2015 metų sausio 27 dieną sukanka 70 metų nuo tos dienos, kai Sovietų Sąjungos Raudonoji armija, tęsdama Europos “išvadavimo” žygį, Lenkijos teritorijoje išlaisvino dar likusius gyvus vokiečių įsteigtos Osvencimo (lenkiškai Oświęcim, vok. Auschwitz, idiš Ošpicino) koncentracijos stovyklos kalinius (7650 žmonių, iš jų 96 Sovietų Sąjungos piliečius). 2005 metų lapkrityje JTO priėmė sprendimą visame pasaulyje minėti sausio 27 dieną, kai buvo išlaisvinta Osvencimo koncentracijos stovykla, kaip Holokausto dieną.
Po komunistinio režimo žlugimo, lenkų mokslininkai patikslino, kad Osvencimo koncetracijos stovykloje žuvo mažiausiai 1 mln. 100 tūkstančių žmonių, iš jų 960 tūkstančių žydai. Siekiant pagerbti Holokausto aukas, buvo nuspręsta paskelbti 2011 metus Holokausto aukų atminties Lietuvoje metais. Lietuvos žydų netektis nacionalinių socialistų administravimo Lietuvoje metais turi būti skaitoma kaip tragiška bendros – abiejų tautų – istorijos dalis.
Koncentracijos stovyklos – ne vokiškas atradimas
Koncentracijos stovyklos nebuvo grynai vokiškas atradimas. Pirmosios koncentracijos stovyklos atsirado Šiaurės Amerikoje Nepriklausomybės karo (1775 – 1783) metu. Anglai pirmieji išrado tokį būdą “neutralizuoti” priešus – karo belaisvius ir nepatikimus civilinius asmenis: tuomet anglai internavo tūkstančius šiaurės amerikiečių kolonistų ir patalpino juos į stovyklas, kur jų daug mirė nuo ligų bei kankinimų.
Po šimto metų, 1890-siais, Blumfonteine (Pietų Afrika) anglai įsteigė koncentracijos stovyklą. Vėliau pirmas panašumas į koncentracijos stovyklas atsirado 1895 metais Kuboje, ispanų kolonialinio valdymo laikais.
Anglų-būrų karo metu (1900-1902) koncentracijos stovyklos buvo plačiai steigiamos anglų valdomoje Pietų Afrikoje. Anglai į jas buvo uždarę 115 tūkstančių taikių vietinių gyventojų, daugiausia moterų, vaikų ir pagyvenusių žmonių. Iš jų 26 251 mirė dėl tų pačių priežasčių, kaip ir mirdavo vokiečių nacionalinių socialistų stovyklose Antrojo pasaulinio karo metu.
Tačiau ir ispanai, ir anglai suvarydavo į stovyklas vietinius gyventojus, kad sukliudytų jiems dalyvauti koviniuose veiksmuose ir apribotų juos nuo materialinės paramos.
Tuo tarpu pragmatiškesni vokiečių kolonistai Pietvakarių Afrikoje anglų pavyzdžiu 1904 metais įsteigę koncentracijos stovyklą privertė kalinius dirbti. Būtent šiuose vokiečių stovyklose buvo pirmą kartą atlikti medicininiai eksperimentai su kaliniais. Juos atliko gydytojai Teodoras Mollisonas ir Eugenas Fišeris.
Pirmoji sovietinė koncentracijos stovykla buvo įsteigta L. Trockio ir V. Uljanovo (Lenino) nurodymu vienoje iš Solovecko salų. Joje buvo laikomi patekę į nelaisvę Anglijos ir kitų Antantės šalių kareiviai. Šiuo laiku ji dar niekuo nesiskyrė nuo karo belaisvių stovyklos, kurias Pirmojo pasaulinio karo metais turėjo beveik visos kariaujančios šalys. Tačiau vėliau belaisviai buvo verčiami dirbti akmens skaldyklose, o tai jau tuomet draudė tarptautinės konvencijos.
