,,Nelaimingi lietuviai. Ar yra dėl ko?“ (2013 m. sausio 11 d. ,,Respublika”) žalgiriečio Gedimino Jakavonio iškeltų klausimų prie apskrito stalo diskusija.
Vienas iš iškeltų klausimų ir mane sudomino, ypač tų trijų asmenų tuo klausimu skirtingos nuomonės, kurias pasvarsčiusi norėčiau pati pasisakyti.
G. Jakavonis: ,,Amžinai kyla lengvas ginčas dėl pagonybės ir krikščionybės santykio. Vis dėlto vyraujant pagonybei Lietuva buvo valstybė nuo jūros iki jūros ir staiga situacija pasikeitė įvedus krikščionybę“.
Šiuo klausimu pasisako politologas tautininkas Marijus Kundrotas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius Butkevičius ir Vilniaus universiteto profesorius Jonas Grigas.
M.Kundroto nuomonė:,,Iš tiesų didelė žmonių mąstymo problema yra stereotipai ir tai, ką mes dabar kalbame apie tikybą, taip pat yra vienas iš stereotipų.
Pažvelkim į faktus truputį už savo kiemo ribų ir paklauskime savęs, kodėl, pavyzdžiui, lenkų tautos ta krikščionybė nepažemino, o atvirkščiai, padarė viena iš stipriausių regiono tautų savo laiku…“
Aš ne savęs paklausiu, bet p. Kundroto, ar jis žino, kad lenkams 1387 m. su Vytauto ir Jogailos pagalba Lietuvoje įvedant lotyniškąjį krikštą, Lenkija buvo 5 kartus mažesnė už ,,pagonišką“ Lietuvą? Tai rodo, kad Lietuvai tautinis tikėjimas ir lietuvių ,,pagonių“ kunigaikščių valdymas, jų sumanumas apsisaugoti nuo svetimos įtakos, Lietuvai buvo naudingesnis.
Ar Kundrotas žino, kad Jogailai su Vytautu Lietuvą prijungus prie Lenkijos, kaip dovaną, kad ant garbės ištroškusio Jogailos galvos būtų uždėta Lenkijos karališka karūna, per porą šimtmečių, lietuvių tauta, per jai diegiamą katalikybę (ne krikščionybę), buvo taip sulenkinta, paminta po lenkų padu, kad 1569 m. Liublino unijos Seimo metu nebuvo kam Lietuvos reikalų ginti. Tada lenkai, nuo Lietuvos atplėšę 2.000.000 akrų geriausios dirbamos žemės (1. 000. 000 ha), prisijungė prie Lenkijos. Tai štai, kas jiems padėjo pasidaryti didesne ir stipresne valstybe!
Ar Kundrotas žino, kad 1918 m., kai lietuviai visomis jėgomis kovojo dėl savo nepriklausomybės, lenkai iš kitos pusės puolė Lietuvą okupuoti. Sutarties sudarymo metu, prisiekę prieš Jėzaus Kristaus Kryžių, po poros dienų tą sutartį sulaužė ir pasigrobę Vilnių ir jo visą kraštą okupacijoje išlaikė 20 metų? Ne tikėjimas lenkus stiprina, bet sugebėjimas to tikėjimo vardu vykdyti lenkišką imperializmą.
A.Butkevičiaus nuomonė. Pirmiausia jis iškelia lyderių (vadų) krizę – keturias sudedamąsias krizės dalis, komponentus. Pirmas – prasmės pojūtis bet kokioje situacijoje. ,,Antras krizės komponentas, kuris turėtų spręsti prasmės klausimą, yra lyderių krizė“. Ir čia p.Butkevičius pačio blogiausio vado pavyzdžiu pristato mūsų Prezidentę Dalią Grybauskaitę, ją visapusiškai tiesiog iškoneveikdamas.
Trečias A.Butkevičiaus komponentas – ideologijos krizė. Su ta krize jis prieina prie pagrindinio Jakavonio klausimo pabrėždamas, kad tuo klausimu negali sutikti nei su vieno, nei su kito kolegos pasisakymu. Cituoju A.Butkevičiaus specifinį pasisakymą:
,,Noriu kolegoms priminti, kad XIII-XIV šimtmetyje lietuviai įvykdė daugiau karo žygių į Lenkiją, negu Rusiją ir Vokietiją kartu sudėjus. Noriu priminti, kad kryžiuočiai atsirado Prūsijoje pasikvietus lenkams, kad apgintų nuo lietuvių atakų, kalavijuočiai atsirado pasikvietus Hanzos miestiečiams, kad apgintų nuo lietuvių. Patikėkite, tada šitie lietuviai nebuvo nei melancholikai, nei savižudžiai, tai buvo atakuojanti tauta.“
Na ir prišaudė! Be jokių įrodymų. Bet pateisinimui, kodėl premjeras Algirdas Butkevičius į Lietuvos valdžią pasikvietė pačius aršiausius lenkus, tų ,,šūvių” gana.
