Vytenis Paulauskas

Ruošiantis paminėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100 metų jubiliejų, „dovaną“ paruošė ir Lietuvos Genocido ir rezistencijos tyrimų centras – jis paskelbė, kad su KGB bendradarbiavo žymūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai Donatas Banionis ir Saulius Sondeckis, ir netgi kardinolas Vincentas Sladkevičius.

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė B. T. Burauskaitė paaiškino, kad šie asme­nys buvo įrašyti į KGB sudarytą sąrašą ir todėl reikėjo tą sąrašą paskelbti. Buvo uždengtos tik tų KGB agentų pavardės, kurie kadaise buvo prisipažinę ir kuriems dėl to valstybė atleido jų nuodėmes ir apsaugojo nuo viešumo.

Tačiau kas buvo tie nuodėmklausiai, kurie klausė prisipažinusiųjų išpažinčių? Tie, kas sekė anuometinius įvykius, žino, jog tai buvo žmonės, artimi dabartiniams konservatoriams. Vėliau konservatorių gretose kilo didžiulė panika, kai Genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovu buvo paskirtas buvęs politinis kalinys Vytautas Skuodis, kuris garsėjo savo teisingumu ir principingumu. Buvo bijomasi, kad V. Skuodis archyvuose gali rasti kokios nors konservatorių veikėjus kompromituo­jančios medžiagos. Todėl buvo labai energingai kovojama, kad V. Skuodis būtų pašalintas iš pareigų.

Kai pagaliau tai pavyko padaryti ir V. Skuodį pakeitė savas žmogus – Dalia Kuodytė, konservatoriai nusiramino – pavojus jiems jau nebegrėsė. B. T. Burauskaitė taip pat yra laikoma konservatorių žmogumi.

„Nusikaltėlių“ didžiosios nuodėmės

Kuo gi nusikalto D. Banionis, S. Sondeckis ir V. Sladkevičius, kodėl buvo pasistengta juos sukompromituoti? Jie buvo ne savi. D. Banionis kaltas tuo, kad jis „sukūrė“ Rusijos prezidentą V. Pu­tiną. V. Putinas (kaip jis pats prisipažino) kadaise tapo saugumiečiu todėl, kad jį sužavėjo D. Banionio filme suvaidintas tarybinis žvalgas. Nebūtų D. Banionis suvaidinęs to žvalgo, nebūtų ir V. Putinas tapęs saugumiečiu ir padaręs karjeros, kuri jam vėliau leido tapti Rusijos prezidentu ir pulti Lietuvą. Tai štai kaip laisvai Lietuvai nusikalto D. Banionis!

S. Sondeckis kaltas tuo, kad jis per daug kalbėjo, per daug reiškė savo nuomonę, kuri buvo nepalanki valdžiai. Už tai jam buvo atsilyginta apdrėbus jį purvu bent po mirties.

Nesunku suvokti, kad V. Sladkevičiaus „nusikaltimas“ buvo tas, kad jis neskirstė žmo­nių į savus ir svetimus ir todėl bendravo net su Algirdu Mykolu Brazausku, kurį konservatoriai laikė didžiausiu savo priešu. Suprantama, kad, pagal konservatorių logiką, tas, kas bendrauja su jų priešais, yra ir jų priešas.

Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kadriniai KGB darbuotojai persivertė, tapo gerbia­mais verslininkais, su kuriais valdžia tariasi, atsižvelgia į jų pasiūlymus. Tačiau konservatoriams ištikimų asmenų priežiūroje liko tikri ar suklastoti KGB agentų sąrašai, su kurių pagalba galima bet kada kompromituoti neįtinkančius asmenis ir pridengti savus.

Jeigu etatiniai KGB darbuotojai eidavo tarnauti sovietinei sistemai savo noru (geri atly­ginimai, įvairios privilegijos), tai daugelis KGB agentų į veiklą būdavo įtraukiami visai to nenorėdami.

Gyvenimas – taip pat pagal planą

Sovietinėje sistemoje egzistavo ne tik planinė ekonomika, bet ir visas kitas gyvenimas buvo planuo­jamas. Pokario metais Lietuvos valdžia turėjo įvykdyti liaudies priešų likvidavimo planus ir tuos liau­dies priešus ištremti.

Etatiniai KGB darbuotojai turėjo dirbti ir parodyti konkrečius to darbo rezulta­tus – užverbuoti pakankamą skaičių agentų ir pasiekti, kad tie agentai pateiktų pakankamai vertingos informacijos.

Suprantama, kad, kaip ir kitose gyvenimo srityse, darbuotojų būna įvairių – vieni dirba geriau, kiti blogiau. Sovietiniais laikais, norint parodyti geresnius savo darbo rezultatus, buvo populia­rūs prirašinėjimai. Todėl, siekiant padidinti KGB agentų skaičių, galėjo į jų sąrašus būti įtraukti ir tie asmenys, kurie jais nebuvo, tam klastojant dokumentus.

Verbuojami agentai patirdavo didelį spaudimą, todėl jie galėjo pasirašyti pasižadėjimą bendradarbiauti, siekdami išvengti nemalonumų, bet ateityje jokios veiklos nevykdyti.