Vėliau, kai į stovyklą buvo pradėti vežti baltagvardiečiai ir kiti bolševikams neįtikę taikūs gyventojai, laikomi ten be teismo ir tardymo, verčiami dirbti, o nepaklususieji – šaudomi, ji tapo koncentracijos stovykla. Tokių stovyklų steigimui V. Leninas ėmė pavyzdį iš anglų armijos.
Po Pirmojo pasaulinio karo koncentracijos stovyklų sistemą sukūrė pilsudskinė Lenkija: jose, sutriuškinus puolančią M. Tuchačevskio armiją, buvo laikomi pakliuvę į nelaisvę bolševikų raudongvardiečiai. Butent lenkų stovyklų sistema, kaip pirmoji pasaulyje, buvo skirta esančių už spygliuotos vielos fiziniam sunaikinimui.
1934 metais pasirašius tarp Vokietijos ir Lenkijos propagandos sutartį, ją kelis kartus aplankė Vokietijos SS ir policijos vadas SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris. Ypač jis domėjosi lenkų koncentracijos stovyklų veiklos organizavimu, jų funkcionavimu bei produktyvumu, apsaugos sistema, bausmių taikymu ir, svarbiausia, “atliekų” utilizavimu.
Koncentracijos stovyklų steigime neatsiliko ir Lietuva: 1927–1931 metais veikė koncentracijos stovykla Varniuose, buvusios kunigų seminarijos rūmuose. Joje tilpo iki 300 asmenų. Nuo 1937 metų tokia stovykla veikė Dimitrave, o nuo 1940 metų – ir Pabradėje, kur valdžia be teismo galėjo įkalinti savo piliečius 1,5 metų laikotarpiui.
1940 metų gegužės 15 dieną Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įsakymu patvirtintas Karo pabėgėlių koncentracijos stovyklos statutas, o birželio 1 dieną, remiantis Karo pabėgėliams tvarkyti įstatymo 12 str., prie Pabradės priverčiamojo darbo įstaigos įsteigta karo pabėgėliams tvarkyti Pabradės koncentracijos stovykla. Ji buvo Policijos departamento žinioje.
Vokietijos koncentracijos stovyklos
Savas koncentracijos stovyklas Vokietijos nacionaliniai socialistai sukūrė tam, kad galėtų efektyviai kovoti su savo politiniais oponentais ir nonkonformistais.
Pirmoji, įsteigta 1933 metų kovo 22 dieną, didelė koncentracijos stovykla buvo Dachau, netoli Miuncheno. Už šią atskirą baudžiamąją sistemą buvo atsakingas Vokietijos SS vadas H. Himmleris.
Iš viso Vokietijos nacionalinių socialistų valdymo laikotarpiu 1933 – 1945 metais Europoje buvo įsteigtos 55 koncentracijos stovyklos, 1082 jų filialai, 7205 darbo stovyklos, 371 persikėlimo bei tranzito stovyklos, 2071 kalėjimų, 506 getai, 2663 karo belaisvių stovyklos bei 80 karinės-statybinės organizacijos “Todt” stovyklos.
Kaip nekeista, Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris niekados nelankė jokios koncentracijos ar kitos stovyklos. Garsus anglų istorikas Davidas Irvingas 1977 metais pasiūlė tūkstantį svarų sterlingų kiekvienam, kas jam pateiks bent vieną karo laikų dokumentą, kuriame būtų parašyta, kad fiureris žinojo apie Osvencimą, Buchenvaldą ar kokią kitą koncentracijos stovyklą.
Pirmuoju laikotarpiu – nuo 1933 iki 1936 metų – koncentracijos stovyklas vokiečiai naudojo kaip kalėjimus, kuriuose laikė savo oponentus. Jos eufemiškai buvo vadinamos saugojimo prieglaudomis. Iki 1933 metų liepos juose be teismo jau buvo įkalinti 27 tūkstančiai nacionalinio socializmo priešai. Tačiau iki 1936 metų politinių kalinių skaičius sumažėjo iki trijų ketvirtadalių.
Antruoju laikotarpiu – nuo 1936 iki 1945 metų – koncentracijos stovyklų sistema išnaudojo pigią darbo jėgą Vokietijos perginklavimui, o po to karo vedimui. Būtent tuo laikotarpiu susikūrė naujos didžiosios koncentracijos stovyklos: Zachsenhauzenas, Buchenvaldas ir čia aprašomas Osvencimas.
