Gediminas Radvila
Kiek pamenu, per pastarąjį dešimtmetį vis pažvelgus į televizijos ekraną valandos bėgyje pasirodydavo Miley Cyrus veidas, o pasileidus radiją, dar greičiau suskambėdavo jos balsas, dainos, kaip „Party in the U.S.A.“ ar „Wrecking Ball“. Tai ne kažkoks atsitiktinumas ar prasidedančios šizofrenijos simptomas, bet aršus Holivudo ir įrašų kompanijų darbas. Matote, Miley Cyrus, atrodo, suprojektuota ekranams ir akinančioms šviesoms. Ji gimė žymių atlikėjų šeimoje ir dar vaikystėje gavo legendinį „Hannah Montana“ vaidmenį. Apie šį serialą, tapusį „Disney“ televizijos atšakos veidu, manau, daug neverta užsiminti. Ir taip, visos įdomybės prasidėjo po to, kai Miley Cyrus paliko šį įvaizdį.
Po 2010-ųjų įrašo „Can’t Be Tamed“, kuriame suskambėjo visai kitokia muzika, negu klausytojai buvo pripratę, ir pasirodė visai kita Miley Cyrus pusė, prasidėjo jos tikras kilimas į žvaigždes. Ji tapo „dance pop“, tada „trap pop“ stilių veidu. Tuo pačiu metu nuo jos nesibaigiančių skandalų žurnalų rašytojams paraudo ir paskaudo pirštai. Tada, staigiai, – tyla. Po kelių nesėkmingų įrašų ir vedybų, Miley Cyrus nuslinko į ramybę. Prasidėjo kitokios pop muzikos laikai.
Niekas blogai į jus nepažvelgtų, jei tada būtumėte pasakę, jog Miley Cyrus niekada nesugrįš. Bet 2020-aisiais ji akivaizdžiai susivokė, kad vienintelis būdas ištaisyti vedybų žalą žvaigždės karjerai – skyrybos.
2020-ųjų Miley Cyrus albumas „Plastic Hearts“ – šlykščiai aukšto biudžeto, besielis pop muzikos šedevras. Jis puikiai užčiuopė jos tuo metu po širdgėlos jaučiamą laviną emocijų: pyktį, liūdesį, norą maištauti. Išryškėjo didžiausios Miley Cyrus mūzos: devinto dešimtmečio pop rock garsai, atlikėjai, kaip Blondie, Stevie Nicks, Madonna ir t.t. Ir šita mišrainė stilių ir garsų buvo perteikta naujai. Netgi jos balsas skambėjo kitaip negu ankščiau. Tiesa, vietose jos armija prodiuserių ir garso inžinierių persistengė ir nušlifavo muziką per daug. Pasigedau aštrių kampų ir retų klaidelių, kurios suteikdavo seniems įrašams charakterio. Be to, „Plastic Hearts“ galima tik girti. Albumo būgnai, bosas ir ritmas surežisuoti užhipnotizuoti šokių aikštę. O ant albumo melodijų verta užlipdyti užrašą: „Atsargiai. Šis produktas gali sukelti priklausomybę.“ Praėjus beveik trejiems metams po „Plastic Hearts“ pasirodymo, man vis tenka sumurmėti „Midnight Sky“ ir „Prisoner“ priedainius. Iš bėdos, galėčiau pilnai šias dainas išstenėti negirdėjęs jų metų metus.
Koks kitas žingsnis po tokio milžiniško pasisekimo, karjeros atgaivinimo? Pabandyti padaryti lygiai tą pati ir atkartoti sėkmę. Tiesa, kaip ir vogti iš tos pačios parduotuvės antrą kartą, tai dažniausiai nepasiseka. Ir Miley Cyrus – ne išskirtis.
„Flowers“ – naujausias Miley Cyrus singlas, kur, kol skamba disko aranžuotė, Miley Cyrus sau įsitikinėja, kad jos gyvenimas daug geresnis vienatvėje ir kad jos meilė sau geresnė už kažkieno kito. Tačiau Miley neįtikino manęs. Nepajaučiau tų jausmų, kuriuos ji bandė perteikti. Vietoj to į galvą šovė visas žodynas išsireiškimų: tinginystė, vagystė, nuobodulys. Man, beje, pritrūko taisyklingų lietuviškų išsireiškimų, bet geriau, manau, nerašyti, kas šauna į galvą iš rusiškos bei angliškos kalbėsenos.
Geriau paklausti: kaip gi galima per kelerius metus nukristi nuo aštraus, aistringo roko aukštumų iki pilkšvo prekybos centrų disko? Kodėl intriguojančias aranžuotes pakeitė monotoniškas aštuntojo dešimtmečio ritmas ir lėkštos gitaros? Kai tokia muzika, kaip ši „Flowers“ daina, paplito radijuje prieš keturiasdešimt metų, žmonės sukilo, pradėjo deginti plokšteles ir kėlė protestus.
