Pokaryje liepė laukti amerikono. Tada, atsimenu, buvau vaikas, ir po pagalve glaudžiau radiją, ir sakė, kad jau tuoj, ateina, ateina, jeigu ne per Kalėdas, tai per Velykas.
Taip ir neatėjo, tik išsišaudė, išsipjovė stribai ir partizanai…
Dabar jau nuo žiemos pradžios gerbiama Rasa Juknevičienė – ji man labiausiai imponuoja, nes ne vienerius metus buvo Krašto apsaugos ministerijos galva – vis sako, kad ateis rusai, todėl reikia didinti biudžeto lėšas (ar asignavimus, bet nelabai suprantu šitos sąvokos) krašto gynybai.
Net, atsimenu, susipyko gerbiama Seimo pirmininkė Loreta Graužininienė ir gerbiama Rasa Juknevičienė. Viena moteris sako, jog reikia gynybai pinigų, kita sako, kad užtenka.
Manau, jog Rasa Juknevičienė buvo teisi – juk, pasak jos, ateina rusai, ir reikia ruoštis.
Aš tai prisikaupiau džiovintos duonos, konservų, cukraus, tabokos – atsimenu dar pokarį, tai tėvas duonkepį pečių pastatė ir sakė, vaikai, neužilgo bus ir III pasaulinis, nebus ką valgyti…Po Karibų krizės tėvas tą pečių išardė…Tai tada supratau, kad niekada nebus to III pasaulinio karo, bet jeigu R.Juknevičienė mano kitaip, tenka ja patikėti.
Taigi, išsivėdinau savo rūsį, na, reikia ruoštis antpuoliams. Kol kas virš namų straido NATO lėktuvai, bet kai pragaudžia, vis atsimenu vaikystę… Ir šiurpas man kūnu bėga, nes tai yra baisus garsas, pritarkite. Lakūnai, kiek žinau, juokauja, jog jiems tai yra muzika. Na, vienas Ukrainoje prisijuokavo, o generolo laipsnį turėjo. Skraidino tvarsčius, degtukus, lemputes, ir numušė, kaip praneša viena Lietuvos televizijų, bobutės ir dvidešimtmečiai: ten tik tokie telikę Donecke. Na, kieti tie ukrainiečiai, galvoju, ar mūsų bobutės numuštų priešo lėktuvą?
Kaimynė Jadzė tarnavusi desantininkų dizivijoje, tiesa, sesele, bet ji sako, kad rusų lėktuvų ji nenumušinėtų, nes netgi perkama nauja-sena priešlėktuvinė sistema numuša tik vieną lėktuvą iš dešimties. Neva, įranga “amerikanska”, o lėktuvai taigi rusiški – neatpažįsta. Jadzė sako, kad ir su kalašnikovais mūsiškiai paskubėjo – na kam reikėjo į metalo fabriką atiduoti? Ateis gi rusai su kalašnikovais, atėmei, įsidėjai kulką, giniesi. O dabar, bėdavojasi Jadzė, buvo jos anūkas Afganistane, tai su kažkokiais automatiniais šaudo, rodė anūkas, palaikė Jadzė rankose, pakraipė galvą, šovė, nepataikė niekur, tik varnas juodas kaip nelaimės ženklas po kojų nukrito. Tai turi Jadzė dabar namie iškamšą su ta amerikoniška kulka. Tiesa, atvažiavo kitas anūkas, iškrapštė tą kulką ir kažkur į poligoną išvežė, sako, nėra čia ko, kad kulkos namie mėtytųsi.
Negaliu netikėti Jadze, nes kad ir sesele tarnavo, laipsnį irgi turėjo, ir juk su “kukurūznikais” skraidydavo ligonių tvarstyti – tai kam parašiutas neišsiskleidžia, tai ant minos užšoka. Tiesa, mano kaimynė Jadzė stebėjosi, kaip jai tuomet tarnaujant, retai būdavo nelaimingų nusileidimų su parašiutu – juk desantūroje tarnavo tik patys kiečiausi. Dabar, matai, stebisi Jadzė, per kariuomenės šventę leidosi, “flažoką” (rus. vėliavėlė) kažkokį ant kojos prisirišęs, susipainiojo kojos, galvelė, ir po desantininko…Gipse bus pusę metų, jeigu ne ilgiau.
