Vilniaus 5 policijos komisariatas šių metų sausio 10 dieną (šio komisariato budinčioji dalis) pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Prancūzijoje dingusios mano dukterėčios D. ir jos tėvų paieškos. Sausio 4 dieną su pareiškimu kreipiausi į Paryžiaus generalinį komisariatą per advokatą Stanislovą Tomą, kad pradėtų asmenų paiešką, tačiau Prancūzijos policija neprivalo ieškoti Lietuvos piliečių, todėl veiksmai kurį laiką nebuvo atliekami. Advokatas S.Tomas patarė kreiptis į Lietuvos policiją, ką ir padariau.
Dėl mergaitės ir jos tėvų paieškos kreipiausi todėl, jog neturėjau jokių žinių apie juos daugiau kaip metus, taip pat išgyvenau, ar kas neatsitikę vaiko tėvams, kad vaikas paimtas Prancūzijos valstybės žinion. Apie paėmimo istoriją neturėjau jokių tikrų faktų, tik perpasakotą istoriją apie tai, kaip mergaitės senelis susijaudino, kad „nebėra anūkės“.
Nors mergaitės registracijos vieta priklausė kitam policijos komisariatui, Vilniaus 5 PK tyrimą pradėjo pagal mano gyvenamosios vietos deklaracijos vietą. Kadangi vaiko seneliai irgi registruoti šioje teritorijoje, teritorialumos principas nebuvo pažeistas, nes ir vienas vaiko tėvų visą gyvenimą buvo šios teritorijos gyventojas. Vykdant tyrimą teritorijoje, kur gyvena dauguma tyrimo liudytojų, yra efektyviau surenkami duomenys, garantuota tyrimo sparta ir sėkmė.
Kreipusis į Vilniaus 5PK, paieškos darbas vyko sparčiai. Jau pareiškimą priėmusi budinčios dalies darbuotoja, buvusi tyrėja, kuri iš pareigų pasitraukė dėl garsios stiklinės istorijos pernai (nors stiklinės byloje tyrimas irgi buvo pradėtas tuoj pat) – pareiškimo priėmimo metu atliko tyrimo veiksmus: apklausė mane, telefonu – mano mamą, surado ir užfiksavo visus vaiko ir dingusių vaiko tėvų giminių duomenis. Prijungė prie tyrimo dingusių asmenų nuotraukas.
Prieš kreipiantis į Vilniaus 5 PK, nuvykau į Policijos departamento priimamąjį, kur priimamojo vedėja suteikė visą reikiamą informaciją: jog kreiptis turiu į savo gyvenamosios vietos PK. Tačiau, nors joks tyrimas dar nevyko, vedėja mane sujungė su Kriminalinės policijos tarptautinės asmenų paieškos skyriaus darbuotoju, kuris dėl efektyvesnės paieškos iš karto užsirašė tam tikrus duomenis. Manau, jog ir dėl šių efektyvių Policijos departamento ir Kriminalinės policijos veiksmų tyrimas prasidėjo sėkmingai ir sparčiai, nes tik pradėję tyrimą Vilniaus 5 PK kreipėsi dėl tarptautinės paieškos skelbimo – o pirminiais duomenimis jau buvo disponuojama.
Per dvi savaites Vilniaus 5 PK tyrėja Melita Bernotaitė atliko keliolika ikiteisminio tyrimo veiksmų. Išsiaiškino vaiko tėvų buvimo vietą, paaiškėjo, jog jie išvykę į Italiją, šnekėjosi su jais mačiusiais asmenimis telefonu – konkrečiai, su Italijoje esančios Lietuvos ambasados darbuotojais. Išsiaiškino, jog dėl tam tikrų priežasčių jie grįžti į Lietuvą, taip pat ir į Prancūziją, neketina. Parengė apie tai tarnybinį pranešimą, policijos tyrėjams pasidarė aišku, jog toliau intensyviai reikia ieškoti dingusio vaiko.
