Kaip mirusi elektroninės muzikos pionierė prisidėjo prie vienos iš populiariausių šių metų lietuviškų dainų

Gediminas Radvila

Lazeriai prazvimbia pro ausis, kol į žemę susminga ir ją sukrato sunkus smūgis boso. Ši keista simfonija garsų, primenanti pamišusio mokslininko laboratoriją arba Žvaigždžių Karų mūšio sceną be foninio orkestro, įgauna ritmą. Tai ne bereikšmiai sintezatoriai, kurie žviegia, kol atsitiktinai spaudinėjami jų mygtukai – tai muzika. Mokyklinio amžiaus mergaitė pradeda dainuoti aukštu balsu: „I can make you feel“.

Šios trisdešimt sekundžių – SOPHIE pirmojo hito „BIPP“ pradžia – yra, mano nuomone, universalus išbandymas: ar žmogus priims naujosios kartos garsus ar amžiams juos prakeiks? Jei klausytojo veidas surūgsta ir parausta, ir pradeda tvinkčioti akies vokai, dėl visų sveikatos ir gerovės yra ypatingai svarbu kuo skubiau išjungti „BIPP“. Galima nemaloniai nusijuokti ir sumesti visą kaltę ant technologijos, kadangi jūs, iš tikrųjų, „bandėte paleisti kitą įrašą, bet velnias pakišo savo pirštus ir kažkodėl pradėjo groti šitą velniavą“.

Kitu atveju, jeigu klausytojas pradžioje susiraukia, o po to nusišypso, pats netikėdamas, kad jo ausis priima tokią keistą kombinaciją garsų, būtina leisti jiems toliau klausytis „BIPP“, patirti, kaip ritmas greitėja, boso smūgiai – dažnėja, sintezatorių lazerių šou zvimbia kaip rojaus vartus pamatęs robotas, o vokalai saldėja. Naivus klausytojas gyvai patirs modernių „deconstructed club“ arba „bubblegum bass“ žanrų gimimą ir supras, kaip jie staigiai užvaldė interneto platybes ir visus pasaulio pogrindžius, ir pradėjo revoliuciją elektroninės muzikos ratuose. Ir galiausiai, klausytojas susivoks, kodėl SOPHIE buvo taip ryškiai garbinama.

Pirmojo ir vienintelio SOPHIE albumo „Oil Of Every Pearl’s Un-Insides“ viršelyje SOPHIE sėdi vandenyje, kol fone debesys slepia violetinį dangų. Jos garbanoti plaukai – raudonmedžio spalvos. Jos suknelė iš plastiko. Ji žvelgia į kamerą tuščiu veidu, lyg pati būtų lėlė. Šis albumo viršelio vaizdas (ir garsai, slypintys už jo) buvo vienas iš didžiausių šuolių „decontstructed club“, „bubblegum bass“ bei elektroninės muzikos (visumos, paprasčiausiais vadinamos „PC muzika“) istorijoje.

Kadangi prieš išeinant šiam albumui, beveik dešimtmetį, SOPHIE slypėjo užkulisiuose. Ji buvo beveidė meistriška prodiuserė ir dainų autorė, atiduodanti savo unikalius sugebėjimus bei nepaaiškinamai keistą skambesį tokioms pop žvaigždėms, kaip Madonna ir Charli XCX, ir įžymiems reperiams, kaip Vince Staples. Charli XCX, pavyzdžiui, turi būti dėkinga SOPHIE dėl jos unikalaus stiliaus, kuris atgaivino jos skubiai blėstančią karjerą.

Tuo pačiu metu, toli nuo spiginančių įžymybės šviesų, SOPHIE leido vieną kitą dainą savo vardu. Šie sintezatorių, keistų garsų ir įvairiausių stilių eksperimentai sulaukė dėmesio tik iš tamsiausių pogrindžio kampelių. Vis vien kilo susidomėjimas. Tada, 2015-aisiais, „BIPP“, įrašas, kurį išgirdus galima pagalvoti, jog jis atkeliavo iš tolimos ateities, atskleidė SOPHIE vardą bangai naujų klausytojų.

Toliau, SOPHIE aranžavo muziką begalei skirtingų atlikėjų ir, bėgant metams, „PC muzikos“ gerbėjai vis labiau nekantravo išgirsti pilną šios prodiuserės projektą.
Atėjo lemtingi metai – 2018-ieji. Išėjo beveik dešimtmetį lauktas debiutas „Oil of Every Pearl’s Un-Insides“. Iš jo buvo tikėtasi daug. Gauta – dar daugiau. Albume slypėjo trankūs klubų garsai, dar ankščiau niekada negirdėti sintezatorių riksmai ir čiulbėjimai, pravirkdančios baladės ir atlikėjos sielą atveriantys vokalai, pasiekiantys vaikiškas aukštumas ir žvėriškas žemumas.

