Kai R. Hesas buvo paaukštintas ir išvyko iš stovyklos, Osvencimo komendantu tapo gimęs tą pačią dieną kaip ir R. Hesas, tik metais vėliau, SS obersturmbannfiureris Artūras Liebehenšelis.
Jis gimė 1901 metų lapkričio 25 dieną dabartinėje Poznanėje. Nuo 1919 metų spalio 4 dienos iki 1931 metų spalio 3 dienos tarnavo reichswehre, kur tarnybą 8-ame pėstininkų pulke baigė vyresniojo seržanto laipsnyje. NSDAP nariu tapo nuo 1932 metų vasario 1 dienos (partinio bilieto Nr. 932 766). Prieš tai, nuo 1931 metų lapkričio, įstojo į SS (Nr.39254) ir buvo priskirtas prie 27-o bendrųjų SS pulko Frankfurte prie Oderio. Nuo 1934 metų rugpjūčio 4 dienos tapo Columbia-Haus koncentracijos stovyklos Berlyne įgulos nariu.
Tų pačių metų pabaigoje perkeltas į Lichtenburgo koncentracijos stovyklą komendanto adjutanto pareigoms. Čia tarnybą ėjo iki 1937 metų rugpjūčio 1 dienos. Po to buvo paskirtas politinio skyriaus viršininku (Politische Abteilung des IKL/Abteilungsleiter) Koncentracijos stovyklų inspektorate, o nuo 1940 metų gegužės 1 dienos tapo šios įstaigos štabo viršininku (Stabsführer). 1941 metų sausio 30 jam buvo suteiktas SS obersturmbannfiurerio laipsnis.
Nuo 1942 metų kovo 15 dienos buvo komandiruotas į SS Vyriausiąją ūkio-administracijos valdybą ir paskirtas D valdybos (Koncentracijos stovyklos) viršininko pavaduotoju (Stellvertreter des Leiters des Amtsgruppenchef D – Konzentrationslager). Faktiškai tapo Koncentracijos stovyklų Vyriausiojo inspektoriaus SS brigadefiurerio Richardo Gliukso (Richard Glücks) pavaduotoju.
1943 metų lapkričio 11 dieną paskirtas Osvencimo I koncentracijos stovyklos (KL Auschwitz I − Stammlager) komendantu ir Osvencimo SS garnizono viršininku. 1944 metų gegužės 15 dieną
tapo Liublino koncentracijos stovyklos komendantu. Likvidavus šią stovyklą, po trumpų atostogų, buvo perkeltas į aukščiausiojo SS ir policijos vado Italijoje (Der Höhere SS- und Polizeiführer „Adriatisches Küstenland”) SS obergruppenfiurerio Karlo Volfo (Karl Wolff) štabą. Apdovanotas II ir I klasės Koviniu Nuopelnu Kryžiumi su Kalavijais. Už sąžiningą tarnybą H. Himmleris apdovanojo jį SS Garbės špaga ir SS žiedu „Mirties galva“. Po karo amerikiečių suimtas ir perduotas Lenkijai, kur buvo nuteistas mirties bausme ir 1948 metų sausio 24 dieną Krokuvoje jam nuosprendis įvykdytas. Su savo pirmąja žmona Gertrūda susilaukė sūnaus ir trijų dukterų Jo jauniausioji duktė Barbara Čeris, gimusi 1943 metais, dabar gyvena JAV. Gertrūda, kurią jis paliko karo metais, sirgo psichiniais sutrikimais ir baigė gyvenimą 1966 metais savižudybe. Su antrąja žmona Anneliza susilaukė vieno sūnaus.
Paskutinis garsiosios stovyklos komendantas
Trečiuoju ir paskutiniuoju garsiosios stovyklos komendantu tapo Richardas Baeris.
Jis buvo gimęs 1911 metų rugsėjo 9 dieną katalikų šeimoje Bavarijoje. Įgijo konditerio profesiją, tačiau netrukus neteko darbo. 1931 metų vasary įstojo į NSDAP (partinio bilieto Nr.454991), o sekančių metų liepos mėnesį – į SS (nario Nr.44225).