Šiandien lenkai gali tik džiaugtis, turėdami tokį šaunų bendramintį ir užtarėją, ir ne bet kokį, o Lietuvos Nekriklausomybės Atkūrimo Akto signatarą, ,,Respublikos” apžvalgininką. Tik kažin, ar Lietuvos Ministro pirmininko pasikviesti lenkai nenugalės ir ,,nesuvirškins” Lietuvos, kaip kad minimam šimtmetyje (XIII-XIV) pasikviesti į Lietuvą (kaip sąjungininkai) lenkai nugalėjo 5 kartus už save didesnę ir galingesnę Vytauto valdomą Lietuvą, o tuos ,,atakuojančius“ lietuvius pavertė sau nuolankiomis, pavaldžiomis avelėmis!
Pravartu priminti ir A.Butkevičiaus pagrindinę, apibrėžtą mintį: ,,Mes neturime žmonių savo vyriausybėse, kurie kurtų nacionalinę ir valstybinę ideologiją”. Reiškia, kad tam ir pats premjeras bei jo partija nėra pajėgūs?! Supraskite, todėl premjeras A.Butkevičius pasikvietė lenkus, kad jie Lietuvoje įkurtų savo nacionalinę ir valstybinę ideologiją?!
Ketvirtas jo krizės komponentas yra susijęs su spauda. O čia ,,Respublikos” apžvalgininkui A.Butkevičiui visi kvaili. Žmonės į kuriuos jis kreipėsi prisipažino, kad laikraščių neskaito, o žinias gauna iš kaimynų, draugų, ar pletkininkių bobučių. O tie, kurie laikraščius skaito – nieko neišmano. Cituoju: ,,Labai daug kas tiesiog nesugeba perskaitęs straipsnį suprasti, apie ką kalbama, ir suvokia tik antraštę.”
Tai štai, kokie nemokšos, neišmanėliai išrinko Lietuvos socialdemokratų partiją Lietuvai valdyti!
J.Grigo nuomonė. Jis pritaria, kad yra lyderių (vadovų) krizė, kad žmonės su pasitikėjimu laukia, jog, atsiradus geresniam vadovui, padėtis pasikeis, pagerės. ,,Ne, nepasikeis,- sako J.Grigas,- reikia keisti Seimo rinkimo taisykles, dabar nevardysiu, kokias, tam reikia keisti Konstituciją. O jos Seimas nekeis, nes nepjaus šakos, ant kurios įsikūrė ir gali taip gerai gyventi.
Kad ir kokia būtų lyderė dabartinė mūsų Prezidentė, bet ji pasipriešino, kad neraštingi žmonės nebūtų skiriami ministrais“.
Aš pritariu p.Grigo nuomonei, nemanau, kad D.Grybauskaitė būtų ką blogiau Lietuvai padariusi, negu ankstyvesni prezidentai ir ką geresnio padarys prezidentas po D.Grybauskaitės, nes jie visi vienodai malasi toje pačioje politinėje sistemoje, tad visų jų veiklos rezultatai – vienodi.
Grįždamas prie vadovų minties, Jonas Grigas pastebi, kad Lietuvoje yra labai daug vertingų žmonių. Jis sako: ,,Tarp mano kolegų yra labai protingų žmonių, kurie garsina Lietuvą geriausiuose pasaulio simpoziumuose, forumuose ir turi ką pasakyti, bet jie tyliai sėdi ir dirba. Jų niekur neišgirsi ir nepamatysi, jie niekam ir nereikalingi. O tie žmonės, kurie savo tiesioginiame darbe nieko negalėjo ir negali padaryti, išplaukia į paviršių, ieško kitokio būdo susikurti gerovę, nes dabar pats pelningiausias biznis – politika. Pelningesnio Lietuvoje, ir ne tik joje, nėra.“
Tai kokia Lietuvai nauda iš tų protingų, suprantančių dabartinę lietuvių padėtį, kada jie, matydami, kaip savanaudžiai skurdina tautą ir apiplėšia valstybę, nieko nedaro, o ramiai tūno kampe? Vieną dieną tie Lietuvos garsintojai atsisukę pamatys, kad lietuvių tautos, nei valstybės jau nėra. Tų protingųjų neveiklumas ir yra pats kalčiausias dėl Lietuvoje esančio blogio. Kodėl tie sugebantys, protingieji nesudaro savo partijos ir patys nesiveržia į valdžią, o ją užleidžia savanaudžiams ir nemokšoms?! Ko jiems trūksta? Tautinio susipratimo, drąsos, veržlumo? Ko?
Štai vienas pavyzdys – tautiškai susipratęs, giliai lietuviškai mąstantis, Nepriklausomynės Atkūrimo Akto signataras Romualdas Ozolas, kurį aš pažįstu tik iš jo Lietuvai naudingų, bei protingų pasisakymų spaudoje arba, Nepriklausomybės Akto signataras Rolandas Paulauskas. Jeigu tokie žmonės kaip jie ar kiti panašiai mąstantys patektų į Lietuvos Vyriausybę, tada nereikėtų skųstis ir dejuoti, kad ,,mes neturime žmonių savo vyriausybėje, kurie kurtų nacionalinę ir valstybinę ideologiją“, ir tai nacionalinei ideologijai Lietuvoje kurti, nebūtų pakviesti mūsų tautą ir valstybę niekinantys, mums kenkiantys imperialistinių pažiūrų lenkai. Bet vienas karys nėra kariuomenė ir vienas kareivis nėra siunčiamas į frontą. Tokiems lietuviams reikia jungtis ir veikti kartu. Gražių kalbų neužtenka, reikia jų mintis realizuoti, įgyvendinti.
