Faridas Aktaras savo gimtąjį Bangladešą paliko daugiau kaip prieš dešimtmetį. Kelis metus praleidęs Italijoje ir Norvegijoje, apsistojo Lietuvoje, Kaune, kur kartu lietuve žmona atidarė nedidelį, bet labai populiarų restoranėlį. Ką tik Lietuvos pilietybę gavęs vyras sako, kad jam labai patinka tiek šalis, tiek čia gyvenantis žmonės. O savo charakterį jis apibūdina kaip kur kas artimesnį lietuviams, nei bengalams.
Nemaža dalis kauniečių prekybos miestelyje „Urmas“ įsikūrusį restoranėlį „Kebab Republic“ žino ne tik dėl puikaus maisto, bet ir dėl jo šeimininko bei virtuvės šefo Farido švytinčios šypsenos, energingo bei pozityvaus būdo. Lietuviškai gerai kalbantis vyras visada pasiruošęs persimesti vienu kitu žodžiu su kiekvienu lankytoju, nors ir nuolat sukasi čia pat esančioje virtuvėlėje.
Devynerius metus Lietuvoje gyvenanti bengalas čia jaučiasi savas – geriau nei Italijoje ar Norvegijoje, kur jam taip pat teko gyventi. Čia jis išmoko vairuoti, kartu su žmona sukūrė verslą, pamėgo krepšinį ir „Žalgirį“ bei yra visiškas Šarūno Jasikevičiaus fanas. Mėgsta keliauti po Lietuvą, o ypač jam patinka Palangos šurmulys bei Druskininkų ramuma.
60 kartų daugiau gyventojų, nei Lietuvoje
Apie Farido gimtinę Bangladešą daugelis lietuvių težino tiek, jog tai yra tolima egzotiška šalis kažkur netoli Indijos ir kad ten gyvena labai daug žmonių. Iš tiesų, gyventojų tankis šioje šalyje yra sunkiai įsivaizduojamas: vos 2,3 karto didesnėje teritorijoje nei Lietuva gyvena beveik 60 kartų daugiau žmonių – net 166 milijonai!
Nepaisant to, šalyje yra vietos ir laukinei gamtai – didžiulėje Gangos–Brahmaputros upių deltoje įsikūrusioje valstybėje yra labai daug upių vagų, kurių pelkėtose pakrantėse auga mangrovių miškai su labai įvairia flora bei fauna. Ten taip pat gyvena ir Bengalijos tigrai.
Deja, bet dėl gyventojų tankumo artima tigrų ir žmonių kaimynystė dažnai baigiasi tragedijomis. Pasak pašnekovo, šalyje vos ne kasdien pranešama apie tigrų užpuolimus, kurie baigiasi žmonių sužalojimais arba mirtimi.
Studijavo finansus
Vaikystę Faridas praleido Khulnos miesto apylinkėse, nedidelėje kaimiškoje gyvenvietėje, kur jo tėvas užėmė vadovaujančias pareigas vietiniame banko skyriuje.
Su draugais lauke žaisdavo futbolą, Bangladeše labai populiarų kriketą, ir žaidimus su „marble“ rutuliukais. Bičiulius pasikviesdavo ir į namus žiūrėti televizoriaus, nes tuo metu jį turėjo dar nedaugelis.
Kita vertus, namuose vyravo tėvo įvesta griežta disciplina, kurioje labai svarbią vietą užėmė dėmesys mokslui, pamokų ruošimui.
Baigęs mokyklą jis tėvo pavyzdžiu Khulnos mieste studijavo finansus, bet studijų nebaigė.
„Supratau, kad tai nėra mano dalykas, manęs tai nedžiugino. Esu dėkingas savo tėvams, kurie suprato ir palaikė tokį mano sprendimą. Jie tikėjo, kad ką aš bepasirinkčiau savo gyvenimo kelyje, man seksis gerai“, – sakė pašnekovas.
Siūlė vykti „į naują šalį Europoje“ – Lietuvą
Nors neskurdo ir gimtinėje, Faridui knietėjo išbandyti save Europoje. Žinojo, kad čia aukštesnis pragyvenimo lygis, platesnės saviraiškos galimybės, norėjo išvykti dar ir dėl to, kad jo šalyje buvo labai daug korupcijos.
„Europoje esi vertinamas dėl to, ką moki, ką gali daryti. O ten, jei nori gauti geresnį darbą, neužtenka kvalifikacijos, reikia duoti milžinišką kyšį. Tokie dalykai man labai nepatinka, todėl nutariau pabandyti išvažiuoti“, – pasakojo jis.
Čia jis, beje, pirmą kartą susidūrė su Lietuva. Išvykti iš Bangladešo padedančioje įmonėje 2008 m. jam siūlė vykti į Lietuvą, pristatydami ją kaip „naują šalį Europoje, kurioje didelės studijų galimybės“.
