Kai prieš maždaug ketverius metus pirmą kartą peržiūrėjau be galo šlykštų, D. Kedžio ir N. Venckienės nekaltų žmonių apšmeižimo tikslais sukurtą video filmą, pasibaisėjau, kad jis yra leidžiamas rodyti, ir kad jo autoriai nėra suimti ir teisiami už piktybinį šmeižtą bei seksualinį mažametės darželinukės tvirkinimą. Buvau teisus taip galvodamas, nes, kaip parodė ateities įvykiai, tas paprastas elementarių teisėsaugos darbuotojų pareigų įvykdymas neabejotinai būtų išgelbėjęs viso būrio su šia klaikia istorija susijusių žmonių gyvybių.
Tuomet tikrai negalėjau net pagalvoti, kad visoje Lietuvoje atsiras daugiau negu koks tuzinas iškrypėlių, ligotos psichikos žmonių, kurie patikėtų mažos, begėdiškai tėvo ir tetos savo egoistiniams tikslams išnaudojamos mergaitės bejausmiai atkartojamais išmoktais, nors akivaizdžiai pačiai nesuvokiamais kaltinimais jos motinai ir kitiems niekuo dėtiems žmonėms.
Deja, nuo to filmo prasidėjo didžiai gėdinga Lietuvos istorijos dalis, turinti be galo kenksmingą ir galinti turėti pražūtingą įtaką Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės ateičiai ir pačiai jos egzistencijai. Būtent šios šmeižto ir smurto bylos dėka atsiskleidė valstybės neįgalumas. Prasidėjo Lietuvos Valstybinio Absurdo teatro spektaklis “Kauno pedofilijos byla”, kuris tebesitęsia ir dabar, ir kurio pabaigos tikrai nesimato.
Tas baisus spektaklis turi dar ir antrinį pavadinimą: “Neįgalioji Lietuva”. Tereikia palyginti straipsnių komentarų skaičių, kai yra svarstoma ši tragiška, o kartu ir absurdiška istorija, su komentarų skaičiumi, svarstant svarbiausius Lietuvai klausimus apie iš biudžeto dingusius milijardus, lietuvių savižudybes, energetikos nusikaltimus ir kitas tikrai svarbias Lietuvai problemas.
Tai, kas buvo užmanyta kaip kerštas nepaklusniai sugyventinei bei jos rėmėjams ir kai kam labai nepalankiam teisėjui, tapo epinio pobūdžio tautiniu skandalu, išryškinusiu, deja, pačius blogiausius lietuvių tautos bruožus, įskiepytus šimtmečiais trukusių okupacijų, priespaudos, atėmusių lietuvių tautai teisę ir galimybes gyventi, kurti, veikti, bendrauti, mylėti, kaip tai daro normalios, laisvos, kultūringos pasaulio tautos. Iš visų kampų pradėjo lįsti į paviršių ir kelti savo šlykščias galvas bjauriausios, neigiamiausios žmogiškos ir ne itin žmogiškos savybės, kaip akla neapykanta, pavydas, užgniaužtos, nepatenkintos lytinės aistros, troškimas bet kokia kaina būti įvertintais, pripažintais, teisiais ir išmintingais. Visa bjaurastimi pasireiškė analitinio-kritinio mąstymo įgūdžių badas visuomenėje. Sugebėti atskirti faktus nuo gandų, juos kruopščiai pasverti, įvertinti, išanalizuoti ir tos analizės pagrindu padaryti logiškas išvadas Lietuvos visuomenės niekas nemokė.
Tokių įgūdžio joje beveik nėra. Sovietiniai robotinį “mąstymą” ugdę ir tebeugdantys pseudo profesoriai tebedėsto Lietuvos universitetuose, o taip pat ir gausiai pridygusiuose, akademiniu požiūriu praktiškai beverčiuose pseudo universitetuose. Jų studentai – dabartiniai jaunosios kartos mokytojai ir dėstytojai tėra įgiję daugiausia tik to paties konformistinio-robotinio “mąstymo” įgūdžių.
Ne paslaptis, kad lietuvių tauta visais laikais turėjo priešų, galima nė kiek neabejoti, kad jų turi ir dabar. Tie priešai būtų visiški kvailiai, jei jie nebūtų pastebėję puikios progos pasinaudoti besivystančia masine psichoze dėl “Garliavos mergaitės” Lietuvoje. Prasidėjo nepaprastai gerai organizuota, kryptinga Lietuvos valstybės naikinimo kampanija, pradedant nuo jos svarbiausio kertinio akmens – jos teisėsaugos.