1933 metais pradėjo tarnybą Dachau koncentracijos stovykloje sargybiniu, vėliau Oranenburgo stovykloje, o 1934 metų pabaigoje tapo Columbia-Haus koncentracijos stovyklos Berlyne įgulos nariu. Nuo 1937 metų vadovavo kuopai Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje. Nuo 1938 metų užėmė tokias pat pareigas Buchenvalde.
1939 metais R. Baeris buvo priskirtas prie SS divizijos „Mirties galva“ („SS-Totenkopf“) ir dalyvavo kovinėse operacijose. 1942 metais buvo sužeistas ir, kaip netinkamas tarnybai fronte, buvo nukreiptas į Neuengamme koncentracijos stovyklą Hamburge, kur atliko komendanto adjutanto pareigas.
Nuo 1943 metų lapkričio buvo paskirtas SS Vyriausiosios ūkio-administracijos valdybos (WVHA – SS-Wirtschafts-Verwaltungshauptamt) D valdybos (Koncentracijos stovyklos) (Amtsgruppe D. Konzentrationslager) viršininku ir vykdė WVHA viršininko SS obergruppenfiurerio Osvaldo Pohlio adjutanto pareigas.
1944 metų gegužės 15 dieną SS hauptsturmfiureris R. Baeris buvo paskirtas Osvencimo koncentracijos stovyklos komendantu ir šias pareigas vykdė iki stovyklos funkcionavimo pabaigos.
Tų pačių metų birželio 21 dieną jam buvo suteiktas SS sturmbannfiurerio laipsnis. Po to jį paskyrė stovyklos Dora-Mittelbau Nordhauzene komendantu.
Šioje stovykloje egzistavusioje gamykloje buvo surenkamos vokiečių balistinės raketos „V-2“. Šios stovyklos komendantas tapo netgi gamyklos direktoriaus pavaduotoju darbo klausimais. Čia dirbo apie 60 000 žmonių iš 21 Europos valstybės: daugiausia čia buvo prancūzų, rusų ir lenkų bei vokiečių. Prie raketų V-2 gamybos galėjo dirbti ir lietuviai.
Prieš pat III Reicho kapituliaciją, dėl kojos kontūzijos, R. Baeris išvyko į Austriją. Po karo net iki 1960 metų gruodžio slapstėsi Hamburgo apylinkėse, prisidengęs Karlo Egono Neumanno pavarde, ir dirbo kaip miško darbuotojas. 1960 metų gruodžio 20 dieną jis buvo demaskuotas, suimtas bei patalpintas į tardymo kalėjimą Frankfurte prie Maino. Savo advokato patariamas buvęs komendantas atsisakė duoti bet kokius parodymus savo byloje.
R. Baeris turėjo būti pagrindiniu kaltinamuoju antrame Osvencimo teismo procese, bet, deja, jis tapo vieninteliu kaltinamuoju, kuris jame nedalyvavo. Nežiūrint to, kad jis buvo gana jauno amžiaus (52 metai!), geros sveikatos, R. Baeris staiga ir netikėtai 1963 metų birželio 17 dieną mirė kalėjimo kameroje nuo širdies smūgio prieš pat teismo pradžią. Tuometinė Vokietijos spauda ne kartą rašė, kad buvęs Osvencimo komendantas mirė gan paslaptingomis aplinkybėmis. Matyt, jis norėjo duoti parodymus, kurie kai kam nelabai patiktų.
Registracijos numeriai ir trikampiai
Nuo 1941 metų sausio SS reichsfiurerio H. Himmlerio įsakymu visos Trečiojo Reicho žinioje buvusios koncentracijos stovyklos buvo padalintos į trys kategorijas: pirmoji (Dachau, Zaksenchausenas, Auschwitz-I ir kt.) – kaliniams, įvykdžiusiems nežymius nusižengimus; antroji (Buchenvaldas, Flossenbiurgas, Noiengamme, Auschwitz-II ir kt.) – pavojingiems nusikaltėliams, bet turintiems viltį persiauklėti; trečioji (Mauthausen ir kt.) – ypač pavojingiems nusikaltėliams be vilties pasitaisyti.
