Giedrė Gorienė

Paauglės vieša egzekucija Alytuje – tai pasityčiojimas iš teisingumo. Taip būtų galima pakomentuoti Alytaus apylinkės teismo teisėjos Audros Dudzinskienės sprendimą, pagal kurį viešą paauglių grupės egzekuciją patyrusi Alytaus Dzūkijos mokyklos mokinė smurtautojams dar turės ir primokėti.

Vidury baltos dienos – viešas smurtas prieš paauglę

Tai įvyko 2017 m. rugsėjo 19 d. Tą dieną tuometę Alytaus Dzūkijos mokyklos mokinę šalia „Jaunimo“ parko esančiame miškelyje sumušė keturių nepilnamečių merginų grupė. Jos nukentėjusiąją prievarta nusitempė į miškelį, kur viena paauglė trenkė nukentėjusiai per veidą, pargriovė ant žemės, o tada visos keturios spardė kojomis – daugiausia buvo smūgiuota į veidą, taip pat į nugarą, pilvą. Šalia stovėjęs nepilnametis vaikinas visą šią egzekuciją filmavo ir patarinėjo merginoms, kaip nukentėjusiąją mušti. Nežinia, kaip būtų pasibaigęs šis smurto išpuolis, jeigu mušamai merginai nebūtų pavykę iš smurtautojų ištrūkti ir pabėgti į netoliese esančią degalinę, kur buvo iškviesta pagalba. Po šio įvykio mergina gydėsi ne tik fizinius sumušimus – bijojo išeiti viena iš namų, važinėjo į reabilitaciją, pas psichologus.

Iš karto po šios viešos paauglės egzekucijos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, bet jis buvo nutrauktas, nes smurtautojai buvo nepilnamečiai – dar neturėjo tokio amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus.

Tačiau ikiteisminio tyrimo metu buvo pažymėta, kad tas straipsnis, kuris buvo pritaikytas nagrinėjant bylą baudžiamuoju aspektu („viešosios tvarkos pažeidimas“), yra pavojingesnis negu asmens tiesiog pažeminimas ar kūno sužalojimas, nes visa tai vyko viešoje erdvėje – parkelyje. Būtent dėl viešumo ta veika yra kur kas sudėtingesnė, negu būtų šiaip žmogaus sumušimas.

Tačiau skaitant Alytaus teismo teisėjos Audros Dudzinskienės sprendimą dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo iš smurtavusių paauglių (jų įstatyminių atstovų), susidaro keistas įspūdis – tarsi skaitytum ne sprendimą Lietuvos Respublikos vardu, bet smurtautojų advokatės su teisėjos mantija pateisinamąją kalbą, kodėl paauglių primuštai mergaitei nereikėtų priteisti neturtinės žalos, t. y., atlyginti ją tik formaliai – simboliškai: nei apie viešumą, nei apie šio nusikaltimo tyčią teisėja apskritai nepasisako.

Ir nors iš kiekvieno smurtautojo nukentėjusi mergina ir jos mama teismo prašė priteisti po kelis tūkstančius eurų neturtinės žalos, o taip pat 364,53 eurų turtinę žalą – nukentėjusios paauglės gydymo, reabilitacijos ir lankymosi pas psichologą po viešos egzekucijos išlaidas, teisėja Audra Dudzinskienė nukentėjusiai merginai priteisė 500 eurus neturtinės žalos (po 100 eurų iš kiekvieno atsakovo), o smurtą patyrusios merginos mamai – tik 232 eurų turtinę žalą. Neturtinė žala mamai nepriteista, nes dukra nebuvo suluošinta, o toks grupės smurtautojų išpuolis prieš dukrą bei sumušimas – tik… „nepatogumas“.

Beje, tai, kad teisėja A. Dudzinskienė labiau panaši į atsakovų pusės advokatę, leidžia daryti prielaidą ir toks faktas: būtent smurtautojų pusė sutiko su neturtinės žalos dydžiu iki 100 eurų. Po 100 eurų teisėja A. Dudzinskienė ir priteisė. Tačiau…

teisėja nusprendė, kad nukentėjusioji pusė dar turi padengti smurtautojų ir mokyklos bylinėjimosi išlaidas – 1025 eurus. Taigi galiausiai gavosi, kad nukentėjusi mergina dar turi smurtautojams ir primokėti. Tokiu būdu grupės paauglių smurtą viešai patyrusi mergina dar kartą buvo pažeminta – šį kartą Lietuvos Respublikos vardu Alytaus teisėjos Audros Dudzinskienės asmenyje.

