Ilgai žvelgiau į atsiųstas renovuoto Šlienavos Angelo nuotraukas ir mąsčiau, kaip pavadinti.
Ramybės oazė? Paskutinė vilčių išlikti ir išgelbėti dukrą nuo iškrypėlių gličių nagų, žlugimo vieta? O gal nemarios sielos išsilaisvinimas nuo žvėriškai nukankinto, sumaitoto ir jau nebeįgalaus kūno?
Mirtis ir nemirtingumas – visada buvo aktualus ieškančiam ir dažnai tarp materialių blizgučių pasiklydusiam žmogaus protui. Visi mūsų gyvenimiški reikalai, vienaip ar kitaip, siejasi su amžinaisiais. Visi mūsų poelgiai veda amžinybėn.
Šlienavos pakrantė. Ankstų rytą, žvelgiant į rytinės aušros nudažytas marias ima skambėti angelų simfonija. Ji persipina su vis garsiau prapliumpančiu vasaros paukščių čiulbesiu. Prieš akis atsiveria sakrališkas peizažas. Tyluma, ramybė, šventa harmonija… Danguje liejasi nuostabios, tarsi pasakoje pastelinės spalvos.. Nedrąsiai, švelniai į krantinę besiteliūskuojančios marių bangelės liudija, Tavo Žmogau, egzistencinę vietnatvę… Ir nuo kančių išlaisvinanti Mirtis artinsis kas dieną, kas valandą ar minutę, mums to nežinant. Kiekvienu tyro oro gurkšnio įkvėpimu.
-Deimantės tėvas Drąsius – mirė būtent čia. Jis buvo atvežtas pusgyvis. Kraują stingdančiose kančiose! Mirtis jam buvo išsivadavimas. Jo paskutinis atodūsis buvo išleistas šioje vietoje- griežtai ir kartu šaltai tarė, panorusi likti neįvardinta antgamtinių galių turinti, moteris.
– Šioje žolėtoje įduboje, ten kur pavasarį ar rudenį telkšo nedidelė pelkė- besteli ji koja ir nusigręžusi link marių tyliai priduria.- Už jo nebyliai stovėjo Angelas Sargas. Tiesa, dar nematomas, o tik mentaliniame lygmenyje, tarsi debesyje.
Vėliau jis taps akmeninių Baltojo Angelo kūnu ir liks saugoti legenda pavirtusią istoriją apie tėvą Drąsių, apie mažą mergaitę Deimantę, apie piktųjų, iškrypėlių triumfą ir nusikaltimus.
Tiesos nepakeisi, neišbrauksi, jokiais įstatymais jokiais draudimais ar baudomis. Ji prisidengs simbolių lavina ir pavirs legenda, einančia iš lūpų į lūpas.
Dauguma pasakų, mitų -tai užšifruotos žinios ateities kartoms, kai buvo bandoma užčiaupti burnas, o neklusnieji būdavo žiauriai persekiojami ir kankinami. Senovės Roma buvo pasakose vadinama Babele, ištvirkėle su raudonu apsiaustu, o Romos valdovas Neronas- pažymėtasis žvėries skaičiumi -666.
Amžių tėkmėje sutryptas moteriškumas, Marijos Magdelietės įtaka žmonijai buvo paslėpta po Šventojo Gralio, Penkialape Rože bei pasakomis apie Miegančiają Princesę. Niekas niekur nedingo – niekas neliko užmiršta.
Kas yra Mirtis? Ar nutraukiant gyvybę – užmuši ir to žmogaus bylojančią Tiesą? Tiesa, lyg upelio tėkmė vistiek išvinguriuos ir sučiurlens jai patogiu metu. Tokie amžinybės dėsniai. O susitepę savo rankas krauju, vardan Tiesos nuslėpimo, nenumaldomai sukis samsaros ratu, trokšdami iš jo ištrūkti. Deja, varginančiai grįš ir grįš į tą pačią situaciją, ir vėl išgyvens sielą draskantį pasirinkimo jausmą- naikinti ar kurti, žudyti ar išsaugoti …
Žemiškame gyvenime jie dažnai gręžinėsis atgal ir jų kojos pačios ves į savo įvykdyto nusikaltimo vietą. Nusikaltėlis ir nusikaltimo vieta neatnarpliojamai susimazgę, lyg Gordijaus Mazgas. Jis vis grįš patikrinti ar viskas tvarkoje, ar niekas nepakito, o gal mėtosi kokie skubomis vykdant nusikaltimą palikti įkalčiai.
Ir nesvarbu kiek pavasarių praeis nuo tos nelemtos balandžio brėkšmos, kai Kauno marių pakrantėje užgeso vienos mažos, nuskriaustos, mergaitės tėvo gyvybė… O gal prabudus sąžinės balsui gailiai maldaus Baltojo Angelo atleidimo ir sulaukęs tik akmeninės ramybės, lyg apsėstasis puls daužyti skulptūros? Vedamas bejėgiškumo ir neapykantos kokteilio, laužys jo pakeltus sparnus?
Šįryt Šlienavos Angelas vėl spindi baltumu lyg ką tik pastatytas. Geros valios žmonės, Lina ir jos vyras Rimvydas, negailėdami jėgų ir ankstyvų vasaros rytų atremontavo iškrypėlių padarytas žaizdas. Nudaužyti Angelo sparnai- prilipinti.
Angelą renovavusiems žmonėms labai malonu buvo dirbti kruopščiai sutvarkytoje aplinkoje. Žolė pakrantėje nušienauta, tvarkingai sugrėbta. Vakarykščiai ten pasidarbo kauniečiai Dorulis Žvirblis su Romu. Išniekinta medinė šv. Marijos skulptūrėlė vėl pastatyta į senają vietą. Aplink vaiskiai raudono, tarsi kraujo lašai tekši begonijų žiedai. Blausiai, bet jaukiai šviečia devyneri žibintai. Simboliška- slepiamos mergaitės kurios gyvenimas tapo valstybės paslaptimi devintoji vasara.
Sutikti žvejai labai džiaugėsi sutvarkyta a. a. Drąsiaus kūno radimviete. Nors ir paženklinta mirties prisilietimu, ši vieta skleidžia keistą, raminančią bei širdį sušildančią harmoniją. Tą jaučia visi. Apsilankykite ir pajusite neįprastą graudulį, širdį užliejančią, pastelinėmis spalvomis padabintą gerumo bangą. Šventvagystė niekinti šią Tėvo mirties vietą.
Myra Kovalski
