KPSS autonomininkai, prieš du dešimtmečius mėginę atplėšti Vilniaus kraštą nuo Lietuvos, kasdien drąsėja ir įžūlėja. Pasinaudodami tuo, kad atkūrus Nepriklausomybę nebuvo įvykdyta administracinė reforma, o patiems neteko atsakyti už savo nusikalstamą veiklą prieš atkuriamą Lietuvos Respubliką, jie greitai susigrąžino valdžią šiame krašte. Susibūrę į legaliai veikiančią politinę organizaciją, pasivadinusią LLRA, dangstydamiesi lenkiškai kalbančių šio regiono gyventojų interesų gynėjų širma, jie tuojau pat pradėjo ir jau du dešimtmečius nuosekliai plėtoja ir stiprina antivalstybinę ardomąją veiklą. Stengiamasi visais būdais ir atžvilgiais – kalbiniu, kultūriniu, socialiniu ir politiniu – kuo labiau izoliuoti jų valdomus Rytų Lietuvos rajonus nuo likusios šalies ir paruošti dirvą susiklosčius palankioms aplinkybėms įgyvendinti prieš du dešimtmečius nepasiektą tikslą – atskirti nuo Lietuvos jos teritorijos dalį.
Jų pastangomis ir nuolaidžiaujant Lietuvos Respublikos valdžiai, Rytų Lietuvoje gyvenantys lietuviai ir kitoms tautinėms bendrijoms priklausantys piliečiai faktiškai paversti diskriminuojama ir engiama mažuma:
Iš šio regiono savivaldybių administracijos ir viešųjų įstaigų nuosekliai ir metodiškai išstumiami Lietuvos Respublikai, o ne LLRA lojalūs pareigūnai ir darbuotojai;
Uoliai ir kryptingai naikinamas ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir mokyklų su mokomąja valstybine lietuvių kalba tinklas bei jau du dešimtmečius sabotuojamas rimtas valstybinės kalbos mokymas nelietuviškose mokyklose;
Ignoruojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata dėl lietuvių valstybinės kalbos statuso ir teisiniai aktai, reglamentuojantys jos vartojimą viešojoje erdvėje;
Vietovardžių ir gatvių pavadinimai rašomi nevalstybine kalba, šitaip stengiantis provokuojamai parodyti, jog Rytų Lietuva geografiniu ir istoriniu požiūriu nėra integrali ir organiška Lietuvos dalis.
Šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos Seimo Rinkimų įstatymą, LLRA neteisėtai tapo parlamentine partija. Tapusi Lietuvą valdančios partijų koalicijos dalyve, ji savo naują politinį statusą išnaudoja ne konstruktyviam darbui Lietuvos Respublikos ir visų jos piliečių labui. Keliami vis nauji nepagrįsti, provokaciniai, tautinę ir politinę įtampą kurstantys reikalavimai šalies valdžiai:
Patenkinus LLRA reikalavimą oficialiuose dokumentuose rašyti asmenvardžius ne tik valstybine, bet ir kitomis kalbomis, Lietuva taptų šalimi, kurios piliečiai juridiškai nebepriklausytų vien Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos erdvei, bet būtų įtvirtinta ir pradėtų veikti neturinti analogų pasaulinėje praktikoje kitų šalių valstybinių kalbų jurisdikcija; tai reikštų, kad būtų sumenkintas, o faktiškai net paneigtas valstybinis lietuvių kalbos statusas;
Įgyvendinus LLRA reikalavimą rašyti vietovardžių ir gatvių pavadinimus ne lietuvių kalba, būtų įgyvendintas senas autonomininkų siekis kalbiškai taip nužymėti geografines ir politines Rytų Lietuvos ribas, kad būtų toliau įtvirtinama ir legitimuojama jų skleidžiama melaginga istorijos versija, jog šis regionas nėra Lietuvos senųjų etninių žemių dalis, o jame nuo amžių gyvenantys lietuviai ir kiti vietos gyventojai būtų priversti jaustis gyveną ne savo protėvių žemėje, o ginčytinoje ir tik laikinai Lietuvos Respublikai priklausančioje teritorijoje;
Nusileidus LLRA reikalavimui neribotam laikui atidėti vienodą lietuvių kalbos valstybinį egzaminą visų šalies mokyklų abiturientams, būtų patvirtinta, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje valstybinis lietuvių kalbos statusas tebėra tik teisinė fikcija; valstybinę kalbą gerai mokantys šalies moksleiviai toliau būtų diskriminuojami ir, kaip sovietmečiu, faktiškai būtų traktuojami kaip antrarūšiai savo valstybės piliečiai, nes šios kalbos sąmoningai arba neatsakingai vengiantys mokytis jų bendraamžiai atsidurtų privilegijuotoje padėtyje stodami į aukštesnės pakopos lavinimo įstaigas arba siekdami rasti vietą šalies darbo rinkoje.
Vykdanti neapgalvoto ir neatsakingo pataikavimo visiems kaimynams politiką Lietuvos valdžia pasirengusi nuolankiai tenkinti šiuos reikalavimus. Ji taip ir neišmoko Klaipėdos krašto pamokos ir nėra pasiruošusi ryžtingai pasipriešinti vakarykščių autonomininkų ir jų įpėdinių užmačioms paversti Vilniaus kraštą Lietuvos valstybės eksklavu – kol kas formaliai jos dar valdomu, bet de facto nuo šalies jau atskirtu autonominiu regionu.
Jeigu Lietuva sutiktų išsižadėti dalies jai nuo amžių priklausančios savo žemės, leistų sumenkinti ir paniekinti savo kalbą, ji prarastų teisę vadintis suverenia valstybe, o mes patys – laisvais ir oriais tos valstybės piliečiais. Šliaužianti Rytų Lietuvos aneksija privalo būti ir bus sustabdyta! Ją galime sustabdyti tik mes patys.
Balandžio 28 d. 14 val. Nepriklausomybės aikštėje rengiamas protesto prieš antivalstybinių jėgų vykdomas provokacijas ir valstybę žeminančią užsienio politiką mitingas.
Prabuskime ir ateikime visi, kam brangi Lietuvos laisvė, garbė ir gyvybė! Tegu atgyja ir mus sutelkia sąjūdinė meilės Tėvynei Lietuvai dvasia.
Už mūsų žemę, kalbą ir valstybę!
Viešą kvietimą Lietuvos piliečiams pasirašė: Zigmas Zinkevičius, Romualdas Granauskas, Jonas Mikelinskas, Jonas Algirdas Antanaitis, Donatas Katkus, Julius Šalkauskas, Regimantas Tamošaitis, Renata Šerelytė – Mendeikienė, Vytautas Bubnys, Dalia Michelevičiūtė, Romas Gudaitis, Romualdas Ozolas, Petras Plumpa, Vytautas Rubavičius, Alfonsas Svarinskas, Vytautas Radžvilas, Vanda Juknaitė, Antanas Buračas, Daiva Tamošaitytė ir kt.
