Gediminas Radvila
Kiekvieną kartą, kai antraštėse suskamba mirtinas žodžių duetas „dirbtinis intelektas“ arba pasirodo naujas dirbtinio intelekto varikliukas, seismografu galima užtikti lengvą žemės drebėjimą. Tai pasaulio ofisų ir biurų darbininkų purtymasis iš baimės. Neseniai šis žemės drebėjimas (jei toks iš tikro būtų) siektų naujas, neregėtas aukštumas: prie gerosios baimės komandos prisijungia menininkai ir atlikėjai.
Matote, ilgai teko girdėti mintį, jog meninės sritys atsparios ir išgyvens dirbtinio intelekto revoliuciją. Juk žmonių kūryba ir intuicija yra magiški reikalai, kuriuos mes, patys nesuprasdami, stipriai vertiname. Bandėme pasiųsti mokslininkus ištirti to, kas darosi mūsų smegenyse, bet iš eksperimentų jie grįžo pustuštėmis rankomis. Tai kaip gi dirbtinis intelektas galėtų atimti iš menininkų jų darbus?! Tačiau su „ChatGPT“ ir panašių dirbtinio intelekto programų atsiradimu šis saugumo jausmas išnyko atlikėjams iš po kojų. Menas, muzika ir literatūra sulaukė naujų, algoritmiškų konkurentų. Nusileido tirštas rūkas ant menininkų ateities. Ir toje nežinomybėje kyla begalės klausimų.
Pirma, ieškant atsakymų, nukrypau link veteranų išminties. Antraštėse daug senų meno veidų nesijaudina dėl ateities. Tie, kurie išgyveno dešimtmečius pokyčių muzikos, meno ir kultūros pasaulyje, ciniškai barbena, kad dirbtinis intelektas – „aukšto lygio, pažengęs plagijavimas“ ir niekada nepakeis žmogaus. Gi technologija ir taip neapsakomai pažengė per pastaruosius dešimtmečius, bet muzika ir kiti menai toliau gyvuoja.
Beje, pirštais badoma į tai, kad nors ir „ChatGPT“ savo pajėgumu nustebina – jis gali rašyti esė, straipsnius, laiškus, programuoti paprastus algoritmus, prisiminti, apie ką su juo kalbėta, – jo įgūdžiai paviršutiniški. Šiais metais tikrai neįteiksime Nobelio literatūros premijos roboto parašytam romanui.
Ta pati problema kamuoja mechanizmus, kurie generuoja muziką. Jų kūriniai – paprastos, foninės dainelės. Nors ir atrodo, kad radijas kupinas robotų sukurtų įrašų, dirbtinis intelektas dar nesugeba sugeneruoti sudėtingų darbų. Taip pat savo portale „Red Hand Files“ legendinis australas Nick Cave, pamatęs „ChatGPT“ bandymus parašyti dainas jo stiliumi, iškėlė svarbią idėją: robotai negali jausti, patirti, jie yra tuščiaviduriai. Gerų dainų rašymas, poezija, bet kokia kūryba reikalauja tikrų jausmų, naujų jų perteikimo būdų. Atlikėjas turi susitapatinti su savo gerbėjais. Neįmanoma apdoroti duomenų ir išspjauti šedevrą.
Taigi, visi ženklai ir meno veteranai sako, kad dirbtinis intelektas net nearti perėmimo menininkų darbų. Galbūt jis net niekada neperims. Tačiau aš – užkietėjęs pesimistas. Yra vienas dalykėlis, į kurį mažai kas atsižvelgia.
Kuo toliau, tuo dirbtinis intelektas sparčiau vystosi. Jau sukurtas programas ir algoritmus galima panaudoti kurti naujus, atsiranda vis daugiau ir daugiau duomenų. Tuo pačiu metu atrandame daugiau ir daugiau apie žmonių smegenis, kūrybą ir intuiciją. Tiesa, didžioji dalis to, kas darosi giliai viduje, dar yra gryna mistika. Bet pastaruoju laikotarpiu dedami pirmi žingsniai į tą nežinomybę. Suprantame kūrybos principus. Ir visą tą informaciją galima panaudoti dar labiau pažengusio dirbtinio intelekto kūrime.
Gal ir atrodo, kad kūrybiškai gabios programos – už kelių dešimtmečių. Bet, manau, kad per mažiau nei penkis metus robotai įkiš pirštus į kiekvieną literatūros, muzikos ir meno kampelį, populiariausiuose kūriniuose pasirodys jų įtaka. Ir su naujais įrankiais sukurti gerą meną bus dar lengviau. Dar didesnės minios pradinukų užplūs rinkas.
