Gediminas Radvila
Sėdi palangėje, šiltas vėjelis pučia į tavo veidą. Namuose groja įžymi plokštelė, kambario kampe guli išnaudotas, bet patikimas instrumentas. Nesvarbu, kokie metai ar koks tavo muzikinis įgūdis, tikriausiai jautiesi taip, lyg tavo talentas groti nepasieks legendų lygio. Jau visos muzikinės legendos: Jimi Hendrix, Keith Moon, Miles Davis, Eddie Van Halen, nugyveno ir pakeitė pasaulio požiūrį į jų instrumentus. Kas, jeigu pasakyčiau, kad dar yra galimybė pasiekti jų lygį?
Visos legendos turėjo kelis bendrus dalykus. Vienas iš jų – jie visi gyveno savo instrumente, negalėjo net iškvėpti oro be jo rankose. Groti gerai yra labai sunku, tam prireikia tūkstančių valandų. Tačiau pasiekti lygį, kuriame gali būti vadinamas geresniu už visus kitus, yra neapsakoma. Tau nereikia tik groti. Tau reikia viską puikiai suprasti ir pamatyti muziką žingsniu giliau, negu mato bet kas kitas. Prie sunkumo prideda dar tai, kad muzika ne viskas. Jeigu nori palikti ženklą pasaulyje, turi ne vien tik gerai groti. Turi ir būti girdimas. O tai yra ypač sunku.
Muzika yra mokslas ir menas viename. Darbas ir pramoga. Ji leidžia klausyti ir svajoti. Daug kas norėtų pasiekti lygį, geresnį už bet kurį kitą. Bet, kaip minėjau, tam reikia nerealiai daug darbo ir pastangų. Ir ar iš viso verta keisti pasaulį? Gal geriau gauti begalę dėmesio su paprastu popso kūriniu? Negaliu pasakyti, nes tiek ir pasaulį keičiančios legendos, tiek ir lengvi, daug ką plagijuojantys kūriniai istoriškai yra padarę panašų lygį įtakos.
Iš tikrųjų viskas priklauso nuo asmens. Kažkas pasirinks lengvesnį kelią, kažkas sunkesnį. Gal jie praleis dešimt tūkstančių valandų prie būgnų, o gal dešimt valandų prie elektrinio pianino. Galų gale svarbiausia, kad pasirinktų. Svarbiausia, kad pratęstų muziką. Jeigu niekas praeityje nebūtų įdėjęs darbo, dabar nebūtų visų šių nuostabių kūrinių. Nebūtų visos šios muzikos, šio meno. O be meno ir nebūtų pasaulio.
Pagal „Karštas komentaras” Nr.2 (2020 01 17-31)
