Pastarosiomis dienomis pedofilijos ir žudynių bylos peripetijos pasiekė kulminaciją, kai net nepradėjus teisme šios bylos nagrinėti iš esmės, bet kuria kaina valstybės vardu visomis išgalėmis siekiama sunaikinti dar vieną šios šiurpios istorijos liudininkę – teisėjos Neringos Venckienės globojamą mažąją Klonio gatvės kankinę. Visuomenės smerkiamų tikslų beatodairiškai siekiantys beširdžiai valdžiažmogiai šioje istorijoje yra ne vieni – visų nuostabai brutalus nežmoniškumas vykdomas su tyliu Bažnyčios pritarimu. Todėl čia dera prisiminti gal jau primirštą, o gal ne visų ir žinotą faktą apie tikinčiųjų dar 2010 m. lapkritį išsiųstą kolektyvinį laišką Popiežiui.
Laikantis visų atsargumo priemonių laiškas buvo siunčiamas trimis nepriklausomais kanalais – per Belgijos princesę Žakliną de Kroi (Jackueline de Croy), kuriai laiškas buvo įteiktas į rankas laiško autoriams viešint Belgijoje, antrasis laiško egzempliorius Popiežiui perduotas per nuncijų arkivyskupą Luidžį Bonacį (Luigi Bonazzi), taip pat laiškas Popiežiui į Vatikaną išsiųstas registruotu laišku paštu. Nepaisant to, kad laišką pasirašė daugiau kaip 130 tikinčiųjų, tarp jų kunigai Jonas Varkala, Alfonsas Bulotas, Mindaugas Martinaitis, žinomi mokytojai, inžinieriai, žurnalistai, menininkai, darbininkai, laiškas Popiežiaus nepasiekė, atsakymas iki šiol negautas….
Šventasis Tėve,
Esame grupė Lietuvos katalikų, kurie kreipiamės į Jus kaip į Ganytoją bei Jėzaus Kristaus vietininką. Prašome jūsų užtarti dvi seksualiai išnaudojamas mergaites, kurių istorijos tapo visos mūsų šalies tragedija.
2008 m. Drąsius Kedys kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo daugybinio jo keturmetės dukters bei jos aštuonmetės pusseserės seksualinio išnaudojimo. Anot D. Kedžio dukters parodymų, jų motinos jas pardavinėjo vyrams seksualiniams įgeidžiams patenkinti. Du vyrus iš ją seksualiai išnaudojusių mergaitė atpažino ir abu juos įvardino. Abu šie vyrai užėmė aukštas pareigas visuomenėje. Mergaitės liudijimas buvo patvirtintas kaip neabejotinai teisingas penkiomis oficialiomis kriminalinio tyrimo apklausomis bei keturiomis skirtingomis psichologinių ekspertizių analizėmis.
D. Kedys, kartu su seserimi Neringa Venckiene, kuri yra teisėja, išsiuntė daugiau kaip penkiasdešimt laiškų skirtingoms suinteresuotoms valstybės institucijoms, pradedant nuo vietinio policijos komisariato skyriaus baigiant Lietuvos Prezidentūra. 2008 m. lapkričio mėn. visą visuomenę sukrėtusi rezonansinė pedofilijos byla pradėta tirti, tačiau buvo tuojau pat atidėliojama, vėliau buvo akivaizdžiai matyti, jog dedamos pastangos sutrukdyti tyrimo tęsimą. Po to, kai visi faktai ir akivaizdūs įkalčiai, jog Lietuvoje egzistuoja pedofilų klanas buvo pristatyti visuomenei, šis tyrimas užstrigo.
2009 m. spalio mėn. 5 d., likus dienai iki bylos svarstymo, N. Naruševičienė, kuri buvo įtarinėjama savo aštuonmetės dukters pardavinėjimu pedofilams, bei vienas įtarinėjamų pedofilų – garsus teisėjas J. Furmanavičius, buvo nužudyti. Tą pačią dieną keturmetę dukrą gynęs tėvas D. Kedys neaiškiomis aplinkybėmis dingo (spėjama, buvo pagrobtas) ir buvo viešai be įrodymų apkaltintas šių dviejų žmonių nužudymu.
Antrąją auką aštuonmetę Naruševičiūtę iš šalies su prokuratūros leidimu skubiai išsivežė ir nuo visuomenės paslėpė jos tėvas, kuris anksčiau buvo pripažintas kaltu net dėl 14 prasižengimų. Visiškai nieko nežinome apie mergaitės būklę nuo tada, kai ji paliko Lietuvą.
2010 m. balandžio mėn. 17 d. buvo rastas mįslingomis aplinkybėmis žuvusio, kaip spėjama nužudyto, D. Kedžio kūnas. Pagal oficialią versiją, jo mirties priežastis buvo asfiksija – užspringimas. Tačiau šeimos narių ir daugiau kaip 5000 gedinčiųjų, atėjusių į D. Kedžio šermenis, velionio kūno dėl daugybės prieš mirtį patirtų sužalojimų nebuvo įmanoma pažinti.
2010 m. gegužės mėn. 14 d. tūkstančiai žmonių Lietuvoje bei visame pasaulyje pasipriešino teismo nutarčiai nedelsiant grąžinti mergaitę motinai, susijusiai su visuomenės įtariamais pedofilais. Po keleto dienų ši teismo nutartis paskelbta negaliojančia.
