Viskas turi pradžią, viskas turi ir pabaigą.  J.Olekas priėjo liepto galą. Tragedija Baltijos jūroje parodė, kad valdžia egzistuoja ne tam, kad spręstų mūsų problemas, o tam, kad tenkintų ar savo ar neaišku kieno poreikius. Taip jau valdžia yra pripratusi gyventi, ir kaip sakydavo generolas Frankas,  viskas draugams, o priešams – įstatymai, ir šia prasme mes esame tiesiog apipilti įstatymų lavina.

Lietuvos žmonės jau seniai yra šios valstybės priešai, nes visi įstatymai tik ir kepami tam, kad kaip nors dar labiau prispausti tą vargšą Lietuvos paprastą pilietį – žmogų, o ne jam padėti. Lietuvoje egzistuojanti netvarka, kada niekas už nieką neatsako, VšĮ „Karių teisių gynimo centrui“ seniai yra žinoma.

Krašto apsaugos ministerijoje (toliau – KAM) yra tokia gausa įvairių neviešai skelbiamų ir tik KAM vadovybei žinomų instrukcijų, kad Lietuvos kariuomenėje būrio ar kuopos vadui jau seniai reikėtų turėti asmeninį teisininką, kuris padėtų susigaudyti koks aukštesnis vadas ko nori ir kieno įsakymą ar paliepimą vykdyti pirmoje eilėje. Bet ir tai neužtikrina jam ramaus gyvenimo, nes atvykęs koks nors atstovas iš krašto apsaugos ministerijos, kaip fokusininkas, ištrauks iš portfelio kokią nors Hamurabio laikų instrukciją ir paklaus – o ar tą instrukciją tu žinai? Nežinai – drausminė nuobauda. O jei žinai – tai iš kur žinai – taip pat drausminė nuobauda, nes negali žinoti daugiau, nei žino ministras.

O ministras J. Olekas šiuo atveju nieko nežino, nes krašto apsaugos ministerijoje šeštadienis ir sekmadienis yra nedarbo diena, ponai užrakino ministeriją ir kiekvienas išpūtė savais reikalais. Blogai tik, kad ne viskas ministro valioje ir jis negali uždrausti lėktuvui patirti avariją būtent tada, kada ministras J. Olekas bendrauja su visuomene viename iš Lietuvos miestu ir tai yra žymiai svarbiau, mūsų vertinimu, o  jo manymu – „kažkokio“ lėktuvo avarija.

Normalios valstybės krašto apsaugos ministras, išgirdęs apie tokį įvykį, ne tik, kad būtų nutraukęs bet kokias keliones, bet ir iš bažnyčios „šliūbo“ (bažnytinė santuoka) metu, palikęs nuotaką palaukti, kol jaunikis atliks pareigą Tėvynei ir tautai, būtų pabėgęs vykdyti savo tiesioginių pareigų, nes tik taip ir turi elgtis tikras politikas, viršenybę atiduodamas visuomenės, o ne asmeniniams poreikiams tenkinti. Krašto apsaugos ministras privalėjo mesti visus reikalus ir imtis vykdyti tiesioginių pareigų – gelbėti Lietuvos piliečius, patekusius į nelaimę.

Nemanykite, kad ministras turėjo pats skraidyti virš Baltijos jūros ar stovėti už laivo šturvalo – visiškai ne. Tai per daug banalu ir netikslinga. O ką daro krašto apsaugos ministras J. Olekas? O jis nieko nedaro, nes yra pilna pavaldinių, kurie kažką turi daryti, bet, kaip dabar aiškėja, kai kurie būtini veiksmai gali būti atliekami tik ministrui leidus, nurodžius, įsakius, paprašius ar panorėjus. Lydekos ir „Jemelios“ betrūksta ir bus kaip toj pasakoj: „Jemeliai panorėjus, lydekai įsakius“ surasti lėktuvą ir pristatyti jį krantą”.

Krašto apsaugos ministerija tam ir egzistuoja, kad padėtų į nelaimę patekusiems, o esant reikalui ir apgintų. Bet ar galime to tikėtis, kai nelabai sudėtinga situacija parodė labai gilias įsišaknijusias problemas krašto apsaugos ministerijoje, nes lėktuvo gelbėjimas – tai ne „brifingas“ ir ne skaidrių demonstravimas įvairiems ministerijos svečiams, o atsakingas ir konkretus darbas. Ir šiuo atveju Krašto apsaugos ministerija savo namų darbo neatliko.

Ir reikia taip atsitikti, kad ministrui J. Olekui koją pakišo „pagyvenusi Anuška“ (lėktuvas AN-2 liaudiškai vadinamas „Anuška“), o ne koks MIG-31 ar SU-35. Tada savo pasiteisinimui būtų galima prikurti įvairių pasakų ir paprašyti papildomai pinigų, atidaryti porą generolo ir kokį tuziną pulkininkų etatų šluotoms rišti, pirtį kūrenti, visiems akis uždūminti ir taip būsimą priešą apgauti.

Šiuo klausimu J. Oleko fantazijoms ribų nėra, tik kad proga atsirastų, o toliau – jau technikos reikalas. Nupirksim tankų, lėktuvų, laivų, irklais varomų, ir vieną jachtą ministro kelionėms. O kam jachtą? Taigi priešas manys, kad tai – užmaskuotas povandeninis laivas, nes jis kaip skrajojantis olandas – tai jis yra, tai jo nėra.

Štai taip, mes jau ne kartą matėme, kaip milijonai skiriami iš biudžeto krašto apsaugos sistemai, bet į avarijos vietą išsiunčiamas laivas, kurio greitis kaip pasenusios kumelės. Tik ar viską lemia pinigai, jei nebėra žmogiškumo, sąžinės ir pareigos jausmo, o beliko vien tik asmeniniai ir partiniai interesai, už kurių žmogaus jau ir nesimato?

Kaip šioje vietoje neprisiminus Lietuvos klasiko Teofilio Tilvyčio ketureilio:

Per rugienas, per atolus

Eina senas generolas

Generolas ir šuva

Šunies vietoj Lietuva

Taigi, krašto apsaugos ministras J. Olekas, galime drąsiai konstatuoti, nevykdė savo, kaip ministro pareigų, nors dabar puolė visų ir už viską atsiprašinėti ir atgailauti, bet tai jau yra pavėluota ir gal būt nekorektiška tų žmonių atžvilgiu, kurie kaip į sieną daužėsi, norėdami pramušti betoninę ministerijos sieną, kad būtų nedelsiant imtasi konkrečių veiksmų.

Ir šioje situacijoje krašto apsaugos ministras J. Olekas turėtų pasielgti garbingai – paimti lapą švaraus popieriaus ir pasiprašyti atleidžiamas iš krašto apsaugos ministro pareigų.

Ar užteks J. Olekui padorumo ir sąžinės taip pasielgti, parodys laikas, na, o jei ministras vis tiek laikysis įsikibęs ministro posto, tai galima bus konstatuoti, kad Krašto apsaugos ministerijai vadovauja negarbingas žmogus. Koks ministras, tokia ir ministerija.

VšĮ „Karių teisių gynimo centras“