Gediminas Radvila
Džiazo, roko ir visų keisčiausių garsų meistras (bei geriausių muzikos istorijos ūsų savininkas) Frank Zappa, interviu paklaustas apie septintojo dešimtmečio Los Andželo muzikos pasaulį, parodė, kaip folkloro ir psichodeliniai garsai dominavo to meto radijo bangose ir pasisavino top’us. Los Andžele, septinto dešimtmečio įkarštyje, užteko stulbinančio balso ir vienos gitaros, kad gautum įrašų kontraktą. Nors Frank’as Zappa iš dalies žinomas dėl šaltakraujiško charakterio ir šlykščiai elgėsi užkulisiuose, jis nebuvo melagis. The Mothers of Invention, jo grupė, plūduriavo top’ų dugne ir vos ne kasnakt grojo mažuose teatruose ir klubuose, kol Simon & Garfunkel, The Mamas & The Papas, The Beach Boys, Jefferson Airplane melodijos ir harmonijos grojo ištisai, gavo visą eterį, sudarė garso takelį tai kartai. Nors Frank Zappa muzika nesulaukė pripažinimo, ji išliko amžinai atspari laiko tėkmei ir kopijoms, o populiarusis folkloras amžinai įstrigo toje eroje. Jo skambesys, kaip šiltas vėjelis, auksinė žolė ir pajūrio saulėlydis, amžinai nuveda klausytoją į savo pasaulį.
Tačiau klausantis vien radijo milžinų, nepaaiškės visas folkloro portretas. Ryškiausiai iš to meto spindi įrašai, kurie liko nepastebėti. Nors tuo metu reikėjo sėkmės išlikti nežinomam, kažkaip begalės atlikėjų nesulaukė įrašų kompanijų ir radijo žvilgsnių. Už kiekvieno Bobo Dylano ir Simon & Garfunkel buvo vienas Nick’as Drake’as ir Nico. Šitų atlikėjų reikia giliai ieškoti ir medžioti jų įrašų. Sunki užduotis. Atitinkamas prizas.
Kažkada, kapstydamasis pro pamirštas plokšteles, pamačiau amą apimantį įrašo viršelį. Tai buvo mėlynas vaizdas su išblukusia moterimi, žvelgiančia tiesiai į kamerą, kol jos veide matėsi ji, einanti per vėjuotą lauką. Tokius vaizdus retai pamatau ant albumo. Buvau intriguotas. Radau įrašo pavadinimą, atlikėją. „Parallelograms“. Linda Perhacs. Apėmė mistikos jausmas ir dar didesnis susidomėjimas. Negalėjau įsivaizduoti, kokie garsai slypėtų tose juodose plokštelės juostose, net nenutuokiau, kas čia per atlikėja. Kaip vaiduoklis, Linda Perhacs išleido „Parallelograms“ ir išnyko beveik pusei šimtmečio, ir aš, tik gavęs galimybę paklausyti įrašo, prisėdau į muzikos kampelį ir pasinėriau į kitą pasaulį. Skambėjo tik plonos gitaros ir Lindos aukštas, švelnus, arfos natas primenantis balsas. „Parallelograms“ perteikė jausmus žmogaus, penktą rytą, su puodeliu kavos rankose, galvojančio apie praeitį. Sau po nosimi tas žmogus dainuoja visas mintis, kurios šauną į galvą. Ir niekas, apart vėjo ir kylančios saulės, negirdės tų prisiminimų, minčių, melodijų.
Aš dabar, klausydamasis Gabrielės Vilkickytės „Nieko Nebijojo“, pajaučiau keistą déjà vu. Lyg klausyčiausi „Parallelograms“. Lyg sėdėčiau penktą ryto su puodeliu kavos rankose ir gitara ant juosmens.
Pirmą kartą Gabrielės vardą ir balsą išgirdau „Jauti“ dainoje „Pražys“. Dėl jos melodijų ir žodžių apie patyrusią, daug ką išgyvenusią meilę, „Pražys“ buvo vienas iš gražiausių šios grupės įrašų. Tikrai, didelis pasiekimas – kas antra „Jauti“ daina ir taip gali privesti prie ašarų. Išsiskirti iš jų… Tam reikia kažko tikrai specialaus. Pasirodė, kad Gabrielė Vilkickytė atgaivino „Jauti“, nudažė jų visiem pažįstamą indie rock stilių naujomis spalvomis. Aišku, toks pasirodymas sukėlė mano lūkesčius. Norėjau pamatyti, ką naujo viena sugalvos Gabrielė. Ir gavau daugiau negu tikėjausi.