Osvencimas – tai vienintelė vokiečių koncentracijos stovykla, kurioje nuo 1942 metų kovo mėnesio kaliniams ant kairės rankos tatuiruodavo
registracijos numerius, kūdikiams bei vaikams ant kairės šlaunies, o sovietiniams karo belaisviams – ant krūtinės. Be to, kaliniai ant savo dryžuotų rūbų turėjo prisisiuvę spalvotus trikampius: toks žymėjimas vokiečių koncentracijos stovyklose buvo įvestas nuo 1937 metų.
Raudonus trikampius turėjo politiniai kaliniai, žalius – kriminaliniai nusikaltėliai, juodus – “asocialus elementai”, t. y. prostitutės, moterys po aborto, lesbietės, o taip pat čigonai, rožinius – vokiečių ir austrų tautybės vyrai homoseksualistai, violetinius – Šventojo rašto tyrinėtojai, geltonus – žydai, kurie dar papildomai ant viršaus nešiojo vieną iš aukščiau išvardintų, abu sudarydami šešiakampę Dovydo žvaigždę.
Trikampis kartu su medžiagos juostele, ant kurios buvo parašomas kalinio numeris, buvo prisiuvamas kairėje kalinio švarko pusėje bei ant dešinės kelnių klešnės.
Kaliniai, kurie dalyvavo pabėgime arba buvo įtariami ketinimais pabėgti, ant krūtinės ir ant nugaros privalėjo nešioti raudonai-baltą taikinį.
Stovyklos kaliniai-dvyniai, su kuriais medicininius eksperimentus atlikdavo garsusis gydytojas SS hauptšturmfiureris Jozefas Mengele, ant riešo turėjo ištatuiruotą ženklą ZW (Zwillinge – dvynys). SS sargybiniams buvo uždrausta žudyti kalinius, pažymėtus šiuo ženklu.
Stovyklos apsauga
Stovykla buvo nepaprastai uoliai saugoma: aukštos tvoros, apraizgytos vielomis, kuriomis tekėjo elektros srovė, kampuose – bokštai lengvais kulkosvaidžiais ginkluotiems esesininkams, gilūs grioviai. Naktį po stovyklą bėgiodavo šimtai vilkšunių.
Iš viso visą stovyklos kompleksą saugojo nuo 3000 iki 6000 specialiai apmokytų esesininkų (apie 12 apsauginių kuopų, vidutiniškai vienas sargybinis 70-iai kalinių). Žymią sargybinių dalį sudarė etniniai vokiečiai.
Be to, stovykloje darbavosi devyni mokslų daktarai, kurie atliko medicininius eksperimentus su kaliniais. Jų dėka kariaujanti vokiečių armija gaudavo vaistų nuo daugelio ligų.
Bet nežiūrint griežtų ir skrupulingų apsaugos priemonių, buvo net 667 mėginimai pabėgti iš Osvencimo, iš kurių apie 200 buvo sėkmingi.
1943 koncentracijos stovykloje susidarė pasipriešinimo pogrindinės grupės. Buvo įsteigta kovinė grupė, kuri sugebėjo įsigyti ginklų. 1944 metų spalio pradžioje buvo pradėta rengtis sukilimui. Anapus geležinkelio linijos esančioje sprogmenų gamykloje dirbančios moterys po truputi slapta sukauptas sprogmenų atsargas perduodavo sąmokslininkams.
Spalio 7 dieną stovykloje kilo kalinių iš sonderkomandos, dirbusių prie krematoriumų, ginkluotas maištas. Akmenimis apmėtę esesininkus, žydai padegė medinį IV krematoriumo stogą, ir dalis kalinių pabėgo.