Reikia bent jau pagirti Miley Cyrus, kad net pasiskolinus priedainį iš vieno iš žymiausių Bruno Mars hitų, ji vis vien nesugebėjo sukurti kažko įsimintino. Tas pats buvo atlikta su albumo „Plastic Hearts“ hitu „Midnight Sky“, bet tada Miley Cyrus parodė charakterį ir drąsą ir gavo nuostabų rezultatą.
Dar kelis kartus paklausęs „Flowers“ pagalvojau, kad dėl šitokios dainos net neverta protestuoti. Miley Cyrus nepanaudojo jėgų ją sukurti, tai kodėl švaistyti energiją piktinantis? Ir kaip iš viso tai padarytum? Šiais laikais didžioji dauguma klausytojų neturi plokštelių – ar reiktų trankyti telefonu ekranus? Rėkti visu balsu, kai tokia muzika suskamba radijuje? Bet kokiu atveju atsidurtum už grotų ir tarp baltų sienų, o tokia komercinė, besielė muzika toliau terštų radijo bangas.
Baisiausia, kad Miley Cyrus ne vienintelė sausio 13-tą dieną parodė talento stygių ir paliko krūvą išmatų ant savo spindinčio muzikinio palikimo. Italų žvaigždėms Måneskin sėkmė irgi nenusišypsojo. Ši grupė, kuri išpopuliarėjo laimėjusi 2021-ųjų Euroviziją, ruošiasi naujam albumui „Rush!“. Tai bus pirmasis pilnas „Måneskin“ įrašas po staigaus šuolio ant pasaulinės scenos. Kol kas keli singlai, „Superstar“ ir „The Loneliest“, paliko gerą įspūdį. Ar šios dainos – kažkas naujo, negirdėto? Ne, bet to ir nesitikiu iš tokio masto grupės. Aš laukiu pažįstamų stilių ir garsų atliktų su stulbinančiu pasitikėjimu ir šlykščiu biudžetu. Laukiu keturių besikartojančių akordų, kurie sugroti taip emociškai, kad įkvepia visą kartą pradėti mokytis gitaros meno. Ir kai pamačiau legendinio gitaristo Tom Morello vardą, prikabintą prie naujos Måneskin dainos „Gossip“, aš nusišypsojau. Tai buvo naivi šypsena. Ji išgyveno tik iki tol, kol pradėjo groti muzika.
Pirma, reikia paminėti „Gossip“ žodžius, jos sėkmės ir pasipiktinimo pramogų pramone temas. Tokios idėjos dažnai šauna į galvą atlikėjams nuo nežinomybės tamsumų iki dangaus pakilus per rekordiškai trumpą laiką. Ir yra begalės atvejų, kaip tokią cinišką, piktą lyriką galima atlikti gerai. Pavyzdžiui, Pink Floyd eksperimentiniuose, dešimties minučių ilgumo šedevruose kelis albumus iš eilės apkalbinėjo britiškos muzikos pramonės suktybes ir nuodėmes.
įkvėptos metaforos, satyriškas dainavimo stilius ir grėsmingos sintezatorių melodijos privertė bet kokį klausytoją pasijausti kaip Pink Floyd, užuosti brangius kvepalus, pamatyti netikras verslininkų šypsenas ir įsivaizduoti neįkainuojamus kostiumus. Aišku, Måneskin „Gossip“ dainoje nepasitelkė nei alegorijų, nei bent kiek išsiskiriančio dainų rašymo. Net dainininko dieviškas balsas neužslėpė to, kad vienintelis įsimintinas dainos momentas – gandų ir plepalų lyginimas su gėrimu.
O atsižvelgiant į aranžuotę, irgi ne ką geriau. Muzika besielė ir jau girdėta, laikosi greito, pastovaus baro muzikos tempo. Tom Morello pasirodo su trumpu, neišsišokančiu gitaros solo. Taip, jam skirta mažai laiko, bet atlikėjai yra sugebėję paliesti sielą su trumpesniais solo.
Galiausiai, galiu prisipažinti, didžiosios muzikos korporacijos ir vėl nuvylė. Jūs investuojate milijonų milijonus į šiuos atlikėjus, bet negalite užtikrinti, kad muzika būtų bent kiek gera? Ar problema, kad muzikantai per mažai ką patys sprendžia? Ar per daug? Taip ar taip, metai prasideda su dviem komercinėmis dainomis, kurių nedrįsčiau vertinti geriau už 2.5 iš 5.