Ko nenorėjo matyti Alytaus teisėja?

Skaitant teisėjos A. Dudzinskienės sprendimą galima rasti viską krūvą paaiškinimų, kodėl priteisiama neturtinė žala – tokia maža. Tačiau teisėja, atrodo, šiuo atveju pamiršo Aukščiausiojo Teismo teismų praktiką, kur išaiškinta: jeigu nusikaltimas buvo daromas tyčia, tokiais atvejais žalos dydis netgi yra priteisiamas didesnis, negu įprasta, suformuota teismų praktika.

Tuo tarpu tyčios grupės smurtautojų veiksmuose teisėja A. Dudzinskienė nematė, nors, kaip rodo bylos duomenys, smurtavimas vyko tyčia: jau net kai paauglė nusileido smurtautojų reikalavimams, atsiklaupė, atsiprašė, jie jos nepaleido, o smurtas tik dar labiau padidėjo – buvo spirta merginai į galvą. Ir tą smurtinę veiką nutraukė pati nukentėjusioji – pabėgusi, o ne todėl, kad ją paleido.

Dar vienas svarbus kriterijus, kuris buvo praleistas priimant sprendimą – priteistos žalos dydis. Pagal teismų išaiškinimą, priteistos žalos dydis turėtų kiek įmanoma atstatyti žmogų į tokią padėtį, kokia buvo iki žalos patyrimo. Tačiau šiuo atveju nukentėjusios merginos padėtis tampa net blogesnė – priteisus atstovavimo išlaidas ir turtinę bei neturtinę žalą, bendra suma gaunasi mažesnė, negu smurtavusių asmenų patirtos advokatų išlaidos. Taigi, gaunasi, kad nukentėjęs asmuo dar turi primokėti

Todėl galima daryti išvadą, kad teisėja šioje byloje vadovavosi ne teismų praktika analogiškose bylose, bet jai rodiklis buvo smurtavusių paauglių tėvai – kiek jie prašė (iki 100 eurų), tiek ir priteisė. Tuo tarpu dėl ieškovės pareikalauto žalos atlyginimo net neužsiminė, nepasisakė, ar tas dydis yra pagrįstas, ar analogiškose bylose tokia tūkstantinė žala priteistina.

Taigi, toks teisėjos A. Dudzinskienės sprendimas tarsi sako: nukentėję, nesikreipkit į teismus, nes bus blogai – turėsite dar primokėti.

Kad primušė – pati kalta?

Teisėja A. Dudzinskienė, kuri, kaip rašoma žiniasklaidoje, pati turi sūnų, savo sprendime konstatavo, jog primušta paauglė pati kalta dėl įvykusio smurtinio nusikaltimo prieš ją, kad jinai neatsakingu elgesiu pati kalta dėl žalos jai atsiradimo! Bet byloje surinkta visa medžiaga, taip pat ikiteisminio tyrimo medžiaga rodo, kad ji pakliuvo tiems nepilnamečiams į suorganizuotą smurtinį išpuolį.

Dar daugiau, tai nebuvo pirmas išpuolis – viena iš paauglių grupės mergaičių, romų tautybės, jau buvo kartą užsipuolusi nukentėjusiąją mokykloje (dar iki įvykio parke), tačiau nei mokyklos vadovybė, nei Vaiko teisių apsaugos tarnyba tuomet nesiėmė jokių priemonių, kad toks išpuolis nepasikartotų. Nors jau po pirmo incidento, kai romų tautybės mergaitė užsipuolė jos dukrą, mama kreipėsi į mokyklą, kad sustabdytų šitą smurtaujantį elgesį, tarsi nujausdama, kad gali įvykdyti kažkas ir daugiau.

Antrą kartą nepilnametę spardė jau keturios merginos, kurių tarpe buvo ir anksčiau nukentėjusiąją užsipuolusi, o teisėja, Vaiko teisių apsaugos tarnybai tylint, konstatuoja: nukentėjusioji pati kalta. Ir vieninteliai argumentai, kuriais vadovaujasi teismas, – tų smurtavusių asmenų parodymai. Bet ar tai nereikia vertinti kritiškai? Nes akivaizdu, kad asmenys, kuriems pateikiamas ieškinys dėl žalos, sakys, jog „nukentėjusioji pati kalta“.