Panašų reikalą matėme muzikoje per praeitą dešimtmetį. „DAW“ programos, leidžiančios kurti įrašus per kompiuterius ir „sampling“, kai naudojami jau egzistuojantys garsai ir dainos sukurti naujas dainas, pradėjo naują amžių naminių prodiuserių. Bet tapo sunkiau atitraukti dėmesį, ištisi tūkstančiai atlikėjų merdėjo nežinomybėje. Kaip išsiskirti, kai visi bando išsiskirti? Aišku, išliks vienas meno elementas, kurio niekada neužvaldys dirbtinis intelektas.
Nors ir įrašų kompanijos, kaip nepakenčiamas pakeleivis ilgoje kelionėje, be perstojo barškina atlikėjams per smilkinius išleisti po naują įrašą kas šešis mėnesius, palaikyti pastovų naujos muzikos perteklių, daug kam įrašai nėra svarbūs. Taip, klausyti albumų ir dainų bet kur ir bet kada – nepaneigiamai nuostabus XXI a. muzikos fenomenas. Bet gyvi pasirodymai – daug „tikresnė“, „grynesnė“ muzikos forma. Pastovus trinksėjimas su prakaituotais pečiais, svaiginantis cigarečių dvokas, orą lydantis karštis, žemės drebėjimas nuo boso – maži elementai, kurie sudaro vos ne transcendentinį ritualą. Tikrai geras koncertas gali būti dvasinė patirtis. Žmonių vienybės puikiausias pavyzdys. Koncerte muzika apsireiškia kaip pusiau fizinė būtybė: begalės žmonių pasiverčia į vieną padarą, kuris minta atlikėjo išskleidžiama energija ir ją, perdorotą, grąžina atgal į sceną.
Iš gyvų pasirodymų, formulės, kurios vardiklis, skaitiklis ir rezultatas yra žmogus, neišimsi atlikėjų, nepakeisi jų robotais. Pasirodymai gyvuoja tūkstančius metų. Pažvelgus į kiekvieną civilizacijos pakilimą ir nuosmukį, rasi kažkur pasislėpusį žmogelį, skleidžiantį angeliškus garsus arba vaidinantį kažkokį personažą.
Kol bus pinigai ir makiaveliška sistema, skatinanti besąlygišką siekimą turtų ir galios, tol įrašų kompanijos ir šlykštūs dvikojai nesusipratimai kostiumuose bandys kišti nagus į koncertus, šventą reikalą, bandys naudoti hologramas, kad pasipelnytų iš seniai mirusių dainininkų, programas, atkuriančias žmonių balsą… Visi šitie bandymai bus veltui.
Galiausiai, manau verta pažvelgti į praeitį, į JAV kultūrinės revoliucijos įkarštį ir „The Doors“ gyvavimo aukso amžių. Ši grupė, viena iš žymiausių ir įdomiausių iš to laikotarpio, kėlė sąmyšį kiekvienoje gatvėje ir posūkyje. Jų muzika iškilo virš kitų dėl nepakartojamų vargonų melodijų, bliuzo ritmų, tamsios, gotiškos estetikos ir Jim Morrison. Daininkas Jim Morrison – ekscentriškas ir žinomas dėl savo pašėlusio charakterio, bet tuo pačiu metu apsiskaitęs ir įžvalgus. Jis dainavo apie tuo metu nepriimtinas temas metaforomis ir alegorijomis, ir interviu atskleidė įdomų požiūrį į pasaulį.
Viename interviu jis pasisakė, kad rokas miršta ir savo sostą perleis kitų stilių kombinacijoms. Jis numatė, kad muzikos pasaulį užvaldys solo atlikėjai, kurie aparatų, sintezatorių pagalba kurs muziką ir pasirodys. Nors atrodė tai tuo metu neįmanoma, roko banga nuslūgo ir pasikeitė muzikos pasaulio sistema. Keitėsi muzikos įrašų formatai, kaip atlikėjai buvo atrandami. Begalėms roko grupių buvo baisu ir skausminga. Sugriuvo daug karjerų, kol viskas keitėsi. Tačiau iš pelenų iškilo nauji stiliai ir garsai. Elektronika. Hip hopas. Modernus pop. Muzika gavo daugiau negu prarado.
Taigi, nepamirškime, kad jau seniai prasidėjo nesibaigiančio pokyčio laikotarpis. Atrodo, kad mūsų dabartinė tvarka – amžina ir nesugriaunama, bet iš tikrųjų ji yra tik dulkė vėjyje. Greitai viskas pasikeis ir tie pokyčiai atidundės su skausmu. Bet už tiršto rūko laukia gera pabaiga.