Vis tik tąkart jis pasirinko Norvegiją, po to kurį laiką gyveno Italijoje, tada vėl grįžo į Norvegiją. Dirbti teko daugiausia maisto srityje: prabangiausiame Oslo suši restorane „Alex Sushi“, indiškų ir pakistanietiškų patiekalų restorane.
Nors iš pradžių į tai žiūrėjo labiau kaip į darbą, o ne į gyvenimo aistrą, maisto gaminimas jam nebuvo svetimas jau nuo vaikystės. Tam talentą jis paveldėjo iš savo mamos.
Šioje srityje jis save po truputį ir atrado kaip virtuvės šefą. Laisvalaikiu ėmė eksperimentuoti virtuvėje, kurti patiekalus, vaišinti draugus iš kurių sulaukdavo puikių įvertinimų.
Norvegijoje buvo nuobodu
Kadangi visada norėjo būti verslininku ir dirbti sau, taip po truputį pribrendo ir savo nuosavam restoranėliui. Pastarąjį atidarė jau Lietuvoje, kartu su savo lietuve žmona Jolita, su kuria susipažino būdamas Norvegijoje.
Pora kurį laiką gyveno Norvegijoje ir kartu dirbo restorane. Pamatę, kad jų tandemas labai sėkmingas darbuojantis, nusprendė, kad galėtų imtis savo verslo.
„Lietuvą pasirinkome, nes taip lėmė Jolitos šeiminės aplinkybės. Be to, man Lietuvoje labiau patinka. Norvegijoje buvo nuobodu: atšiauresnis klimatas, šaltesni žmonės, kuriems rūpi beveik vien tik darbas. Gal keista, bet Italijoje pajutau daug tylaus rasizmo. O Lietuvoje viskas gerai – žmonės, šilti, draugiški turi linksmesnių švenčių nei Norvegijoje. Kita vertus – čia tylu, ramu, graži gamta“, – pasakojo pašnekovas.
Palaiko „Žalgirį“ ir Lietuvos rinktinę
Per devynerius metus Faridas visiškai įsiliejo į lietuvišką gyvenimo būdą ir kultūrą. Su žmona dažnai keliauja po Lietuvą, neaplenkdamas ir nedidelių miestelių, tokių kaip Merkinė ar Biržai. Jam labai patinka Druskininkai, kur labai gražu ir galima ramiai pailsėti. Bet taip pat mėgsta lankytis ir Palangos Basanavičiaus gatvėje vasarą, kur būna daug žmonių, pramogų ir šurmulio.
Jis po truputį pamėgo ir krepšinį bei Kauno „Žalgirį“. Lankosi arenoje, aistringai stebi varžybas per televizorių, palaiko Lietuvos krepšinio rinktinę ir prisipažįsta esantis visiškas Šarūno Jasikevičiaus fanas. Labai džiaugiasi, kad kartą pavyko su juo nusifotografuoti.
„Valančiūnas, Sabonis, Grigonis, Lekavičius“, – vardina mėgstamiausius lietuvius krepšininkus.
O Š. Jasikevičius jį pakerėjo savo reiklumu, disciplina, profesionalumu, griežtumu – tai savybės, kurias pašnekovas labai vertina, ir kuriomis pats vadovaujasi savo gyvenime.
Tai patvirtina ir jo žmona. Pasak jos, sutuoktinis yra labai reiklus sau: niekada nesiskundžia, neprašo užuojautos, smulkūs negalavimai netrukdo dirbti. Laikosi duoto žodžio, yra punktualus, moka planuoti laiką ir griežtai atskirti darbą nuo laisvalaikio.
Bengališką maistą pritaikė lietuviškam skoniui
Šios savybės labai padėjo kuriant savo verslą Lietuvoje. Nedideliame prekybinio traukinuko vagonėlyje įsikūrusiame restoranėlyje „Kebab Republic“ prieš septynerius metus pradėjo dirbti dviese: žmona priiminėjo užsakymus, Faridas sukosi nedidelėje virtuvėlėje. Dabar jau yra ir pora darbuotojų.
„Iki šiol laikomės pagrindinės savo taisyklės – nė vieno užsukusio kliento neišleisti nepavalgiusio. Jei žmogus meniu neranda tai ko norėtų arba dvejoja, ką pasirinkti, visada stengiamės patiekalą paruošti taip, kad jam tiktų. Tai mums labai padėjo atrasti tinkamiausią variantą kaip lietuviams pateikti bengališką virtuvę. Populiariausia – bengališka ant grilio kepta vištiena: marinuota jogurte, pagardinta autentiškais prieskoniais. Ją galima valgyti su daržovėmis ir bulvytėmis arba bengališku ryžių garnyru „Pulao“. Dar gaminame fantastiškus naminius falafelius, išskirtinius kebabus, bengališkus mėsainius.