„Oil Of Every Pearl’s Un-Insides“ sulaukė staigios sėkmės elektroninės muzikos pasaulyje, bei, kartu su SOPHIE aranžuotais Charli XCX įrašais, sukrėtė pogrindį. Ši muzika parodė pavyzdį, į ką gali išsivystyti sintezatorių eksperimentai, kad bet kokie garsai, kuriuos gali pagaminti kompiuteris, gali būti panaudoti muzikoje. Atsivėrė kūrybinės laisvės vartai.
Per akimirką, sekant SOPHIE pavyzdžiu, išaugo begalės PC muzikos atlikėjų. Prasidėjo nauja karta muzikos. SOPHIE pamatė šio saulėtekio tik pirmuosius spindulius – 2021-aisais, nelaimingame atsitikime, ji mirė Graikijoje.

Šioje PC muzikos revoliucijoje pasireiškė intriguojantis reiškinys. Jo, net stengiantis, sunku nepamatyti. Tai stilius pavadinimu hyperpop. Taip pat, kaip įsivėlus į muzikos pasaulį jį sunku ignoruoti, tai taip jo beveik neįmanoma aprašyti negirdėjusiam asmeniui. Dargi sunkiau yra kažką priversti jo išklausyti, į jį įsigilinti, nes… Hyperpop – smegenis perkraunanti muzika.

Tipiškai, per pirmąsias hyperpop dainos sekundes, ausis užplūsta begalės garsų, greitas, trankus ritmas, šlykštūs, perdirbti vokalai ir nesibaigiančios lavinos melodijų. Minutę ar dvi hyperpop įrašai susminga į arterijas ir leidžia gryną adrenaliną ir kurtinantį garsą. Tada, staigiai, baigiasi daina. Po akimirkos atgaivinančios tylos prasideda kitas įrašas. Dar vienas dūris į venas. Dar vienas šokas.

Hyperpop ryškiausi atlikėjai – 100 gecs, Jane Remover ir SEBii stulbinančiai greitai užvaldė internetą. Begalės naminių studijų žvaigždžių iškilo ir užpildė nišas šiame žanre. Ir didžioji dalis šių atlikėjų net nepaliko savo namų, neparodė veidų, nekoncertavo, nors ir pasiekė populiarumą, prilygstantį vidutiniško lygio roko žvaigždėms. Tai buvo pilnai internetinė isterija, ten gimusi ir iš ten nesugebanti ištrūkti.

Hyperpop muzikai populiarėjant, aš susidomėjęs stebėjau, kaip ji keičiasi ir atviromis rankomis laukiau tos akimirkos, kai Lietuvos atlikėjai ją priims. Tačiau metai bėgo ir viltis slūgo. Buvo daug momentų, kai tikėjau, kad ateis mūsų metas sužibėti, bet iš Lietuvos, vis vien, neteko nieko išgirsti. Įsitikinau, kad hyperpop niekada nepasieks mūsų. Tada netikėtai išgirdau DJ Nevykėlės „Aerobika“.

„Aerobika“ – paprasta šokių daina su hauso ritmu, „phonk“ stiliaus minimalistine melodija. Klausytojui, išgirdusiam tik pirmąsias jos akimirkas, ar nežinančiam keistų internetinių žanrų subtilybių, gali atrodyti, kad „Aerobika“ tiktai… paprasta šokių daina… Su šlykščiais vokalais… Ir susiraukti priverčiančiais žodžiais. „Šoku aerobiką kiekvieną rytą / Judinu kojytes pagal šita beat’ą / Man patinka jaustis gerai, prasitampyti / Šoku aerobiką su tavo mamyte,“ – kartoja DJ Nevykėlė.

Dainos elementarumas ir neraminantis nekaltumas manęs neatbaidė. Klausiau toliau. Netrukus įrašas užkabino. Bet ne mane vieną – didžioji dalis Lietuvos buvo užkrėsta šios dviejų su puse minučių šokių pamokėlės, nes nuo birželio 10 d. „Aerobika“ buvo perklausyta virš 1 milijono kartų.

Užvaldytas tokio keisto muzikinio fenomeno, negalėjau susivaldyti ir pasinėriau į DJ Nevykėlės trumpą diskografiją. Buvau priblokštas, nors muzikoje esu matęs juodo ir balto, keisto ir dar keistesnio. Tokią keistą reakciją sukėlė tai, kad mano nuojauta buvo teisi. „Aerobikos“ paprastumas ir neraminantis nekaltumas buvo atskiesto hyperpop požymiai. O DJ Nevykėlės kitos dainos neslepia savo esybės: nuo pirmų akimirkų žviegia saldūs sintezatoriai ir įžūlūs, „Auto-Tune“ efekto paskandinti vokalai.

Truputį paklausius šios atlikėjos, į akiratį įėjo Urboo, Kylok ir kt. Visi šie atlikėjai – Lietuvos hyperpop pogrindžio veidai. Jų muzika įžeidžianti, skamba baisiai neįpratusioms ausims, bet vis vien sukelia šypseną veide, nes šis stilius jaunas ir chaotiškas, ir nežinia, ar jis susinaikins, ar užsitęs ir pasikeis. Bet iki tol, kol lemtis tai atskleis, verta džiaugtis, kad mes irgi prisidėjome prie jo istorijos. Kad pratęsiame tą, ką prieš daugelį metų pasauliui parodė SOPHIE.