„Ekscelencija“ lietuvių kalba reiškia „kilnus, prakilnus“. Diplomatijoje tai yra pagarbus kreipinys į aukštą valstybės pareigūną, „Jūsų Prakilnybe“. Taigi, kaip nemenkas gimtosios kalbos puoselėtojas kreipiuosi lietuviškai.
Jūsų Prakilnybe. Nežinau kiek Jums svarbi nuomonė „vieno iš minios“, tačiau manau, kad ramiai žiūrėti į tai, kas dabar vyksta mūsų valstybėje, yra ne mažiau kaip nusikaltimas žmoniškumui.
„Šiandien ta diena, Kai TU negali rinktis… TU gali rinktis tik arba dabar, arba po vienos minutės. Kito pasirinkimo TU neturi“. Tokį ultimatumą TĄ rytą išgirdo iš sijonuoto gestapininko lūpų aštuonmetė mergaitė, kai ramų jos miegą nutraukė kaukiantys benzopjūklai ir su stiklų duženomis pro langą įgriuvę šalmuoti „dėdės“. Ar tai, pasak Jūsų Prakilnybės, ir yra tos „demokratijos realijos“, kurias aš privalau tiesiog „priimti“? Ar pustrečio šimto iki dantų ginkluotų policajų prieš kelias dešimtis vien malda besiginančių žmonių Jums panašu į iš laimės alpstančius „teisinės valstybės“ piliečius?
Visa Lietuva girdėjo Jūsų ištartus žodžius – Neringa Venckienė teismo sprendimą vykdo. Tai kodėl, dėl Dievo, teisėjos tėvų namai atrodo tarsi po antrojo pasaulinio karo? Kodėl poros „patvorinių“ vizitas į Kėdainių teismą dienraščių lyderio puslapiuose nuskambėjo per visą valstybę kaip didžiausias teisėjo neliečiamybės pažeidimas, o šalmuoto pitbulio išsukinėtos teisėjos Neringos Venckienės rankos paminėtos tik tarp kitko, kažkur paraštėse? Tai ir yra ta mūsų demokratija, ar tiesiog teisėjo neliečiamumui Kėdainiuose ir Garliavoje taikomi skirtingi įstatymai?
Balsavau už Jus, tikėdamas, kad gal ne iš karto, tačiau pamažu mano Tėvynėje kas nors ims keistis į gera. Negi klydau? Negi Jūsų žodžiai Čikagoje „tiesos aš nežinau“ reiškia, kad Prezidento institucija – tik gražus vadinamosios „teisinės valstybės“ fasado papuošalas?
Minint R.Kalantos pasiaukojimo dieną, buvau Garliavoje ir aš. Mažutis, nežinomos ligos iškraipytais sąnariais žmogutis, nekreipdamas į savo negalią dėmesio, laidė sąmojus – džiaugėsi, kad Tauta neabejinga mažajai Garliavos mergaitei. Po „Juodosios aušros“, gegužės 17-ąją, tą žmogų vėl pamačiau internetu platinamose nuotraukose. Vaikinukas verkė… Verkė ne dėl to, kad sudaužytas šalmuotų lietuviškos „demokratijos“ gynėjų. Verkė, kad yra bejėgis pakilti ir ištaškyti tuos, kurie prisidengdami sausa „teismo sprendimo“ fraze į purvą sutrypė ne tik valstybės simbolį – vėliavą, bet ir vaiko tikėjimą žmogumi.
Mačiau Klonyje ir kitą žmogų. Tai dailininkas Rimantas Radišauskas. Žmogus ypač neparankus kai kuriems mūsų „meno korifėjams“, nes savo paveiksluose „nevyniodamas į vatą“ parodo tikrąją realybę. 2010 metais nutapytam paveiksle „Disputas“ vaizduojamas lietuviškais valstybiniais numeriais KGB179 pažymėtas,aštriais ašmenimis pasišiaušęs, žiurkių vairuojamas karo vežimas… Vežimas, traiškantis visus, stojančius jam skersai kelio. Pagalvojus, gerbiamas Rimantas turėtų būti apdovanotas aiškiaregyste, nes prieš dvejus metus kurtas paveikslas absoliučiai atitiko „Juodosios aušros“ įvykius Garliavoje. Dar viena smulkmena… Atkreipkite dėmesį į valstybinį to vežimo numerį:
KGB179
Kas bus, jei skaičių vietoje įrašysim pirmąsias skaičių raides? Vienas, septyni, devyni… Negi dailininkas ir čia teisus?
Kaip pasakytų kai kurie teisės žinovai, aš savo rašiniais ir eilėraščiais „griaunu teisinės valstybės pamatus“. Gali būti… Gal esu nepakankamai demokratiškas, gal tiesiog kai ko nesuprantu, tačiau likti abejingu tam, ką mataum tikrai nesiruošiu. Gaila, Jūsų Prakilnybe, tačiau šiai dienai tegaliu pasakyti tik tiek:
funda MENTA lu
Baisi, juoda, kraujuota,
Bejausmė, negyva.
Be sąžinės, be proto,
„mentovska“ Lietuva.
Per ašaras, per kraują,
Atbukusiais veidais.
Guminių kulkų salvėm,
„ji“ į namus ateis.
Kurčių mankurtų puotoj,
Į purvą suminta.
Išniekinta, išduota,
Vaikystė ir Tauta.
Su pagarba,
dar kažkiek Jumis tikintis Remigijus Paciukonis