Kasdien iš įvairiausių tribūnų Seime, vyriausybėje, žiniasklaidoje bei straipsnių komentarų skyriuose kaip iš gausybės rago pilasi pasišlykštėjimo savo valstybe ir tos valstybės teisėsauga emocijos. Ir valdžia, ir teisėsauga lyginami su pokario stalinistine vadovybe, stribais, NKVD ir KGB, dažnai nepamirštant “gudriai” pabrėžti, kad dabartinė situacija yra kur kas blogesnė negu tais tolimais metais, kad Lietuvos policija dabar yra “baisesnė negu Gestapo bei KGB” pajėgos ir pan. Ir tai – nenutrūkstanti, be jokių pertraukų, kiekvieną dieną ir naktį prieš Lietuvą vykdoma kampanija.
Praeitų metų gegužės 17 dieną stebėtinai švelniai ir atsargiai įvykdyta Garliavos mergaitės grąžinimo jos niekuo neįtariamai, nekaltinamai, neteistai motinai, vykdant įsigaliojusį teismo sprendimą, vėlgi tikrai neatsitiktinai, o labai kryptingai vadinama tokiais apibūdinimais kaip “šoką sukelianti siaubingo smurto akcija”, “Lietuvos žmonių išprievartavimas valstybės rankomis, nusikaltimas prieš žmogiškumą” ir kitais absurdiškiausiais įmanomais teiginiais. Nepaisoma, kad tuo gali pasijausti skaudžiai įžeisti ne tik Lietuvos sausio 13 tragedijos aukų artimieji, bet ir savo artimuosius praradę bei visam gyvenimui suluošinti įvairių laikotarpių kovotojai už laisvę Vengrijoje, buvusioje Čekoslovakijoje, Čilėje, Egipte, Libijoje, Sirijoje, ir kitur pasaulyje.
Valstybės Saugumo Departamento vaidmuo stebint šią valstybės griovimo akciją yra daugiau negu nesuvokiamas. Nesuprantama, ir ką iš viso ši valstybės įstaiga veikia, kam ji tarnauja ir už ką jie gauna atlyginimus? Jų vadovų laikysena yra tarsi Lietuvos VSD būtų viso pasaulio didžiausių paslapčių saugykla. Priešingai negu, sakysime, JAV slaptųjų tarnybų vadai, kurie dažnai rašo straipsnius spaudoje, pasirodo TV laidose, pasakoja apie savo užduotis dabartiniu ir artimiausiu metu, apie savo darbo metodus, Lietuvos “slaptieji” nepraveria burnos, arba, jei praveria, tai burbteli kažkokias nesąmones, kaip kad, sakysime, VSD direktorius Gediminas Grina, kuris pasakė, kad “pernai išduoti 59 tūkstančiai leidimų sekti telefoninius pokalbius Lietuvoje”, bet “pamiršo” paminėti, kokie gi tų pokalbių pasiklausymo rezultatai? Kiek užsienio žvalgybos agentų išaiškinta? Kiek įtariamų nusikaltėlių patraukta baudžiamojon atsakomybėn? Ar buvo verta pažeidinėti tokios didelės armijos žmonių teisę į privatumą? Kokius teigiamus rezultatus tas masinis pažeidinėjimas davė?
Vėlgi lįsti į begalinio slaptumo kiautą būtų absurdas. Jokios tai paslaptys. Žmonės turi teisę žinoti, kokia nauda visuomenei yra (ar jokios naudos nėra) iš Valstybės Saugumo Departamento veiklos.
Pritrenkia ir aukščiausių politikų, Gen. Prokuroro abejingumas, stebint, kaip kasdien žiauriai įžeidinėjami, niekinami Lietuvos teisėjai, prokurorai, policininkai už tai, kad jie vykdė savo pareigas. Nejaugi nėra, kas juos užstotų? Nejaugi maišyti su purvais Lietuvos respublikos pareigūnų garbę yra normalu ir leistina? Ar Lietuvos vadai nesuvokia, kad niekinantys Lietuvos valstybės teisėjus ir policijos pareigūnus, niekina ir įžeidinėja pačią Lietuvos valstybę? Kodėl nesipriešinama gerai organizuotai, masinei, nenutrūkstamai Lietuvos visuomenės skaldymo bei neapykantos Lietuvos valstybei bei jos pareigūnams skatinimo kampanijoms? Nejaugi tai jiems nė motais?
Vladas Maželis