Sonderkomandos bėgliai mėgino pasislėpti anapus tvoros – laukuose ir ūkininkų sodybose.
Tuoj pat sunkvežimiais atvažiavo būrys esesininkų su šunimis ir apsupo teritoriją, kurioje kilo maištas. Kruvino mūšio metu žuvo apie 250 sukilėlių.
III krematoriumo sukilėliams vadovavo Graikijos žydai, buvę graikų armijos karininkai. Susprogdinę krematoriumą, jie buvo nužudyti SS sargybinių. Sukilėliai mirdami giedojo Graikijos himną.
Sukilimas buvo negailestingai numalšintas. Visi likę gyvi maišto dalyviai – apie 300 žmonių – buvo nuteisti mirties bausme.
Osvencimas – svarbiausias industrinis centras Lenkijos teritorijoje
Osvencimo koncentracijos stovykla buvo pats didžiausias ir pats svarbiausias Vokietijos industrinis centras buvusios Lenkijos teritorijoje, gaminantis strateginę ir karinę produkciją. Ten
buvo I. G. Farben Industrie koncernui priklausančios sintetinio kuro ir gumos gamybos įmonės. Be to, koncernas gamino vaistus, foto įrangą ir daugelį kitų produktų, įskaitant ir sintetinį pluoštą.
Osvencime taip pat buvo Kruppo gamyklos, kitų stambių kompanijų įmonės, žemės ūkio tyrimo stotis, šiltnamiai ir veislinių gyvulių veisimo bazė. Šį karinį-pramoninį kompleksą sudarė apie 30 įvairių fabrikų bei gamyklų. Kompleksas buvo toks milžiniškas, kad jo teritorija ėjo tarptautinė geležinkelio linija Krokuva-Viena. Osvencimo komplekse nuolat buvo nuo 180 iki 250 tūkstančių kalinių.
Stovyklos administracija stengėsi maksimaliai išnaudoti kalinius kaip darbo jėgą, ypač karinėje pramonėje.Darbų organizavimui buvo skirtas specialus administracijos aparatas – įsteigtas skyrius 3-A.
1942 metų gruodyje koncentracijos stovyklų vyriausiasis administratorius SS obergruppenfiureris Osvaldas Pohl atkreipė stovyklų komendantų dėmesį į aukštą kalinių mirtingumą ir įsakė juos geriau maitinti bei rengti, kad pakeltų jų darbo efektingumą.Visa tai prieštarauja taip vadinamajai „naikinimo politikai“. Tai buvo daroma pragmatiniais sumetimais, kai Trečiojo Reicho vadovybė dėl stovyklų kalinių didelio mirtingumo suprato, kad artinasi momentas, kai tolimesniam karo vedimui karinei pramonei pritrūks darbo rankų.
1943 metų spalio 26 dieną SS obergruppenfiureris O. Poh visiems koncentracijos stovyklų komendantams išsiuntė raštą, kuriame akcentavo: „Ginkluotės gamybos programų įgyvendinime koncentracijos stovyklos… turi gyvybiškai svarbią reikšmę karui“. 1944 metų rugpjūtyje Osvencimo stovyklą inspektavo šveicarų Raudonojo Kryžiaus delegacija.
1943 metais, lydimas A. Eichmano pavaduotojo SS hauptsturmfiurerio Aloizo Brunnerio, Osvencimo stovyklą aplankė arabų nacionalistų lyderis Palestinoje, Jeruzalės didysis muftijus Muhammad Amin al-Husajni. Po šio apsilankymo jis pasiūlė įsteigti koncentracijos stovyklą žydams Palestinoje netoli Nabluso.
Tarp Osvencimo kalinių – ir lietuviai
Dvidešimt aštuonių tautybių žmonės patyrė Osvencimo koncentracijos stovyklos siaubą. Tai – amerikiečiai, anglai, austrai, belgai, bulgarai, vienas čilietis, čigonai, čekai, vienas egiptietis, graikai, ispanai, italai, jugoslavai, latviai, lenkai, lietuviai, norvegai, olandai, vienas persas, prancūzai, rumunai, rusai, slovakai, šveicarai, turkai, vengrai, vokiečiai ir žydai.