Nacionalinių socialistų sistemai taip pat priklausė prievartos darbų ir perauklėjimo stovyklos, taip pat jaunųjų nusikaltėlių centrai, kurie suvaidino teigiamą vaidmenį išvalant vokiečių tautą nuo lytinių iškrypėlių homoseksualistų bei kriminalinių nusikaltėlių.
Osvencimas
Nedidelis lenkų miestelis Osvencimas Rytų Silezijoje, esantis 200 kilometrų į pietvakarius nuo Varšuvos ir tik 60 kilometrų į vakarus nuo Krokuvos, iki karo buvo visiškai nežinomas už Lenkijos ribų. Miestelis išsidėstęs negilioje dauboje ir apsuptas stovinčių vandens telkinių. Nenuostabu, kad tokioje drėgnoje pelkėtoje vietovėje neskubėjo apsigyventi žmonės. Kažkas pasakė, kad „tūkstantmečių bėgyje gyvenimas aplenkdavo šią vietovę todėl, kad čia sargyboje stovėjo mirtis“. Būtent šią vietovę parinko vokiečiai, sumanę įsteigti koncentracijos stovyklą.
Koncentracijos stovyklos prie Osvencimo steigimo iniciatoriumi buvo SS ir policijos vadas Breslau (po karo lenkų Vroclavas) SS gruppenfiureris Erichas von dem Bach-Zelevskis, o projektą parengė policijos ir saugumo tarnybos inspektorius SS oberfiureris Arpadas Wiegandtas. Galutinį spendimą šiuo klausimu priėmė H. Himmleris, 1940 metų balandžio 18-19 dienomis išsiuntęs specialią tyrimo komisiją, vadovaujamą Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos komendanto, SS hauptsturmfiurerio Rudolfo Heso. Jo išsamus raportas apie Osvencimo apylinkių tinkamumą didelei stovyklai galutinai išsprendė klausimą. Be to, prieš įrengdami šią stovyklą Vokietijos specialistai apsilankė Rusijos GULAGE ir perėmė komunistų patirtį, kaip apsirūpinti pigia darbo jėga.
1940 metų balandžio 27 dieną H. Himmleris pasirašė įsakymą dėl Osvencimo koncentracijos stovyklos įsteigimo ir jos statybos pačių kalinių jėgoms 45 kvadratinių kilometrų plote buvusioje lenkų armijos artilerijos 2-3-aukštų kareivinių bazėje. Du tūkstančiai vietinių gyventojų buvo iškeldinti kitur, liko tik vokiečiai. Teisingesnis šios naujai įsteigtos įstaigos pavadinimas buvo Auschwitz, nes lenkiškas pavadinimas Osvencimas karo metais nebuvo naudojamas.
Gegužės 4 dieną stovyklos komendantu buvo paskirtas gerai užsirekomendavęs R. Hesas.
„Darbas išlaisvina“
Pirmieji 728 lenkų politiniai kaliniai iš Krokuvos atvyko į stovyklą 1940 metų birželio 14 dieną. 1941 metais stovykloje jau buvo nuo 13 iki 16 tūkstančių kalinių, o 1942 pradžioje – apie 20
tūkstančių. Visi jie privalėjo dirbti šešias dienas į savaitę, sekmadienis – išeiginė.
Kaliniai į naujai įsteigtą stovyklą, kuri oficialiuose dokumentuose vadinosi Auschwit-I, paprastai įžengdavo pro geležinius vartus, virš kurių buvo pritvirtintas 5 metrų ilgio, kalvio Jano Liwaczo atliktas, kontraversiškas šūkis „Arbeit macht frei“ (“Darbas išlaisvina”). Pastatyta ant galvos raidė „B“ pirmame žodyje reiškė tylų protestą. Tokį pat metalinį šūkį virš vartų turėjo ir kitos stovyklos – Sachsenhausen, Dachau, Gross-Rosen, Theresienstadt, Flossenburg ir kt. Tiktai vienintelė Buchenvaldo koncentracijos stovykla pasitikdavo savo būsimus gyventojus kitokiu metaliniu šūkiu (autorius architektas Franz Ehrlich): į stovyklos metalinių vartų konstrukciją buvo įmontuotas Cicerono išsireiškimas „Jedem das Seine“ („Kiekvienam savo“).