Mano nuomonė. G.Jakavonio iškeltu tuo pačiu klausimu, remiantis istoriniais faktais.
Mindaugo į Lietuvą įvesta krikščionybė nei lietuvių tautai, nei valstybei nekenkė, tuo metu buvo net naudinga. Mindaugo laikais pats galingiausias Lietuvos priešas buvo kryžiuočių ordinas. Kryžiuočiai puolė Lietuvą, oficialiai skelbdami, kad nori ją krikštyti. Tik todėl, kad išvengtų kryžiuočių puolimų, Mindaugas nutarė krikštytis. Mindaugas buvo sumanus ir politiškai įžvalgus vadas, gerai pažino priešus ir jų kėslus, todėl stengėsi krikštą priimti ne iš kokios valstybės, bet tiesiog iš popiežiaus tokiu būdu išvengiant svetimos valstybės įtakos pasidaryti jos vasalu.
1250 m. pabaigoje ar 1251m. pradžioje Mindaugas su žmona ir dviem savo vaikais buvo pakrikštyti. Vyresnysis sūnus Vaišvilka, jau buvo krikščionis stačiatikis. Andrius Von Štirland tarpininkavo pas popiežių – Mindaugui parūpinti karališką vainiką (tuo laiku karaliaus titulą suteikdavo tik popiežius arba vokiečių imperatorius).
1253 m. Mindaugas ir jo žmona Morta buvo iškilmingai vainikuoti naujo karaliaus sostinėje. Tokiu būdu Lietuva išliko nepriklausoma, lygi kitoms Europos valstybėms. Kryžiuočiai kuriam laikui nustojo puldinėti Lietuvą. Mindaugas nevertė (neprievartavo) Lietuvos piliečių priimti krikščionybę, jis leido visiems laisvai pasirinkti tikėjimą. Popiežiaus nurodymus vykdė be prievartos.
Ir po Mindaugo mirties Lietuvą valdantys kunigaikščiai galėjo naudotis Mindaugo įvestos krikščionybės teisėmis, skųstis popiežiui ir t.t. Tačiau diplomatiniu būdu stengėsi išvengti jiems siūlymo krikštytis, nes žinojo, kad tiems krikštytojams nerūpi tikėjimas, bet tik paversti Lietuvą savo vasalu. Tad kol Lietuvą valdė tautiškai stiprūs seno tikėjimo kunigaikščiai, kol išlaikė tautinį tikėjimą neįsileisdami svetimos įtakos, Lietuva buvo stipri ir galinga valstybė, o tauta buvo rami, žinodama, kad turi stiprius, sumanius valdovus, kurie valstybę ir tautą apgins.
Lietuvos valstybės menkėjimas ir nykimas prasidėjo nuo Jogailos ir Vytauto valdymo laikų, kai 1386 m. Jogaila vedė Lenkijos valdytoją Jadvygą ir vainikavosi Lenkijos karaliumi, o Vytautas, pirmasis Lietuvos kunigaikštis katalikas, perėmė Lietuvos valdymą. Juodu Lenkijai pažadėjo:
,,Apkrikštyti Lietuvą įvedant katalikybę, sumokant 200.000 florenų Vilhelmui Habsburgui už sužadėtuvių nutraukimą su Jadvyga, grąžinti Lenkijai jos prarastas žemes, grąžinti visus lenkus belaisvius ir – svarbiausia – sujungti Lietuvą su Lenkija!“
Ar ne per daug didelė kaina už Lenkijos karaliaus karūną?!
Tai čia ir yra tas XIII-XIV šimtmetis, kada lietuviai, A.Butkevičiaus nuomone, buvo, ,,atakuojanti tauta“, bet stebėtina, kad ta ,,atakuojanti tauta“, turėdama net 5 kartus didesnę valstybę, nesugebėjo lenkus pavergti ir sulietuvinti, bet priešingai, lenkai tą ,,atakuojančią lietuvių tautą“ sulenkino ir prievarta kaldami į galvas tarptautinę katalikybę, savo naudai, pavertė ją sau paklusnia, bevalia, vergiška lenkams pavaldžia avelių banda.
Manau, kad šiandien Lietuvą galėtų išgelbėti tik susigrąžintas lietuvių tautinis tikėjimas, mūsų taurių ir narsių kunigaikščių, praamžininkų tikyba, kuri sustiprintų lietuvių tautinę samonę, priduotų drąsos, ryžto, paskatos kovoti, kad lietuvių tauta ir valstybė išliktų. Ištrauktų bailius iš po šluotų, o išdavikus padėtų išvaikyti.
Birutė Kemežaitė