Pirmas kalinys lietuvis į Osvencimo koncentracijos stovyklą buvo atvežtas 1941 metų rugsėjo 8 dieną. Šioje stovykloje kalėjo žymus Lietuvos diplomatas Vaclovas Sidzikauskas (Nr. 24477). Iškalėjęs Dzialdowe (Soldau) ir Osvencime 20 mėnesių V. Sidzikauskas buvo paleistas 1942 metų gruodžio 12 dieną ir priverstinai įkurdintas Berlyne, kur įsijungė į VLIK’o veiklą.
1943 metų rugsėjo 23 dieną į Osvencimą buvo išsiųsti visi nedarbingi Vilniaus geto žydai, o 1944 metų kovo 27 dieną – Kauno geto moterys ir vaikai.
Lietuvių išeivijos tyrinėtojų negalutiniais paskaičiavimais, Osvencimo koncentracijos stovykloje kalėjo 120 lietuvių, iš jų 110 žuvo.
Niurnbergo proceso metu, kaip kaltinimo medžiaga, buvo paviešintas „Karinių bėglių komiteto“ dokumentas L-022, kuriame rašoma, kad iki 1944 metų balandžio Auschwit-II (Birkenau), tarpe kitų, buvo nužudyta 50 tūkstančių žydų iš Lietuvos.
Osvencimo kalinių alinantis darbas duodavo milžiniškus pelnus. Be to, specialioji komanda, sudaryta iš tokių pačių kalinių, turėjo išlupti iš mirusiųjų burnos auksines karūnėles ir dantis. Tokiu būdu kasdien buvo surenkama apie 12 kilogramų dantų aukso, kuriam perlydyti buvo įkurta speciali dirbtuvė. Iš Osvencimo keturių metų bėgyje į Berlyną buvo išvežta 8 000 kg aukso luitų.
Osvencime kaliniai fiziškai buvo išnaudojami beveik nuo pat stovyklos įkūrimo. Svarbiausias SS pajamų šaltinis buvo kalinių darbas. Čia SS gydytojai jau buvo pradėję eksperimentuoti su dujomis. Tai buvo dalis eutanazijos politikos, kurią vadino bevertės gyvybės naikinimu, ir žmones su psichikos sutrikimais dusino dyzelinio variklio išmetamosiomis dujomis.
Kai kurie tyrinėtojai rašo, kad 1941 metų rugsėjo 3 dieną dujomis “Zyklon B” buvo nunuodyti pirmieji 600 sovietinių karo belaisvių (žydų ir komunistų) ir apie 250 kalinių iš stovyklos ligoninės. Esesininkai šiuo metodu žavėjosi labiausiai, kadangi masiniai šaudymai pasirodė esą per brangūs ir juos buvo pernelyg sudėtinga organizuoti.
Tuo tarpu istorikai-revizionistai kelia logišką klausimą: kam naudoti dujas, jei pakaktų nelaimėlius uždaryti hermetiškai uždaromoje kameroje ir jie nuo deguonies trūkumo bei nuo didelio kiekio dvideginio tiesiog numirtu ir nereikėtų gaišti laiko kamerų degazavimui.
Šalia Osvencimo – 46 filialai
Intensyviau transportai su naujais kaliniais pradėjo eiti į Osvencimą nuo 1942 metų kovo 26 dienos. Trečiojo reicho aukštieji pareigūnai, išskyrus A. Hitlerį, kuris vargu ar žinojo apie
Osvencimo egzistavimą, skyrė didelį dėmesį Osvencimo stovyklai.
Pirmą kartą H. Himmleris, lydimas Silezijos NSDAP gauleiterio Ericho Brachto, I. G. Farben Industrie koncerno atstovų ir kitų pareigūnų, aplankė Osvencimą 1941 metų kovo 1 dieną. Užrašai apie SS reichsfiurerio vizitus į Osvencimą rodo, kad pagrindinis šio apsilankymo tikslas buvo inspekcinis ir pramoninės gamybos įvertinimas.
