Gegužės 20 dieną Vidiškių gimnazija ir seniūnija surengė jaudinantį istorinį renginį „Vidiškių dvaro savininkų Kamienskių palikimas Ignalinos miesto istorijos vingiuose“. Buvo aplankyta dvarininkų kapavietė, dvare surengta teatralizuota istorijos pamoka. Šis prasmingas renginys – tai dovana Ignalinai 150-ojo jubiliejaus proga.
Rimšėnų kaimo kapinaitėse, prie šešių išlikusių dvarininkų Kaminskių kapų, su gėlėmis ir žvakelėmis susirinko Vidiškių gimnazijos mokiniai, direktorė Jūratė Sveikauskienė, savivaldybės vadovai, dabartinis Vidiškių dvaro savininkas Kęstutis Mozeris. Dvarininkų atminimas pagerbtas tylos minute ir smuiko muzika. „Praeitis – tai mūsų visų istorija, todėl labai svarbu ją žinoti ir išsaugoti ją kūrusių atminimą.“,- kalbėjo Vidiškių seniūnė Vigalija Matkėnienė. Ji priminė, kad Ignalinos miesto istorija išaugo iš Vidiškių dvaro, kurį XIX a. valdė Kaminskiai. Ignalinos rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis sakė, kad ši vieta ir išlikę paminklai yra labai svarbūs istoriškai. Pasidžiaugta, kad jie buvo atnaujinti ir kad šiandien taip gražiai pagerbiamas dvarininkų atminimas. Gaila, tačiau neišliko koplyčia ir ne visi kapai buvo atpažinti. Tai jau erdvė pasireikšti mūsų jaunimui, jiems linkėta gilinantis į istorijos klodus. Savivaldybės vadovas padėjo gėlių ant Ignoto Kaminskio kapo, juk būtent jo valdymo metu nuo geležinkelio statybos prasidėjo Ignalinos miesto istorija.
Vėliau visi pakviesti į Vidiškių dvarą. Jo didžiojoje salėje priminta Vidiškių ir aplinkinių dvarų istorija, Ignalinos miesto pradžia, vardo kilmė ir graži legenda. Pamoką vedė Vidiškių gimnazijos mokytojos Vitalija Medzevičienė ir Danguolė Bajarūnienė. Panaudota kraštiečio istoriko Romučio Matkevičiaus Matuzos surinkta medžiaga.
1807 m. dvarą valdė grafas Liudvikas Pliateris, kuris tais pačiais metais pastatė naują koplyčią, o dvarą pavadino „Pšijazn“ (lenk. „draugiškumas“). Šiuo vardu jis buvo vadinamas net iki 1939 metų.
1819 m. dvarą įsigijo Jonas Kaminskis, vėliau Vidiškes iš jo paveldėjo Ignotas Kaminskis. Tai buvo klestėjimo laikotarpis. 1846 m. gruodžio 18 d. Vidiškių (Pšyjaznės) dvarui priklausė 2 palivarkai: Jonapolio ir Ignalino. Kadangi carinės valdžios dokumentuose Ignalinos kaimas pirmą kartą paminėtas 1866 m., tai ši data ir laikoma Ignalinos miesto įkūrimo metais. Faktiškai Ignalinos miesto istorija prasideda nuo to laiko, kai 1862 metais nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis.
Renginį labai pagyvino ir senųjų dvasią sugrąžino gimnazijos mokytojų ir mokinių vaidinimas, kurį sudarė trys vaizdeliai, pasakojantys, kaip Jonas Kaminskis perduoda dvarą savo sūnui Ignotui, kaip Ignotas kalbasi su savo jaunąją žmona, kuria svajones, džiaugiasi gražia gamta. Trečias vaizdelis atskleidžia istorinį momentą – į dvarą atvažiuoja caro pareigūnas ir derasi su Ignotu dėl žemės pirkimo geležinkelio statybai.
Vaidinta taip puikiai, kad dabartinis dvaro savininkas Kęstutis Mozeris sakėsi esąs sujaudintas ir dabar jau įsivaizduos, kaip „viskas čia buvo“. Jis pasižadėjo ir toliau bendradarbiauti su Vidiškių seniūnija, gimnazija, bendruomene ir visada atverti duris tokiems prasmingiems renginiams. Jis pasidžiaugė galimybe sukurti savo šeimos namus tokioje gražioje ir geros auros vietoje. Dabar čia atvažiuoja tik pailsėti, o ateityje planuoja ir nuolat gyventi. K. Mozeris, pratęsdamas dvaro istoriją, pasakojo apie XX a. čia gyvenusią dvarininkų Pimonovų šeimą, iš kurios palikuonių ir pats įsigijo dvarą.
Už puikią istorijos pamoką ir atminimo išsaugojimą renginio organizatoriams dėkojo savivaldybės mero pavaduotojas Gintautas Kindurys. Pasak jo, skaudu mąstyti apie laikotarpį, kai istorija, kultūros paveldas, paminklai buvo negailestingai naikinami. Tačiau šiandien galime džiaugtis tuo, kas išliko, ir tais žmonėmis, kurie dirba, kuria, stengiasi išsaugoti atmintį, užrašyti ištrintus istorijos faktus. Kalbėta apie tai, kad beveik perpus už Vidiškes jaunesnė Ignalina savo gimtadienį pasitinka labai pagražėjusi ir atsinaujinusi.
Vidiškių gimnazijos direktorė dėkojo visiems prisidėjusiems organizuojant renginį ir tvarkant kapavietes: savivaldybei, seniūnijai, gimnazijos mokytojams ir mokiniams, dvaro savininkui. Toks gražus bendras darbas ir nusilenkimas istorijai žmonių širdyse paliko neišdildomų įspūdžių.
Lina Kovalevskienė