Ne paslaptis, kad bengališkai virtuvei yra būdingas aštrumas, nors jis toli gražu ne toks stiprus, kaip, tarkime, Pietų Indijos patiekaluose. Vis tik sulaukiame nemažai aštresnio maisto gerbėjų, kuriems aštrumą galime pareguliuoti pagal poreikį“, – pasakojo pora.
Bangladeše laikas nesvarbus
Faridas kasmet apsilanko savo gimtajame Bangladeše ir kaskart įsitikina, kad savo būdu yra artimesnis lietuviams, nei tautiečiams.
„Visų pirma – ten labai karšta. Vasarą dienomis dažnai būna apie 40 laipsnių karščio, naktimis – netoli 30. Todėl vidudienį visi įpratę pamiegoti ar pagulėti, o aš taip negaliu. Kai būnu ten, kol visi ilsisi, aš sėdžiu ir nežinau ką veikti. Labiausiai nervina, kad Bangladeše yra visiškai nesvarbus laikas. Jei bandai su žmogum susitarti susitikti, tiksliausia, ką gali išgirsti – „vakare“ arba „rytoj“. Bet man reikia žinoti tikslią valandą!“, – šypsosi pašnekovas.
Kita vertus, bendravimas ten kur kas betarpiškesnis, nei Lietuvoje.
„Kaimuose, miesteliuose kiekvieną savaitę vyksta turgūs, kur susirenka labai daug žmonių iš apylinkių, norinčių ką nors parduoti ar įsigyti – ir visi visus pažįsta!“, – pabrėžė Faridas.
Tai atsispindi ir vietos šventėse. Musulmoniškoje šalyje svarbiausia yra po kelių mėnesių nuo Ramadano pabaigos švenčiama antroji Eid šventė. Iki dabar net ir miestuose yra išlikęs paprotys (tam skirtos specialios vietos, kurios po to sutvarkomos) šiai šventei pjauti ožką ar karvę ir dalintis ja su giminaičiais, kaimynais. Ar varguoliais, kurie patys to sau negali leisti.
Beje, šios šventės metu vaišinamasi ne tik mėsiškais patiekalais, bet ir Bangladeše labai populiariu desertu „Šemai“, paruoštu iš smulkių vermišelių makaronų, su prieskoniais pagardintu pienu ir paskanintu razinomis. Puotaujama tradiciškai sėdint ant žemės ar grindų.
Ekonomiką maitina ir emigrantų perlaidos
Pasak Farido, Bangladešas susiduria su didesniais iššūkiais demokratijos ir korupcijos srityse, nei Lietuva. Bet ekonomika, ypač pastaruoju metu, auga gan sparčiai. Nors jaučiami didesni kontrastai tarp turtingiausių ir skurdžiausiai gyvenančių žmonių nei pas mus, miestuose atsidaro nauji prekybos centrai, dygsta modernūs pastatai, žmonės gali įsigyti daugiau įvairių daiktų.
Labai svarbią ekonomikos dalį užima drabužių siuvimas, žemės ūkis. Bangladešo žemės išsiskiria derlingumu, tad nedideliuose šeimos ūkiuose po 1–1,5 ha pavyksta užauginti pakankamai, kad užtektų pragyvenimui. Ūkininkai augina ryžius, medvilnę, žuvis, krevetes, vaisius ir džiutą – augalus iš kurio gaminamas šiurkštus pluoštas maišams siūti, virvėms, lynams vyti ir panašiai.
„Šalia viso to Bangladešo ekonomikai yra labai svarbios emigrantų perlaidos iš užsienio. Daug žmonių dirba turtingose arabų šalyse: Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Saudo Arabijoje“, – pabrėžia pašnekovas.
Svajonė – sudalyvauti TV laidoje
Faridas yra apsisprendęs savo likimą susieti su Lietuva, todėl jau yra gavęs mūsų šalies pilietybę – gruodžio pirmąją davė priesaiką Lietuvos Respublikai. Beje, tvarkant pilietybės formalumus jį prisivijo gimtosios šalies korupcija – už dokumentų sutvarkymą atsisakant pilietybės Bangladešo Užsienio reikalų ministerijoje atvirai buvo pareikalauta kyšio.
Tokie dalykai pašnekovą labai trikdo ir jis neabejoja, kad priėmė teisingą sprendimą gyventi Europoje, Lietuvoje, kur tokių nemalonių nutikimų nepasitaiko.
„Lietuvoje tikrai jaučiuosi laimingas: čia turiu savo verslą, šeimą, kasdien bendrauju su daugybe puikių žmonių ir įgyvendinau beveik visas savo svajones. Na, gal dar būtų labai smagu patekti į televiziją ir papasakoti apie savo šalies maisto kultūrą. Tai jau tikrai būtų pilnas sąrašas išpildytas“, – juokiasi žavios šypsenos savininkas.