Pagrindinei Osvencimo koncentracijos stovyklai (ir Auschwitz-I) per nepilnus penkis jos egzistavimo metus vadovavo trys komendantai: nuo 1940 metų gegužės 4 dienos iki 1943 metų lapkričio 11 dienos SS obersturmbannfiureris Rudolfas Hesas (Rudolf Franz Ferdinand Höß), nuo 1943 metų lapkričio 11 dienos iki 1944 metų gegužės 15 dienos SS obersturmbannfiureris Artūras Liebehenšelis (Arthur Liebehenschel) ir nuo 1944 gegužės 15 iki 1945 metų vasario SS sturmbannfiureris Richardas Baeris (Richard Baer).
Pirmasis Osvencimo koncentracijos stovyklos komendantas Rudolfas Hesas, nebūdamas nei sumaniu vadovu, nei žinomu politiku, nei aukšto rango karininku, o vien tiktai vykdytoju, įėjo į žmonijos istoriją kaip blogio simbolis. Jo įvykdytų nusikaltimų baisumas ir mastai peržengia visas vaizduotės ribas. Apie jį žmonija išgirdo tik tada, kai stovyklos kalinių pogrindinei organizacijai pavyko pranešti išoriniam pasauliui apie įvykius Osvencimo koncentracijos stovykloje.
„Blogio simbolis“ – R.Hesas
R. Hesas gimė 1900 metų lapkričio 25 dieną Baden-Badene katalikų šeimoje. 1916 metų rugpjūčio 1 dieną savanoriu įstojo į 21-ą Badeno Dragūnų pulką, kuriame anksčiau tarnavo jo tėvas ir senelis. Po apmokymo atsarginiame eskadrone, buvo priskirtas prie Azijos korpuso ir 1917 metais pasiųstas į frontą savarankiško kavalerijos dalinio „Paša II“ sudėtyje.
Pirmojo pasaulinio karo metais R. Hesas kovojo Turkijoje, Mesopotamijoje ir Palestinoje. Išsitarnavo iki feldfebelio laipsnio ir tapo pačiu jauniausiu feldfebeliu vokiečių armijoje. Buvo apdovanotas II ir I klasės Geležiniu Kryžiumi bei Osmanų imperijos Geležiniu Pusmėnuliu. Po to Karaliaučiuje įstojo į Rytprūsių savanorių korpusą, vadovaujamą leitenanto Rossbacho (Freikorps Rossbach). Po pakartotino apmokymo Rygoje kovojo su komunistiniais būriais Latvijoje.
1922 metų lapkritį R. Hesas tapo NSDAP (Vokiečių nacionalinių socialistų darbininkų partija) nariu (partinio bilieto Nr.3240), tačiau ją 1923 metų pabaigoje uždraudus, automatiškai nustojo būti jos nariu ir daugiau į partiją nestojo.
Sekančiais metais už dalyvavimą politinėje žmogžudystėje buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. Atlikęs dalį bausmės, 1930 metais buvo paleistas.
H. Himmlerio įkalbėtas, 1933 metų rugsėjo 20 dieną įstojo į SS organizaciją (bilieto Nr. 193616). Po apmokymo ir praktikos Dachau koncentracijos stovykloje pradėjo tarnybą stovyklose: iki 1938 – Dachau, po to – Zachsenhauzene. 1938 metais jam buvo suteiktas SS hauptsturmfiurerio laipsnis ir paskirtas Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos komendanto adjutantu, o vėliau komendantu.
1940 metais įstojo į Waffen-SS. Galiausiai nuo 1940 metų gegužės tampa Osvencimo komendantu. Šias pareigas R. Hesas ėjo iki 1943 metų lapkričio 11 dienos, kai buvo perkeltas į Berlyną ir paskirtas SS Ūkio ir administracijos vyriausiosios valdybos koncentracijos stovyklų inspekcijos viršininku.