Beje, byloje nėra duomenų, kad viešą egzekuciją surengusiems paaugliams būtų pravesta kažkokia antismurtinė paauglių programa, kad su jais būtų dirbę psichologai, kad toks jų elgesys ateityje būtų užkardytas. Priešingai – Vaiko teisių apsaugos tarnyba šioje istorijoje jokios iniciatyvos nerodė, o smurtavę paaugliai teismo posėdyje juokėsi ir prunkštė.

Klausimas ne tik Vaiko teisių apsaugos tarnybai, bet ir Alytaus teisėjai A. Dudzinskienei bei smurtautojų tėvams: kadangi toks sprendimas ir teismo procesas paaugliams nėra pamoka, auklėjamoji priemonė, taip pat ir psichologiškai nebuvo su jais padirbėta, ar tai reiškia, kad šie vaikai yra skatinami ir toliau smurtauti? Juoba kad, jeigu kas nukentės, dar ir primokės? Tačiau ar nepagalvojote, kad kitą kartą toks smurtinis išpuolis gali taip laimingai ir nepasibaigti – kad spyriu į galvą gali ką nors ir užmušti?

Teisėja – smurtautojų pusėje

Tai, kad teisėja A. Dudzinskienė „advokatavo“ smurtautojų pusei, rodo ir šie duomenys: pasisakydama apie menką nukentėjusiai priteistą žalos dydį, teisėja savo sprendimą grindė tuo, neva smurtautojų tėvų finansinė padėtis yra sudėtinga.

Bet teismų praktikoje yra išaiškinta, kad smurtautojų arba atsakovų, iš kurių prašoma žalos atlyginimo, finansinė padėtis neturi įtakoti žalos dydžio nustatymo, kadangi ji yra kintanti – gali pasikeisti. Gal dabar jie neturi pajamų, bet ateityje gal labai gerai uždirbs?

Čia reikia pažymėti, kad byloje yra tik viena pažyma apie vienos smurtautojos (romų tautybės) mamos finansinę padėtį – kad ji neturėjo darbo. Bet, be jos, byloje buvo dar keturi atsakovai – viešoje egzekucijoje dalyvavo dar keturi paaugliai. Kur dirba jų tėvai ir kokie jų atlyginimai? Apie tai byloje jokių duomenų nėra.

Beje, susidaro įspūdis, kad teisėja A. Dudzinskienė taip įsijautė į „advokatės“ vaidmenį, jog per tą pačią prizmę nepasižiūrėjo į nukentėjusiąją pusę – kad nukentėjusiosios mamos finansinė padėtis irgi yra sunki: paties teismo įpareigota mama pateikė banko išrašus, iš kurių matosi, kad tais metais moters pajamos buvo vos keli tūkstančiai, o šeimoje – trys vaikai.

Ar tai reiškia, kad šitos, nukentėjusios, šeimos finansinė padėtis yra geresnė už skriaudėjų finansinę padėtį? Tokio palyginimo teismo sprendime nėra.

Taigi, išvada: Alytaus teismas nesivadovavo Aukščiausio Teismo praktika, kuri teigia, kad teismas neturi nustatyti žalos dydžio pagal kažkurios šalies reikalavimą, bet kad kriterijus, nustatant žalos dydį, – koks žalos dydis priteisiamas analogiško pobūdžio bylose. O tokio pobūdžio bylose priteisiamos sumos yra tūkstantinės.

Reikia manyti, kad aukštesnės instancijos teismas peržiūrės Alytaus teisėjos A. Dudzinskienės sprendimą. Nes dabartinis sprendimas – pasityčiojimas iš teisingumo. Ir pasityčiojimas ne tik iš nukentėjusios nepilnametės, bet ir iš jos mamos, nes konstatuota, kad mamai neturtinė žala nepriteisiama dėl to, kad ji patyrė tik… emocinį nepatogumą.

Kai tavo vaiką primuša – tai čia tik emocinis nepatogumas? Tarsi žiūrint kovinį filmą per televiziją? Ir tokia nuostata – Lietuvos Respublikos vardu?

Parengta pagal laikraštį „Karštas komentaras“