Dėl efektyvesnės vaiko paieškos tyrimas buvo perduotas Vilniaus VPK, kurio asmenų paieškų skyrius (tyrėjas Vladislav Travkin) toliau atliko efektyvius ikiteisminio tyrimo veiksmus: išsiuntė teisinės pagalbos prašymą Prancūzijos teisėsaugos įstaigoms. Kadangi Paryžiaus policija per advokatą Stanislovą Tomą sausio 4 dieną buvo gavusi prašymą surasti dingusius šeimos narius, tai kreipimasis tiesiai į policiją bendradarbiavimo ir pagalbos davė rezultatų – Prancūzijos policija atsiuntė atsakymą, jog vaiko buvimo vieta yra žinoma, ir buvimo vietą nurodė.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba (atvejo tyrėja Dainora Bernackienė) irgi savo kompetencijos ribose atliko daug veiksmų, tačiau be policijos pagalbos šios pastangos buvo beveik bevaisės: Prancūzijos Teisingumo ministerija Tarnybai vasario mėnesį atsiuntė bendro pobūdžio atsirašymą, kad vaiko artimieji patys gali kreiptis į teismus (tarsi artimieji žinotų, kuriame teisme buvo sprendžiamas vaiko paėmimo iš šeimos klausimas!), o Paryžiuje veikianti Lietuvos ambasada atrašė, jog jiems nieko nežinoma apie vaiko buvimo vietą.
D.Bernackienė todėl ir bendradarbiavo su Vilniaus VPK, nes suprato, jog tik suvienijus jėgas, įmanoma pasiekti rezultatų.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba informaciją apie tai, jog D.yra patalpinta į Prancūzijoje esantį socializacijos centrą pusei metų, šių metų kovo 19 d. gavo iš Vilniaus VPK, kurio tyrėjas V.Travkin, kaip ir tyrėja M. Bernotaitė iš Vilniaus 5 PK veikė efektyviai, kaip įmanoma greitai, siekdami apsaugoti mažamečio vaiko interesus, nes buvo pateikta informacija, jog vaikas, kuris turi giminių Lietuvoje, galimai pažeidžiant jo interesus, gali būti laikomas vaikų namuose Prancūzijoje.
Ši istorija parodė, jog neteisūs tie Lietuvos piliečiai, kurie viešai siekia diskredituoti tiek Lietuvos policijos, tiek ir Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos darbą, nes abi tarnybos dirbo neįtikėtinai sparčiais tempais ir per du mėnesius išsiaiškino vaiko buvimo vietą. Sėkmę lėmė ne tik abiejų institucijų bendradarbiavimas, bet ir aktyvūs Prancūzijoje veikiančio lietuvio advokato Stanislovo Tomo veiksmai. Jis nuolat užeidavo į Paryžiaus generalinį komisariatą pasidomėti, kaip vyksta tyrimas. Prancūzijos pareigūnai ir tarnybos, matydami, jog vaiko likimu aktyviai domimasi, tad ir suteikė informaciją.
Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba kreipėsi į Prancūziją dėl jurisdikcijos perdavimo Lietuvai, dėl to, kad vaikas turi artimuosius giminaičius, kurie nori ir gali jį globoti. Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba potencialiems globėjams suteikė išsamią ir tikslią informaciją, kaip siekti globos, padėjo ir padeda visais rūpimais klausimais. Lygiai taip pat elgiasi savivaldybių, kurių teritorijoje galimai gyvens vaikas, Vaiko teisių apsaugos skyriai.
Šiuo metu intensyviai ruošiami dokumentai šitaip greitai ir efektyviai Vilniaus policijos pastangomis atrastos D. globai.
Visų, kas prarado savo vaikus ir artimuosius giminaičius užsienyje, todėl ir noriu paprašyti: pasitikėkite Lietuvos institucijomis – tiek teisėsauga, tiek ir Valstybine vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, nes tik policija turi įgaliojimus skelbti tarptautines paieškas, ir tik Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba turi įgaliojimus teisiškai atstovauti vaiko interesams, kai iš jo tėvų yra atimtos (ar apribotos) tėvystės teisės.