R. Heso „nuopelnai“ komendanto poste buvo tinkamai įvertinti – jį apdovanojo kariniu I klasės Nuopelnų kryžiumi su kalavijais. Negavo auksinio partijos ženklelio, nors jam priklausė, ir
nebuvo apdovanotas kraujo ordinu, nors sėdėjo kalėjime.
Iš viso Rudolfas ir jo žmona Hedwig Hesai susilaukė trijų mergaičių ir dviejų berniukų.
1945 metų balandį, kai jau buvo matyti tragiška Vokietijai karo pabaiga, Rudolfas Hesas su savo šeima pabėgo į Vokietijos šiaurę. Čia jie išsiskirstė: jo žmona su vaikais prisiglaudė pakrantės kaime Sankt Michaelisdonne virš senos cukraus gamyklos esančiame butelyje.
R. Hesas nujautė, kas jo laukia, jei jis paklius į okupantų rankas, todėl, pasisavinęs darbininko tapatybę, prisidengęs Franco Lango pavarde, pasislėpė ūkyje, įsikūrusiame šeši kilometrai iki Danijos sienos.
Hesų šeima laukė tinkamo momento, kad galėtų pabėgti į Pietų Ameriką. Bet konspiracija neišgelbėjo buvusio komendanto: 1946 metų kovo 11 dieną jis buvo suimtas netoli Flensburgo ir nuvežtas į Niurnbergą, kur Tarptautiniame karo tribunole davė parodymus kaip kaltinimo liudytojas.
Vėliau R. Hesas buvo perduotas lenkams, kurie jį patraukė baudžiamojon atsakomybėn ir 1947 metų balandžio 2 dieną nuteisė mirties bausme. Nuosprendis pakariant buvo įvykdytas tų pačių metų balandžio 16 dieną Osvencimo stovyklos teritorijoje šalia buvusios komendantūros pastato. Kartuvės muziejaus teritorijoje yra išsaugotos iki mūsų dienų.
Šiurpą keliantys parodymai Niurnberge
Po suėmimo R. Hesą žiauriai tardė. Niurnbergo proceso metu jis davė parodymus monotonišku palaužto žmogaus balsu. Su atviru cinizmu R. Hesas pasakojo teismui apie „savo“ stovyklos pranašumus, palyginus su tokiu „atsilikusiu“ mirties kombinatu, kaip Treblinka, kurioje, pavyzdžiui, norint tuo pačiu metu sunaikinti du tūkstančius žmonių, reikėjo dešimties dujų kamerų, o Osvencime tokiam kiekiui pakako vienos. Treblinkoje pasmerktieji žinojo, kad eina mirti, o Osvencime aukos manydavo, kad jos vedamos sanitarinei procedūrai, dujų kameros atrodė kaip dušai, kad pasmerktieji nesipriešintų. Mirusieji iš mirties kameros buvo ištraukiami pro kitas duris.
Kalinius, atgabentus ešelonais, pirmiausia siųsdavo pas gydytoją, kuris čia pat nuspręsdavo: tinkančius dirbti siųsdavo į stovyklą, kitus – į naikinimo fabrikus.
Osvencimo komendanto R. Heso parodymai Tarptautiniame tribunole Niurnberge, vėliau Lenkijos Aukščiausiame Liaudies tribunole Varšuvoje ir galiausiai, jau po nuosprendžio įvykdymo, paskelbti R. Heso autobiografiniai prisiminimai atskleidė pasauliui žmogaus – blogio simbolio – veidą. R. Heso prisiminimai „Mano siela, formavimasis, gyvenimas ir pergyvenimai“, pirmą kartą išleisti Lenkijoje, netrukus buvo išversti į daugelį pasaulio kalbų, tapo daugelio psichologų, sociologų, politologų bei … kriminologų tyrinėjimų objektu. Mat nemažai tyrėjų skeptiškai vertina šiuos „memuarus“ ir abejoja jų autentiškumu.
Bus tęsinys
