Gediminas Radvila
Teigti, kad visas menas susijęs, yra jau normalus dalykas. Be XIII a. meno, mes neturėtume XIX a. kūrybos, be klasikinės muzikos, nebūtų dabartinės, ir be nespalvotų, ankstyvojo XX a. amžiaus filmukų neegzistuotų milžiniški Holivudo filmai. Tai yra tiesiog kaip veikia laikas ir inovacija – žmonės stato ant prieš juos atsiradusių pamatų. Įdomiausia jungtis meno raizgalynėje: tarp skirtingų meno sričių. Labiausiai tai matome muzikoje.
Muzika geriausiai susijusi su vaizdiniu menu. Ji senaisiais laikais įkvėpdavo tapytojus, vėliau puikiai sueidavo su kinu, o XX a. vidury ta sąjunga pasiekė savo geriausią formą. Tai galime matyti dviejuose dalykuose.
Muzika buvo labai susijusi su kinu pačioje filmų pradžioje ir tie santykiai puikiai padėjo abiem. Anksčiau filmai buvo be garso, bet ta problema lengvai išsisprendė. Kino seansuose sėdėdavo muzikantai su instrumentais ir grojo pagal veiksmą. Tai ankstyvajam kinui davė daug gyvybės, o muziką padėjo supaprastinti ir davė jai pirmą kelią į populiarumą.
Vėliau filmai pradėjo tarnauti muzikai: šeštą dešimtmetį užkariavo muzikiniai filmai. Užkariavo gal net per silpnas žodis. Absoliučiai konkuravo? Naikino lyg Verdeną per pirmąjį pasaulinį karą? Paprasčiausiai tariant, miuziklai ir žymių grupių filmai okupavo kino teatrus. Tuo metu, jeigu idėja neturėjo dainų, šokių ir gražios istorijos, ji dažniausiai iš karto atsirasdavo Holivudo prodiuserio šiukšliadėžėje. Tas dešimtmetis buvo muzikos ir kino santykių aukštuma. Nuo ten viskas prasidėjo ristis žemyn. Septyniasdešimtaisiais buvo keli geri momentai, bet kinas paliko muziką ir užleido vietą kitam dalykui.
Albumų viršeliai yra puikus pavyzdys, kaip muzika paprastai, bet gerai sugyvena su vaizdiniu menu ir pagerėja dėl jo. Viršeliai pakeitė muziką 1955 m. Tada Frank Sinatra albumas „In the Wee Small Hours“ buvo išleistas su menišku viršeliu, puikiai pritaikytu perteikti muzikos emociją. Iki jo albumo to dar nebuvo. Tas viršelis atvedė populiarią muziką į revoliuciją. Taip pokyčiai vyko lėtai, bet jau po dešimtmečio skirtumas buvo lyg diena ir naktis.
Viršeliai yra labai paprastas dalykas, kuris turi didelę paskirtį. Gerai pritaikytos nuotraukos padėjo įamžinti daugiau nei kelis įrašus arba sustiprino albumo perteikiamą emociją. Bitlų „Abbey Road“ ar Pink Floyd „Dark Side of the Moon“ yra nepamirštami vaizdai, o veidas ant King Crimson „In the Court of the Crimson King“ suteikė visai kitokią, surealistinę reikšmę įrašui.
Ši paprasta meno jungties forma man labai patinka, nes ji suteikia muzikantams begales galimybių pagerinti savo darbą. Taip, albumo viršelis turi didelius apribojimus: jis privalo gerai atrodyti, kai yra mažas, bet ir kai yra didelis, jis privalo būti kvadratinis bei atspindėti muziką. Tokie limitai varo iš proto, bet dėl to viršeliai nuostabūs – jie skatina kūrybą.
Apskritai, menas – kaip voro tinklas, o muzika tame tinkle atrado jai puikiai tinkantį siūlą. Ji juo ilgai keliavo tai į priekį, tai atgal iki tol, kol jį perprato. Dabar ji nuo jo neatsiejama. Į gerąją pusę, aišku. Be vaizdų akiai, muzika būtų visai kitas dalykas šiais laikais.
Pagal „Karštą komentarą” Nr.10 (2020 05 08-22)