Tai kas, piktinasi Jadzė, gins Lietuvą, kad su “flažokais” kojas apsukinėja – tarsi vergystės simboliu? Senais laikais, jokie “flažokai” nemaskavo, nes tai neatininka parašiutizmo saugumo taisyklių. Dabar, matai, taisyklės nė motais, tačiau propaganda jau motais…
Pasiklausau Jadzės, ir nieko nebesuprantu: jeigu rusai puola, kas mus apgis? Gal galėtų Rasa Juknevičienė atsakyti, nes Juozo Oleko perkama technika, kaip paaiškino desantūroje tarnavusi Jadzė, netinkama. Kam tuomet perkami netinkami ginklai – kad gyventojus nuramintų, kad kažkas daroma? Ar tuo rodoma, jog niekas nieko nepuola?
Jadzė vieną vakarą visai pasiuto, kai pamatė per televizorių kitą Seimo narį – Arvydą Anušauską. Ką, sako, jis kalba apie Rusijos įtakos agentus? Jeigu tie agentai egzistuotų, jie būtų išsiųsti iš šalies. Neranda? Jeigu neranda, vadinasi, neįdomi mes valstybė, ir jokie rusai mūsų nepuola.
Pamena Jadzė, kai jai reikėjo vykti pas sunkiai pasienyje sužeistą karį, tai jis net peršauta koja, toliau ėjo žvalgybą priešo užnugaryje. Tai tuomet, porina Jadzė, paprasčiausia seselė buvo išmokyta nusileisti parašiutu, kad išgelbėtų gyvybę kariui. Mokėjome, pasakoja, ir žvalgyti – neišlaikius žvalgybos egzamino, niekas neėmė į desantūrą. O kaip gi kitaip? Tu turi prasiskverbti, mokė maskuotis, apsimetinėti, naudotis svetimais pasais. Buvo lygis ohoho! O dabar? Nesuprantu: vieninteliai „Rusijos agentai“, tai tie kurie atvirai reiškiasi per dabar madingus internetinius socialinius tiklus! Tai kur girdėjai tokią nesąmonę, pasakoja ir piktinasi Jadzė. Ar A.Anušauskas, pats tarnavęs tikrai ne paprastame dalinyje, pamena, ką reiškia tikra žvalgyba? Matyt, Seime kai atsisėdi, sočiai, stabiliai, viską užmiršti…
Tai Jadzė jau man galvą išūžė, kad netikėčiau viskuo, ką rodo ir kalba per TV. Jaučiuosi kaip tie iš „Dviračio žynių“: aš jau toks partizanų apsuptyje išaugęs, ir konservatorių nuolatinis balsuotojas (išskyrus šiuose rinkimuose, jau balselį atidaviau už tautininkus…), o mano Jadzė desantininkė. Bet kad ji geriau man viską paaiškina negu kalbančios galvos.
Bet gal kada galėtų ponia Rasa normaliai, aiškiai ir logiškai paaiškinti, kada gi tie rusai užpuls: kada atsijungti elektrą, pasikrauti generatorių, parašyti testamentą, aplankyti artimųjų kapus? Na noriu pasiruošti, juk kai rusai puola, gi būna kad kaimus pelenais paleidžia? Labai lauksiu atsakymo. Nes kaip pokaryje dabar jaučiuosi, sakė amerikonas jau ateina, laukėme, ir nesulaukėme net šiandien. Taip ir su rusais – Jadzė tai laukia iš tiesų rusų, desantininko ir parašiutininko pažymėjimą po kaklu pasirišusi nešiojasi. O aš ką teturiu – savo žmonos Valerijos nuotrauką. Ji mirė iš karto po sausio įvykių. Neatlaikė jos širdis. Taip sakė. Kaip ten buvo iš tiesų nežinau. Juk byla nebaigta iki šiol. Tai dabar geriausia draugė Jadzė. Dar tikiu ponia Rasa. Bet kad ji nepaaiškina, kada tiksliai ateis rusai. Jadzė ir dar keli kaimynai ruošiasi juos su gėlėmis sutikti, aš bandau piktintis, bet jie sako, tu neaiškink, nebuvai lageryje, nežinai, ką naciai išdarinėjo su tais pačiais lietuviais. Nenorime antro Osvencimo, ačiū.
Ponia Rasa, padėkite, ir atsakykite pensininkui. Nes nebežinau, kuo tikėti. O Jadzė iškalbą turi. Bet ir jūs turite tą iškalbą. Gal ir prie desantininkų kur tarnavote, kas čia žino…Parašiutas kaip matau jums visada išsiskleisdavo, esate vis dar labai žavi ir jauna, todėl turite padėti vargšui pensininkui iš kaimo. Galiu ir pusę pensijos į Ginklų fondą atiduoti, bet kad sakė, nepadės…
Pensininko, partizanų kaimyno Bonaparto laišką užrašė Kristina Sulikienė
