Spalio 14 d. Lietuvoje įvyko stebuklas. Po tokios didžiulės, ne vieną mėnesį per masinės informacijos priemones skleistos agitacijos už naujos atominės elektrinės statybą Visagine, politikų kalbų, sumenkinančių referendumo vertę ir prasmę, – atseit, tautos sprendimas niekinis, mes vis tiek padarysime taip, kaip norėsime, – dauguma rinkėjų, 62,70 %, ne tik pasakė „Ne“ naujos atominės elektrinės statybai, bet ir atėjo 52,52 % Lietuvos rinkėjų. Tikras stebuklas, kad referendumas įvyko be alaus ir skalbimo miltelių siūlymo, ir per vieną dieną. Tai daug ką pasako. Parodo, koks Lietuvos piliečiams buvo svarbus šis klausimas.
Sprendžiant pagal TV parodytus interviu, atrodo, kad politikai taip ir nesuprato šio referendumo svarbos ir jo teisinės galios. Šiame referendume, kuriame buvo pateikta nuostata – „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje“, Tauta pasakė, kad pasisako prieš branduolinės energetikos vystymą Lietuvoje. Buvo pasisakyta ne prieš „Hitachi“ ar kitos firmos branduolinį reaktorių, bet apskritai prieš atominės elektrinės statybą. Todėl tiek V.Uspaskicho, tiek kitų politikų kalbos apie derybų su „Hitachi“ tęsimą, AE projektą ir kainos skaičiavimą prieštarauja aukščiausią suverenią galią turinčios Tautos sprendimui ir pažeidžia Konstituciją.
Referendumo įstatymui ir Konstitucijai taip pat prieštarauja tiek V.Uspaskicho, tiek Prezidentės teiginys, kad referendume Tautos priimtas sprendimas Seimui nėra privalomas, į rinkėjų nuomonę seimo nariai galės tik atsižvelgti ir priimti sprendimą savo nuožiūra. Tuo tarpu Referendumo įstatymo 8 straipsnio 2 d. aiškiai parašyta: „Tuo atveju, kai konsultaciniame (patariamajame) referendume dalyvavo daugiau kaip pusė piliečių ir konkretaus sprendimo priėmimui pritarė ne mažiau kaip pusė jame dalyvavusių piliečių, sprendimas yra laikomas priimtu. Klausimas dėl šio referendumo sprendimo įgyvendinimo ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo turi būti svarstomas Seime Seimo statuto nustatyta tvarka“. Tai yra politikams suteikiama tik teisė įgyvendinti priimtą rinkėjų sprendimą, šiuo konkrečiu atveju atsisakyti branduolinės energetikos Lietuvoje vystymo bei panaikinti anksčiau seimo priimtą įstatymą „Dėl atominės elektrinės statybos“ ir kitus teisės aktus, pakeisti „Nacionalinę energetikos strategiją“. 8 straipsnio 2 d. nesuteikia teisės politikams nevykdyti referendume Tautos priimto sprendimo, jį interpretuoti pagal savo supratimą ir norus.
Galbūt daugelį suklaidina Referendumo įstatyme įrašytas žodis – konsultacinis (patariamasis). Manau, kad tai yra įstatymo leidėjo liapsusas, kas neretai Lietuvos teisiniuose aktuose sutinkama. Ir pats referendumų skirstymas Referendumo įstatymo 3 straipsnyje nepilnas: jeigu yra privalomasis referendumas, tai kodėl nėra fakultatyvinio, arba jeigu yra konsultacinis (patariamasis) referendumas, tai kodėl nėra sprendžiamojo, kai referendume priimamas galutinis sprendimas, kuris nereikalauja papildomo patvirtinimo. Ir galiausiai 8 straipsnis, kuris aukščiau cituotas, ir 5 straipsnis, kuris nurodo, kad, taip vadinamas, konsultacinis (patariamasis) referendumas rengiamas klausimais, dėl kurių pagal Referendumo įstatymą nėra būtina rengti privalomąjį referendumą, rodo, kad tai yra ne konsultacinis (patariamasis), bet fakultatyvinis referendumas, kuris gali būti ir sprendžiamuoju, kai referendumas įvyksta ir konsultaciniu (patariamuoju), kai referendumas neįvyksta (8 straipsnio 3 d.).
Po netikėtai įvykusio referendumo, politikams reikėtų susitaikyti su šiuo faktu ir priimti jo rezultatus, kurių, tikriausiai, visiškai nesitikėjo, ir gyventojų nebejuokinti tokiais samprotavimais, kaip – sprendimą priėmė tik dalis gyventojų, o naujos atominės jėgainės nauda abejoja mažiau nei trečdalis balso teisę turinčių Lietuvos piliečių, t.y. ekspromtu neįvedinėti žodinių teisinių normų, nes pagal jas galima suabejoti ir Seimo, ir Prezidento išrinkimo teisėtumu, kadangi ne kažin kiek daugiau nei trečdalis Lietuvos piliečių šias institucijas ir išrenka.
Suprantama, kad daugiau kaip po 20 metų Tautos tylos ar pastovaus pritarimo politikų pateiktiems siūlymams, sunku priimti piliečių sprendimą, kuris prieštarauja tam tikrų grupių interesams ir sumaišo jų planus. Tačiau 20 metų demokratijos yra ilgas laiko tarpas, per kurį ne tik piliečiai daug ko išmoko ir tapo išmintingesniais, bet ir politikai turėjo išmokti demokratijos, t. y. suvokti, kad sprendimus gali priimti ne tik politikai, bet ir piliečiai – Tauta, ir kad piliečių daugumos sprendimus privaloma vykdyti, nepaisant to, ar jie tam tikriems asmenims patinka ar nepatinka.
Taip pat reikia nepamiršti ir įvertinti tai, kad ir Tautai gali nepatikti išrinktųjų sprendimas. O tada V.Uspaskichas gali būti teisus dėl dar vieno referendumo surengimo galimybės. T. y. tuo atveju, jei Seimo nariai nesilaikytų demokratijos žaidimo taisyklių ir Referendumo įstatymo, tai piliečiai turėtų teisę inicijuoti referendumą dėl pirmalaikių Seimo rinkimų.
Emilija
