnai, kol ausis drebina grėsmingas boso takelis. Pati „Gaudom Kaifą“ aranžuotė nėra bloga. Taip, joje nėra nei autentiškumo, nei jokio žavesio, kuriuo spindėjo seni, pigių sintezatorių kupini Flying Saucer Gang įrašai, bet tokios įžymybės lygio atlikėjui tokia muzika priimtina.
Galų galiausiai, negalima išsišokti per daug arba radijų direktoriai išsigąs ir išsilakstys į krūmus. Problemos (gal net visa katastrofa) prasideda tą akimirką, kai Remis Retro prisėda prie mikrofono. Po trumpo monologo apie „Auto-Tune“, prasideda akimirką trunkantis posmas. Jo didžiausias pasiekimas, kad tekstas surimuotas, nors ir eilutės bereikšmės, nesusijusios viena su kita ir abstrakčiai kalba apie vakarėlius.
Manau, nereikia minėti, kad į atlikimą neįdėta nė lašelio pastangų. Jo balsas – monotoniškumo įsikūnijimas ir yra šiek tiek išgelbėjamas garso inžinieriaus efektų. Tada, iš niekur nieko, prasideda priedainis, kuris palieka ašarose ir juokuose. Išgirdus tą priedainį – kompiuterinį saksofono garsą, užklijuotą ant ne kiek nepasikeitusios muzikos, kol Remis Retro kartoja „Gaudom kaifą“ – kyla tik viena mintis galvoje: „Radau blogiausią, tingiausią metų dainą!“
Manau, neverta kalbėti apie tai, kaip Flying Saucer Gang žibėjo praeityje, ir Remio Retro nuosmukis toliau stulbina. Užtenka prisėsti ir su geru užkandžiu žiūrėti į katastrofą iš šono. Tuo pačiu metu galima ir pažvelgti į neįtikėtiną pakilimą, totalų kontrastą Flying Saucer Gang nuosmukiui – DJ Nevykėlė.
Per pastarąsias savaites teko vis dažniau ir dažniau aiškinti DJ Nevykėlės muziką. Laikausi įsitikinimo, kad ne to amžiaus, ne to charakterio žmogui tai neįmanoma misija. Bet žodžiai „infarktas diskotekoje“ labiausiai priartėja tiesos.
DJ Nevykėlės intensyvių, melodingų dainų žodžiai vulgarūs kaip statybvietės diskusijos, o vokalai perdirbti iki hyperpop standartiško robotiškumo. DJ Nevykėlė priverčia prisiminti epizodą iš Kanye West karjeros pradžios. Šis atlikėjas įsibrovė į įrašų kompanijos ofisus ir visiems, kam galėjo, grojo savo muziką. Jis buvo išjuoktas. Ignoruotas. Jo muzika nebuvo panaši į to meto standartus, nebuvo tikėta, kad ji išpopuliarės, bet, galiausiai, po kelerių metų užvaldė top’ų viršūnes.
Panašiai jaučiuosi stebėdamas DJ Nevykėlę – tik atsiradus internetui, iš įrašų kompanijų rankų išsprūdo galia nuspręsti, kas vertas įžymybės. Dabar ta galia atsidūrė klausytojų rankose. Ir klausytojai jau seniai nusprendė.
Jos naujas įrašas, trumpas albumas „Nevykėlės Dienoraštis“ – įdomiausias Lietuviškos muzikos momentas jau visus metus. Lavinoje keiksmažodžių, narkotikų, tik Z kartai suprantamų išsireiškimų ir nesustojančio tempo pradeda kilti šiurpuliai. Kažką primena. Ne pati muzika, bet jos energija, filosofija, principai tokie patys kaip ir… neseniai iškilusio Įniršio (angl. Rage) žanro.
Įniršis – moderniausia hip hopo atmaina, staigiai iškilusi po Playboi Carti 2020-ųjų albumo „Whole Lotta Red“ ir 2021-ųjų hit’o „Miss the Rage“. Šis melodingas, aido gelmėse ir sintezatorių šviesose paskendęs stilius dažnai lyginamas su pankroko judėjimu: jo koncertai lyginami su riaušėmis, o atlikėjų įvaizdis sukelia ne vieną keistą žvilgsnį.
Taigi, hyperpop ir Įniršis – skirtingos pusės tos pačios monetos. Jie šių laikų pankai. Jų gitaros – sintezatoriai. Jų odinės striukės ir juodi batai – keistos kombinacijos brangių drabužių. Lietuvoje, tiesa, trūksta ryškaus Įniršio vardo, bet DJ Nevykėlė ir kiti kylantys hyperpop atlikėjai atperka už šį trūkumą.
„Nevykėlės dienoraštis“ – gūsis šviežio oro, kuris atneša Lietuvos muzikai naują spalvą: „#užsilenkus“ suskamba trance stiliaus aranžuotė, „trippinu aš zhoooskai“, panašiai kaip hitas „Aerobika“, priverčia šokti su cowbell garsų pagalba o „nevykėlę“ tranko galingi breakbeat būgnai, kol fone melancholiškai plūduriuoja elektrinės gitaros.
DJ Nevykėlės muzika nėra puiki. Giliau įsiklausius į šias dainas pasirodo visur panašus tempas, beveik identiškos vokalinės melodijos. Neturiu abejonių, kad nauja DJ Nevykėlės muzika gėrės – ji, vis dar, daugiausiai potencialo rodanti lietuviška atlikėja. Svarbu, manau, kad jos nepačiuptų komfortas.
