Gediminas Radvila
Plaktelėjimai keistų, plastikinių vokalų. Palaužtas moters balsas. Nepakenčiamai išjudinantis ritmas. Širdį perdurianti istorija. Grupė „Sisters On Wire“ dainoje „Taip jau gavosi“ atrado auksą. Šis į žvaigždes „Sisters On Wire“ iškėlęs hitas gebėjo paversti kiekvieną naktinę kelionę pro didmiesčių asfalto labirintus į filmo sceną. Dainą pradeda žodžiai: „Užmigo mano miestas / Nedega šviesa languose / Ir tik aš vienas / Brendu tamsia gatve“.
Pirmą kartą išgirdęs šiuos žodžius prilipau prie radijo kaip mėšlo radusi musė. Pagarsinau. Iš kelių trumpų sekundžių galėjau numatyti kažką, ko ilgą laiką neteko girdėti. Kažką, kas galėtų pakeisti lietuvišką muziką. Suskambo eilutės: „Aš tarsi pasiklydęs šuo / Aš tarsi upė, ieškanti jūros / Mano plaučiuose ruduo / Mano kojos palietė dugną“, ir į galvą šovė mintis, kad „Sisters On Wire“ – kažkokie muzikiniai genijai, vunderkindai, apie kuriuos niekada neteko girdėti. Jie synthpop garsą sujungė su Bob’o Dylan’o lygio poetiškumo dainos tekstu. Buvau užhipnotizuotas. Susižavėjęs.
Toliau daina augo, įtampa kilo ir viskas užsibaigė su didinga, širdį perduriančia kulminacija. Tą patį, ką ir aš, apie dainą galvojo didelė dalis Lietuvos – per visokiausias muzikos platformas, „Taip jau gavosi“ perklausyta virš 10 mln. kartų. Ir pačiupusi šią sėkmės bangą, „Sisters On Wire“ nepaleido jos iš rankų.
„Taip jau gavosi“ sekęs hitas „Mėlyna Mėlyna“ neatkartojo originalo magijos. Iš tiesų, „Mėlyna Mėlyna“ – kontrastas „Taip jau gavosi“. Vietoje tamsaus, emocingo skambesio, ši daina buvo vasariška ir atsipalaidavusi. Milijoną kartų girdėti gitaros akordai plaukė vėjyje, kol grupė dainavo milijoną kartų girdėtą meilės istoriją. Ir, aišku, „Mėlyna mėlyna“ sulaukė daugiau sėkmės ir dėmesio. Kiekvienas radijas, televizija ir prekybos centras negalėjo atsižavėti šiuo įrašu. Vien „YouTube“ platformoje „Mėlyna mėlyna“ klipas sulaukė virš 16 mln. peržiūrų.
Po momentinės pertraukėlės teko išgirsti „Mėlyna mėlyna“ vasarišką tęsinį „Ten esi tu“. Šį kartą grupei pavyko sukurti kažką įdomesnio. Bet „Sisters On Wire“ bandė per daug sukišti į „Ten esi tu“. Skirtingų sintezatorių melodijos, grandioziniai būgnai, gitaros, visokie šūksniai, švilpesiai. Paprasčiausiai jie skambėjo išsiblaškę.
Toliau, grupė išleido „Paleisk mane“, ir nors į formulę buvo įstatyti visi teisingi skaičiai, jie gavo blogą rezultatą. Atrodo, tamsus, R&B įkvėptas skambesys, sumaišytas su senais pop muzikos garsais (šita kombinacija nuostabiai pasiteisino „The Weeknd“ įrašuose „After Hours“ ir „Dawn FM“, kurie sudėjus pardavė virš 10 mln. egzempliorių) – nesustabdoma jėga, kuri nuverstų net nepajudinamą sieną.
Deja, teisingai atlikti tokį stilių muzikos yra užslėptas reikalavimas – sielos šaltumas, kietumas ir velniškas žavesys. „Sisters On Wire“ – ne tokia grupė. Negaliu įsivaizduoti jų tamsiame klube, tarp raudonų šviesų, ar Dievo pamirštuose didmiesčių skersgatviuose.