„Nieko Nebijojo“ pradžioje klausytoją pasitinka plonos gitaros ir aukštos, pavienės melodijos, kaip lietaus krapnojimas saulėtą pavasario rytą. „Į pasaulį patekai pro galines duris / abejojai, ar kas nors pastebėjo išvis,“ – pradeda dainuoti Gabrielė. Po truputį greitėja ritmas, jis veda link kulminacijos, tada pakyla banga melodijų ir garso: „Kodėl jie nežino, kad gali būt geriau? / Kalbėk – prisipildę tavo tylūs kambariai“. Banga trenkiasi į pakrantę, nuslūgsta. Gabrielės balsas išlieka emocingas, veda per lietų gitarų ir harmonijų link šviesos. Ir vėl pakyla bangos garso, ir vėl nuslūgsta, ir vėl sudrebina ausis, ir vėl apima ramybė, iki pat pabaigos, kai Gabrielė palieka mus su paprastu klausimu: „Kodėl? Kalbėk“.
Paklausęs „Nieko Nebijojo“ esu (vos ne šimtu procentu) užtikrintas, jog paleidus šią dainą kalėjime tarp žudikų ir maniakų bent pusė apsiašarotų, susijaudintų. „Nieko Nebijojo“ priverčia susimąstyt apie vaikystę, gyvenimo taką ir kaip pasikeitei. Už tai „Nieko Nebijojo“ – verta bent 4.5 iš 5.
Pagalvojęs apie Los Andželo septinto dešimtmečio unikalų muzikinį pasaulį, pagalvojau apie garsus, kurie susiformavo Lietuvoje. Su kiekviena diena aiškėja kaip mus patraukė post-pankas, jo dviejų-natų be perstojo besikartojantys rifai, šaltos aranžuotės, ir gotiškas rokas, jo aide paskendę elektriniai būgnai ir tamsūs dainų tekstai. Ir kuo labiau giliniesi į šią tamsiąją Lietuvos muzikos pusę, tuo atrandi vis daugiau nepakartojamų atlikėjų, įkūnijančių slegiančias, tamsias žiemos dienas ir didmiesčių pilkšvą beviltiškumą.
Niša – ką tik gimę post-panko ir gotiško roko mokiniai. Perklausius jų trumpo muzikinio katalogo, akivaizdu, kad jie dar tik studijuoja žanro meistrus ir lenda į šitų garsų subtilybes. Jų dainose girdisi potencialas. Klausant jų naujos dainos „Neliko“, tarpuose tarp epizodų maniškos egzistencinės nevilties pasijaučiau kaip treneris žiūrėdamas į jauną Mike’ą Tyson’ą: yra visi pamatai, visi judesiukai, visi smūgiai ir gražu žiūrėti, tačiau kažko trūksta – ištobulinimo. Kai į dėlionę sukris paskutinė detalė, žiūrėsi ne į gerą kovotoją, o į legendą. Kol to nėra, Nišos „Neliko“ – maloni post-panko daina su užkabinančiu būgnų ritmu, nesustojančiais boso smūgiais, negyvais gitarų likais ir vokalais, kurie skamba kaip serijinis žudikas, aukai pasakojantis savo didįjį planą. Gale suskamba analoginiai sintezatoriai su organiškais, aukštais dažniais, kuriuos šiuolaikiniai prodiuseriai mėgsta nutrinti nuo žemės paviršiaus. „Neliko” duodu 3.5 iš 5.
Paklausęs „Nieko Nebijojo“ ir nukeliavęs ilgą kelionę prisiminimų taku, tada išgirdęs Nišos „Neliko“ ir nugalėjęs galingą norą eiti į šokį su lavonų kompanija, nežinau kaip jaustis. Vienas žurnalistas nesutvertas išgyventi tokio emocijų kontrasto per tokį trumpą laiką. Pasimetęs, sutrikęs galiu tik šypsotis ir toliau žiūrėti, kaip auga lietuviška muzika, kaip atsiranda skirtingi garsai ir stiliai.