2010 m. birželio mėn. 13 d., likus keletui dienų iki pedofilijos bylos teismo posėdžio, Andrius Ūsas, verslininkas ir politikas, vienintelis likęs gyvas iš įtariamųjų pedofilija, buvo rastas negyvas. Pagal oficialiąją versiją, jis pats nuskendo pusės metro gilumo griovyje. Daugelis žmonių netiki šia versija, kadangi jo mirties aplinkybės yra labai keistos. Labiausiai mus šokiravo mergaitės parodymai, jog A. Ūsas, kuris buvo jos krikšto tėvas, gavęs motinos sutikimą, seksualiai išnaudojo mergaitę net jos krikštynų dieną.
2010 m. lapkričio mėnesį spręsis mergaitės ateitis. Teisėjas, atsakingas už šia bylą, jau yra viešai pareiškęs, jos mergaitė turi gyventi su motina, nors mergaitės parodymai dėl jos motinos sąvadavimo dar nepaneigti. Mergaitė taip pat pareiškė norą gyventi su dabartine savo globėja, kuri yra jos teta teisėja N. Venckienė.
Nuo pat šių baisybių pradžios mes kovėmės su blogiu maldoje ir Eucharistijoje. Pavojaus akivaizdoje meldėsi tūkstančiai žmonių. Įvairių sluoksnių žmonės, tikintieji ir ne, budėjo maldoje, kad išgelbėtų visus vaikus nuo pedofilijos blogio. Kaip krikščionys, mes negalime likti abejingi mergaitei ir jos motinai pavojaus akivaizdoje, kai keturi žmonės jau žuvo keistomis aplinkybėmis. Nuo pat 2010 m. gegužės mėn. 24 valandas per parą prie mergaitės namų pasikeisdami budi savanoriai. Keletas kunigų savo pačių iniciatyva dažnai ateina melstis kartu su žmonėmis. Esame labai dėkingi Dievui už šiuos kunigus. Jie drąsina mus ir padeda stiprinti mūsų visų tikėjimą. Tačiau Lietuvos vyskupai oficialiai ignoruoja šią istoriją. Labai liūdna, kad Bažnyčia mūsų nepalaiko šios tragedijos sūkuryje, kuri palietė daugumą, jei ne visus Lietuvos žmones.
Situacija vis labiau tampa beviltiška. 2010 m. lapkričio 3 d. teismas priėmė sprendimą nustoti reikšti bet kokius įtarimus mergaitės motinai (nors ankstesnis 2009 m. spalio 6 d. teismo nuosprendis ištirti pareikštus įtarimus motinai nebuvo vykdomas). Taigi, nelieka teisinių priemonių mergaitės globėjams apsaugoti mergaitę. Nežiūrint šio nuosprendžio, mes neprarandame vilties ir toliau prašome Dievo ir Jo Bažnyčios pagalbos. Siekdami Bažnyčios paramos, kalbėjomės su arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi ir prašėme jo ganytojiško palaikymo ginant Dievo mažutėlius mirtiname pavojuje. Jis atsiliepė, jog negali mums niekuo padėti ir net patarė nesikreipti niekur aukščiau su šiuo prašymu. Sigitas Tamkevičius yra Lietuvos vyskupų konferencijos galva, ir kaipo toks, užtikrino, kad jokia Katalikų Bažnyčios parama nėra įmanoma šioje tragedijoje, nes ne bažnyčios uždavinys spręsti teisingumo reikalus. Žinoma, mes neprašome Bažnyčios atlikti kriminalinio tyrimo ir rasti kaltuosius šioje byloje. Mes neprašome (niekad net į galvą nebūtų atėję) Bažnyčios įveikti valdančiųjų korupciją. Mes tiesiog tikime, jog mūsų Viešpats Jėzus Kristus nėra abejingas mūsų kančiai ir mums žūtbūt reikalinga Jo Bažnyčios parama. Esame silpniausia šalis šioje kovoje, ir pralaimime šį mūšį. Mums, apimtiems tamsos ir nevilties, reikia mūsų Bažnyčios šviesos, kuri šviestų, kad neprarastume vilties, netgi jei akivaizdžiai triumfuotų blogis smurtinių mirčių bei labai įmanomų ateities tragedijų baimės, tarpe kurių gali būti mergaitės ir jos motinos mirtys, pavidalu. Prašome Bažnyčios, kad ši sukviestų visus tikinčiuosius maldai už nekaltųjų apsaugojimą ir Dievo mažutėlių gyvybę. Prašome Bažnyčios melsti už mus ir tarti mums paguodos žodį. Lietuvos katalikams ir ypač šeimoms, kenčiančioms nuo šios tragedijos, reikia jų Bažnyčios.
Mums reikia palaikymo, kuris yra didesnis nei asmeninė ar grupinė malda. Kova peržengia teisinį lygį. Tai dvasinė kova tarp gėrio ir blogio. Šventasis Tėve, mums reikia Jūsų žodžio. Mums reikia Jūsų maldos.
Su meile ir pasitikėjimu mes lauksime Jūsų, Šventais Tėve, atsakymo.
Pasirašo 130 tikinčiųjų