Taigi, nors ir „Paleisk mane“ pradžia ir likusios dainos aranžuotė fantastiška (hauso bosas, klubo ritmas, tamsūs sintezatoriai – ko galima dar norėti?), tik prasidėjus žodžiams veidą apima pasišlykštėjusi išraiška. „Sisters On Wire“ forsuoja save įtilpti į „Paleisk mane“ stiliaus rėmus ir suskamba lyg pasenęs žmogus, bandantis pritapti prie jaunimo, bet nieko nesuprantantis apie jų pasaulį. Jiems norisi sulėtinti tempą, pridėti svajingų gitarų, nors tokioje dainoje šiems dalykams ne vieta. Apskritai, pop grupės švarūs vokalai netinka tamsioje dainoje. Galiausiai gaunasi vienas didelis nesusipratimas.
Žiūrint į „Sisters On Wire“ iš šono ir kartu su grupe patiriant nesėkmę po nesėkmės, praradau visas viltis. Galvoje teisėjo plaktukas trenkė ir visiems laikams nusprendė grupės likimą. „Sisters On Wire“ pasens, be perstojo koncertuos su dviem ar trim hitais, kurie primins apie geresnę praeitį, viltį. Palikti svarbią žymę muzikos istorijoje, atrodė, – jokių šansų.
Tada aš išgirdau žinią, kad „Sisters On Wire“ išleido albumą „Horizontai“. Širdis suplakė stipriau. Atsirado mažiausias trupinėlis vilties. Gal kažkas pasikeitė? Gal grupė ir vėl atrado seniai pamirštą magiją? Gi ne kartą per pastaruosius kelis metus atlikėjai buvo nurašyti ir pamiršti, bet iškopė iš juodo dugno ir pasiekė naujas, neregėtas aukštumas.
„Horizontai“ nesuteikė ilgai skęstančiai grupei gurkšnio oro ir neparodė nė lašo kūrybingumo. Visas albumas – banda singlų, įpakuotų į vieną įrašą. Pasirodo tik viena nauja daina – „Lost“ – angliškai įrašytas, praeito dešimtmečio pop muzikos ir tropinio hauso išsigimimas su keistu akcentu. Daina nepasako nieko, o aranžuotė viena iš nuobodžiausių „Sisters On Wire“ darbų. Gitara pavogta iš „Mėlyna Mėlyna“, o balsai tirštai, nešvariai apdirbti.
Galiu pagirti „Lost“, kad pasirodo intriguojantis priedainis: „We all are lost, children of a night / We’re final sparks of the light“ (liet. „Mes – pasiklydę nakties vaikai / Mes – paskutiniai šviesos žiežirbai“). Taip pat galiu pagirti, kad visas albumas stilistiškai nuoseklus. Kiekviena daina švelniai pereina į kitą ir netgi albumo viršelis (jis atrodo lyg buvo pagriebtas iš vieno iš begalės „Instagram“ estetinio meno paskirų) puikiai priderintas prie muzikos. Taigi, „Horizontai“ – puikus garso takelis laukiamajam, reklamai ar nuobodžiam pasivažinėjimui.
Galiausiai, liko spėlioti, kodėl „Sisters On Wire“ nusivažiavo nuo vienos iš geriausių lietuviškų dainų iki pilkšvos, besielės muzikos. Ir, manau, paprasčiausias spėjimas bus arčiausiai tiesos. Matote, „Sisters On Wire“ ilgus metus buvo maža, nežinoma, devinto dešimtmečio roko ir pop muzikos įkvėpta grupė, kuri eksperimentavo ir eksperimentavo. Jie pataikė į kelias nuostabias dainas, kaip „Parallel World“ ar „Take My Hand“. Jose buvo viskas, ko reikėjo hitui, tačiau joms nenusišypsojo sėkmė. „Taip jau gavosi“ – paskutinis vilties šauksmas, ilgų eksperimentų pasekmė, pagaliau suteikė grupei ilgai lauktą dėmesį. Ir iš noro nepaleisti galimybės, atkartoti žaibišką smūgį tiesiai į dešimtuką, grupė bandė atidžiai pagaminti pop hitą. Jiems pasisekė su „Mėlyna mėlyna“. Bet jie bandė dar. Ir visi kiti jų bandymai prisidėjo tik prie tuščiavidurio albumo, kuris nužudė visą juos supančią magiją, susidomėjimą.
Tokia lemtis pasiglemžė ne vieną grupę. Vis vien, kiekvieną kartą, kai tai įvyksta, tenka nuliūsti. Tik laikas nuspręs, ar „Sisters On Wire“ sugrįš su gera muzika. Tol, kol laukiame, galime melstis, klausytis „Taip jau gavosi“ ir vaidinti, kad albumas „Horizontai“ niekada neegzistavo.
