Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2020 Spalis 25 Sekmadienis
 

Kiek dar tęsis ta bado dieta?

2020-10-07 14:30 | Naujienos | Komentarų (6)

Kiek dar tęsis ta bado dieta?

Vytenis Paulauskas

Prieš naujus mokslo metus, suprantama, kyla didesnis visuomenės susidomėjimas Lietuvos švietimu. Susidomėjimą padidino ir koronos viruso grėsmė, nes nėra aišku, kaip reikėtų efektyviai organizuoti mokymą mokyklose. Be to, po abiturientų laikytų egzaminų paaiškėjo, kad mokiniai silpnai moka matematiką, daug kas nesugebėjo išlaikyti matematikos egzamino, neįvykdė minimalių reikalavimų.

Daugelį metų politikai ir jiems patarinėjantys ekonomistai, bankų ekspertai aiškino, kad Lietuvoje yra per daug mokyklų ir mokytojų ir todėl buvo stengiamasi uždaryti kuo daugiau mokyklų ir buvo naudojami įvairūs būdai siekiant kuo daugiau mokytojų iškrapštyti iš mokyklų.

Tačiau po tokios netoliaregiškos valdžios politikos šiuo metu lazda trenkė antru galu – paaiškėjo, kad mokykloms trūksta kelių šimtų mokytojų, ypač tiksliųjų mokslų, deficitu tapo ir mokyklų vadovai, nes niekas nenori eiti jais dirbti dėl nepalankių sąlygų. Mokyklų vadovams buvo įvestos kadencijos ir uždrausta jiems turėti pamokų. Neturėdamas pamokų mokyklos direktorius praranda savo pedagoginę kvalifikaciją ir ką tuomet jis turi daryti, ką dirbti pasibaigus kadencijai ir dėl to praradus darbą?

Dėl blogo mokinių paruošimo buvo apkaltintas Edukologijos universitetas, kuris neva paruošia blogus mokytojus, kurie nesugeba išmokyti mokinių. Todėl Edukologijos universitetas buvo visai panaikintas, o mokytojų rengimas buvo perduotas kitiems universitetams. Šiemet norinčių studijuoti pedagogiką skaičius išaugo dvigubai. Vis dėlto tokį pokytį lėmė ne studentų susižavėjimas pedagoginiais mokslais, bet paprasčiausias materialinis stimulas. Mat dėl sparčiai senstančios mokytojų bendruomenės ateityje planuojamas mokytojų trūkumas ir todėl Vyriausybė nusprendė studentams, pasirinkusiems studijuoti pedagogiką, skirti 300 eurų stipendijas.

Tačiau visa tai nereiškia, kad studentas, baigęs pedagogiką ir įgijęs mokytojo profesiją, ir nueis dirbti į mokyklą. Norint, kad tai įvyktų, būtinas materialinis stimulas ne tik studijuojantiems pedagoginius mokslus, bet ir mokyklose dirbantiems mokytojams. Kitaip sakant, būtina radikaliai didinti mokytojams atlyginimus. Deja, kad tai ateityje būtų daroma, požymių nėra. Visi, nuo ko tai priklauso, kartoja tą pačią maldelę – kad Lietuvoje pinigų švietimui skiriama pakankamai, kad didinti finansavimą švietimui nėra jokio reikalo.

Kad daugiau pinigų švietimui nebus skirta, galima spręsti ir iš to, kad Finansų ministerija prognozuoja, jog kitais metais pajamų į valstybės biudžetą bus surinkta mažiau ir pagal pajamų surinkimą bus grįžta į 2019 metų lygį. O juk sekančiais metais teks pradėti galvoti ir apie grąžinimą milijardinių skolų, kurios buvo ištaškytos bandant gaivinti mirusį privatų verslą. Todėl galima prognozuoti, kad sekančiais metais Vyriausybė ir Seimas biudžetinėms organizacijoms taikys Lietuvoje įprastinę bado dietą. Kaip bus iš tikrųjų, pamatysime tada, kai Vyriausybė pateiks Seimui svarstyti 2021 metų valstybės biudžetą.

Socialdemokratų lyderis G. Paluckas siūlo švietimui lėšų gauti sumažinus mokyklose dirbančio įvairaus pagalbinio personalo skaičių. Tačiau nejaugi šie žmonės mokykloms yra nereikalingi ir juos galima atleisti be jokių nuostolių mokyklų infrastruktūros priežiūros kokybei? O be to, kaip toks siūlymas atleisti darbuotojus derinasi su G. Palucko pažadais sukurti papildomai 200 tūkstančių naujų darbo vietų? V. Uspaskichas taip pat žada sukurti 160 tūkstančių naujų darbo vietų. