Su visomis smulkmenomis atminty atgyja vaizdas, kai pirmą kartą teko lankytis Kedžių namuose, kada pirmą kartą savomis akimis pamačiau mažąją Klonio gatvės mergaitę. Neplanavau to… Tiesiog Renaldui Ščiglinskui paprašius paskaityti eiles tiesioginę Klonio gatvės transliaciją žiūrintiems tautiečiams užsienyje, mažumą sunerimau, kad kažin ar tiksliai atkursiu viską mintinai. Paprašiau netoliese buvusios Audronės Skučienės poros popieriaus lapų.
– Tai einam,viduj viską užsirašysi…
Tuo momentu apie mergaitę net negalvojau, kai vos pravėrus duris pasigirdo greiti žingsniukai ir tarsi iš niekur prieš mane atsirado mergaitė, matyt, pamaniusi, kad iš darbo sugrįžo Neringa. Nejauku paliko, kai nepažįstamą veidą išvydęs vaikas staiga sustojo tarsi įkaltas. Kas žino, kokia mintis tuo momentu šmėkštelėjo kažkada nutukusių „dėdžių“ ir „teisingumo“ vardu besidangstančių monstrų iškankinto vaiko galvutėje? Gal jau „ims“???
Ir tik A. Skučienei paaiškinus, mergytė suaugusio žmogaus žvilgsniu, atidžiai, nuo galvos iki kojų nužvelgusi „jai eilėraščius rašiusį dėdę“ vėl nustraksėjo į kambarį, kur girdėjosi dūkstančių draugių balsai.
Neimčiau čia seilėtis, jei ne vakar „didžiai gerbiamo“ Černiausko vos pusvalandį po tragedijos visais kanalais imtas demonstruoti Gebelso vertas propagandinis vaizdo klipas apie „iš kalėjimo ištrauktą“ mergytę. Vaikas, kuris lig šiol su tam tikra atsarga žiūrėjo į visus vyriškos giminės suaugusius (matyt, prisimindamas nelabai tolimą tam tikrą savo patirtį), staiga leidžiasi liečiamas visai nepažįstamo, vos prieš kelias minutes ją už kojų vilkusio „dėdės“..? Tie, kas nors kartą matė mergytę Klonio gatvės kieme, puikiausiai pamena, koks vaikas buvo ten ir kokį stebėjome sėdintį autobusiuke. Minutės ramiai nenusėdinti, strikinėjanti, besijuokianti – tarsi gyvo sidabro trupinėlis mergytė staiga „pamato“ aštuonias rankytes??? Sulėtėję judesiai, kažkokios keistos balso intonacijos???
Kam aš tai pasakoju? Ogi todėl, kad panašų vaizdą jau esu matęs prieš nepilnus metus per savo žmonos laidotuves. Labai skaudu prisiminti, tačiau nutylėti irgi negaliu.
Visą dieną šiaip taip besilaikiusiai dukrai prasidėjo isterija ir vardan vaiko sveikatos teko pasitelkti pagalbon medikamentus. Pažįstama medikė suleido kažkokius raminančius ir jau po minutės iki šiol balsu mamą šaukęs vaikas staiga tapo tarsi kažkoks kitoks. Ne, gerbiamieji, nebuvo mieguistumo, nebuvo „suzombėjimo“ – pasikeitė tai, ko apibūdinti po šiai dienai nemoku. Šiokia tokia šypsenėlė, kalba irgi lyg ir tvarkoje, o vaikas tarsi ne mano… Pamačius vaizdą autobusiuke, tiesiog „prišalau“ prie kėdės.
Klausiu, kokiu tikslu dabar sekamos pasakos apie „baseinus, lankstomus rūbelius“ ir t.t., jei savo tikslą jau pasiekėte? Reabilituotis visuomenės akyse? Nemanau. Po vakarykščio pogromo Klonio gatvėje įsitikinau, kad viso šito organizatoriams į tokį niekniekį, kaip kažkieno nuomonė, jiems tiesiog nusišvilpti.
O gal tokiu būdu jau bandoma ruošti visuomenę bylos „sprogimui“? Gal greit atsiras „patikimi vaiko liudijimai“ apie tvirkintoją tėvelį, dėdę Aidą ar pedofilines istorijas pasakoti mokiusią Neringą Venckienę? Panašu, kad vėl persistengėte.
Pats esu šioks toks savamokslis scenaristas, nei daug, nei mažai jau virš dešimt metų ir pati scena man ne svetimas potyris, taip, kad kas yra „perspaustas“ scenarijus ar nevykusi vaidyba man yra žinoma. Nešlubuoja iki šiol ir vyriška intuicija. Tik prieš kelias dienas, išvažiuodamas iš Klonio gatvės kalbėjausi su žmonėmis apie tai, kad įtartinas pasirodė viename tinklapyje paskelbtas S. Vaicekauskienės paatviravimas, jog „šią savaitę tai jau tikrai į Klonį nevažiuosim“. Rezultatus matome visi. Patariu kaip „scenos vilkas“- keiskite scenaristą arba režisierių, nes tai, ką dabar mato visa Lietuva, – tik nevykęs mėgėjų bandymas paslėpti kažkieno didelio ir riebaus svylančią uodegą lietuviškos „kūrėtvarkos“ pripelijusiose džiunglėse.
Remigijus Paciukonis