Galimas ir kitoks atvejis – būdavo tiekiama tik nereikšminga informacija, kuri niekam nieko blogo negalėjo padaryti.

Kai kurie rezistentai savo atsiminimuose pasakojo, kad, kai jie buvo tardomi, kankinami, tai jie savo bendražygių stengdavosi neišduoti, bet kartais pasaky­davo tardytojams tokius faktus, kuriuos tardytojai jau patys žinodavo ir todėl iš jų neturė­davo jokios naudos.

Klausimai, vis dar „kabantys ore“

Visuotinai buvo pasmerkta Rūta Vanagaitė, kai ji perskaitė A. Ramanaus­ko – Vanago bylą ir pasakė, kad byloje yra A. Ramanausko pasižadėjimas bendradarbiauti ir kad byloje yra užfiksuota, jog jis išdavė daug savo bendražygių. Ji paprašė, kad istorikai pa­aiškintų, ką visa tai reiškia. Deja, jai buvo pasakyta tik tiek, kad A. Ramanauskas yra didvyris ir kad ji nedrįstų jo šmeižti. O į jos užduotus klausimus atsakymai buvo neaiškūs. Ar bylą KGB suklastojo? O gal R.Vanagaitė sakė netiesą?

Manau, kad tikėtina, jog A. Ramanauskas, net jeigu ir pasirašė pasižadėjimą bendradarbiauti, tai iš tiesų nebendradarbiavo. Tačiau niekas nepaaiškino, kaip iš tikrųjų buvo su ta jo tariama išdavyste? Juk jeigu tos išdavystės nebuvo, tai galima tą paaiškinti, ir problema bus išspręsta. Tačiau kai jokio paaiškinimo nėra, tai lieka vietos visokioms interpretacijoms.

Komandiruotės ataskaitos kopija – ir į KGB?

Tiek D. Banionis, tiek ir S. Sondeckis buvo žymūs menininkai, kurie važiuodavo į užsienį. Gal dabar, pavyzdžiui, Seimo nariams nereikia atsiskaityti už savo užsienines komandi­ruotes, tačiau sovietiniais metais egzistavo, manau, visai logiška tvarka: norint gauti apmo­kėjimą už komandiruotę, reikėjo pateikti ataskaitą, kas buvo nuveikta tos komandiruotės metu (tam, kad būtų aišku, jog pinigai nebus sumokėti už dyką). O jeigu vienas tokios ataskaitos eg­zempliorius bus nusiųstas į saugumą, tai jau galima tam žmogui prikabinti KGB agento etiketę, nors jis apie tai gali ir nežinoti.

Beje, panašiai buvo ir su K. Prunskiene, kuri buvo kaltinama bendradarbiavimu su KGB.

M.Basčio apkalta – naujo Seimo „skiepai“?

Valstiečiai pertvarko beveik visas valstybines institucijas: taupo, veržia diržus, kei­čia vadovus savais kadrais, atleidžia ne savo, nelojalius darbuotojus. Tačiau visa tai neliečia Genocido ir rezistencijos tyrimo centro, nes ten yra konservatorių teritorija.

O štai pelningai dirbu­sių „Lietuvos geležinkelių“ ir miškų ūkio – urėdijų laukia radikalios reformos. Mat ten, kaip tei­giama, buvo socialdemokratų „šėryklos“.

„Lietuvos geležinkeliams“ jau vadovauja žmogus, kuriuo konservatoriai visada būdavo patenkinti. Nesunku suvokti, kad ir Lietuvos miškus valdys „nepri­klausomi“ žmonės, kurie bus priklausomi nuo konservatorių.

Tačiau kaip paveikti politinius procesus, kad viskas vyktų būtent taip, kaip reikia konservatoriams, o ne kitaip ? Tam reikia Seimą „paskiepyti“. Manau, kad būtent tokiu „skiepu“ ir turi būti Seimo nario M. Basčio apkalta. Dirbo Seimo narys Seime ne vieną kadenciją, nie­kam neužkliūdavo, galėdavo susipažinti su slapta informacija, nes saugumas jam jokių priekaištų neturėjo, rinkėjai apie jį nelabai ką žinojo. Ir staiga – apkalta. Pats baisiausias nusikaltimas – tė­vynės išdavystė, už ką kadaise bausdavo mirties bausme. Mat kažką savo nelaimei pažinojo, su kažkuo buvo susitikęs ir netgi kažką kalbėjo.

Niekas taip ir nepaaiškino, kuo gi M. Bastys nusi­kalto Lietuvos valstybei, tačiau akivaizdu, kad iš Seimo jis bus išmestas. Niekas nedrįs užtarti M. Basčio, nes tokiu atveju ir pats gali būti apkaltintas tėvynės išdavyste.

Apkalta M. Basčiui, manau, reikalinga tik tam, kad ir kiti Seimo nariai bijotų, kad jiems būtų aišku, jog, jeigu jie išdrįs prieštarauti tai vienintelei „teisingai“ konservatoriškai nuomonei, tai ir jiems bus taip pat, kaip ir M. Basčiui. Jeigu galima iš Seimo išmesti tą, kuris nieko nedarė, tai tuo labiau ga­lima išmesti kokį nors „rėksnį“, kuris turi savo – kitokią nuomonę.