Po inspekcinės kelionės H. Himmleris įsakė išplėsti stovyklą tiek, kad ji galėtų talpinti 30 000 kalinių, iš esamų išskirti 10 000 sveikų kalinių karinės pramonės įmonių statybai. Be to, SS reichsfiureris įsakė pradėti statybos darbus dviejų naujų stovyklų: vieną 100 000 kalinių, kitą – 10 000.
Nuo 1941 metų spalio mėnesio trijų kilometru atstumu nuo senos stovyklos prasidėjo Auschwit-II (Birkenau) statybos darbai, kur kaliniai būdavo patalpinami daugiau kaip 300 vienaaukščiuose mediniuose barakose.
Nuo 1943 metų lapkričio 12 dienos iki 1944 metų lapkričio 25 dienos Auschwitz-II (Birkenau) buvo savarankiška stovykla. Jos komendantais buvo SS oberšturmbannfiureris Fritz Hartjenstein (1943 01 12 – 1944 04) ir SS hauptšturmfiureris Jozef Kramer (1944 05 – 1944 12).
Pavadinimas Auschwitz-III (kiti pavadinimai Buna-Werke, Nebenlager Buna, Buna-Manowitz, komendantas SS hauptšturmfiureris Henrich Schwartz) slepia apie 40 smulkių darbo stovyklų prie koncerno I. G. Farben Industrie įmonių, kuriuose dirbo kaliniai. Pirmoji iš šių stovyklų buvo atidaryta 1942 metų gegužyje. Laikui bėgant šalia Osvencimo atsirado dar 46 stovyklos-filialai.
Didžiausia karo mįslė
Koncerno I. G. Farben Industrie įmonių kompleksas Osvencime faktiškai buvo pats didžiausias Europoje chemijos fabrikas. Čia buvo įkurtas milžiniškas sintetinio kaučiuko buna gamybos fabrikas. Koncerno gamyklos buvo sąmoningai pastatytos šalia koncentracijos stovyklos, kad anglų-amerikiečių aviacija nebombarduotų gamyklų. Dėl to nė viena priešo bomba nenukrito ant Osvencimo teritorijos.
Niurnbergo proceso metu išaiškėjo, kad bunos gamybos kompleksas Osvencime yra didžiausia karo mįslė. Kompleksas buvo labai didelis: jis naudojo elektros energijos daugiau, negu III Reicho sostinė Berlynas (tuo metu aštuntas pagal dydį miestas pasaulyje). Tačiau nežiūrint statinio didybės, jame nebuvo pagaminta ne vieno kilogramo sintetinio kaučiuko buno. Tad kyla logiškas klausimas: kur ir kuriam tikslui buvo naudojami milžiniški elektros energijos kiekiai?
Mįslė iš dalies aiškėja, jei panagrinėsime Osvencimo stovyklos išsidėstymą. Ji buvo įsteigta ne tik šalia neišsenkamo vandens šaltinio (upės Sola ir Visla), svarbaus transporto mazgo, bet ir palyginus arti čekų Sudetų rūdynų, kur buvo gaunama pati švariausia pasaulyje urano rūda.
Istorinių mįslių tyrinėtojas amerikietis Joseph Farrell rašo, kad tikrumoje I. G. Farben Industrie gamyklose Osvencime nuo 1942 metų buvo sodrinama urano rūda, kuri vėliau buvo panaudota vokiečių atominės bombos sukūrimui. Be to, rašo minimas tyrėjas, Osvencime buvo bandomas ypač galingas cheminis ginklas. Tačiau pasiekti apčiuopiamų rezultatų sutrukdė Raudonosios armijos artėjimas, ir 1944 metais kompleksas buvo demontuotas.
B.d.
Susiję straipsniai: „ARBEIT MACHT FREI“ (1)