Neklausykite visų rėksnių, kurie sako, jog mūsų valstybė nieko negali, nes vaikai atimami visame pasaulyje, vaikų paėmimo priežasčių yra įvairių, ir visų pasaulio valstybių civiliniai kodeksai numato galimybę vaiką paimti iš šeimos, jeigu pažeidžiami jo interesai. Šioje istorijoje kol kas nežinoma, kas atsitiko, kad mergaitė buvo paimta – tačiau Europoje, jos skirtingose šalyse, galioja visiškai kitokie, negu Lietuvoje įstatymai, ir ten įvairūs dalykai, kurie Lietuvoje nelaikomi vaiko teisių pažeidimu, analizuojami labai griežtai.
Ar vaikai turės jaukius ir gražius namus, rūpestį ir gerovę, visų pirma priklauso nuo mūsų pačių – ar mes norime, kad mūsų vaikai grįžtų. Nes vaikai visų pirma turi rūpėti to vaiko giminaičiams. Keistai įsivaizduojama, jog tarnybos pačios turi ieškoti galimai pradingusių Lietuvos vaikų: kaip jų ieškoti, jeigu dėl jų niekas nesikreipia, jeigu nežinoma, kiek vaikų išvykę, jeigu nevedamas joks išvykusių gyventojų registras? Beveik neturėdama jokios informacijos – turėdama tik žinią, jog mergaitė paskutiniuoju laiku gyveno Prancūzijoje – ir galėjau pradėti ieškoti mergaitės. Ir tai Prancūzijos institucijos pirmiausiai nenorėjo suteikti jokios informacijos.
Lietuvos institucijos negali žinoti visų išvykusių iš Lietuvos gyventojų likimų, nes nėra sukurta jokia bazė, kuri rodytų asmenų judėjimą laisvoje bevizėje Šengeno erdvėje. O ir išvykstantys piliečiai neretai nutraukia saitus su Lietuvos valstybe, todėl vėlesni kaltinimai, kai tie piliečiai iš viso nebendravo su savo Tėvyne, gali skambėti keistai.
Todėl būtina pasitikėti Lietuvos policija, bei vaiko teisių įstaigomis, kai dingsta svetimoje šalyje vaikas.
Tyrimo (vaiko buvimo vietos nustatymo) sėkmė priklausė ir nuo to, jog Prancūzijos institucijos galimai atliko teisės pažeidimus: nesiaiškino, ar vaikas turi artimų giminaičių, nepranešė apie vaiko paėmimą iš šeimos Lietuvos institucijoms, nors pagal Prancūzijos teisę – privalo.
Minėtoje istorijoje Prancūzijos institucijų cinizmas ir šaltumas stebina ir verčia susimąstyti, ar verta šitaip toliau skatinti emigraciją: juk Lietuvoje nežinomi visi atvejai, kai ciniškai ir neteisėtai buvo atimti vaikai užsienyje. Nes jeigu vaikas neturi artimųjų giminaičių, kurie gali jį globoti, tai atėmusi vaiką valstybė kaip ir neprivalo grąžinti vaiko į kilmės šalį, motyvuodama, jog jų šalyje vaikui bus geriau.
Minėtoje istorijoje tik galiu paminėti, jog mergaitė turi visus keturis senelius, dvi tetas, dėdę. Turėdama šitiek daug giminių, dėl kažkieno aplaidumo ir cinizmo Prancūzijos institucijose, mergaitė pusę metų turės praleisti vaikų globos namuose Prancūzijoje. Šis terminas greitai baigsis.
Tolimesnis galimai tragiškas likimas – globa arba įvaikinimas Prancūzijos šeimose (po šių veiksmų galima pradėti taikyti anonimiškumą, ir niekada nebesužinoti apie vaiko likimą), turint artimųjų giminaičių Lietuvoje – buvo sustabdytas tik intensyviais Vilniaus VPK (tyrėjas Vladislav Travkin), Vilniaus 5 PK (tyrėja Melita Bernotaitė), Valstybinės vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybos (specialistė Dainora Bernackienė), Kriminalinės policijos biuro tarptautinės asmenų paieškos skyriui, bei privataus advokato Stanislovo Tomo, veiksmais. Visiems jiems nuoširdus dėkui.
Kristina Sulikienė
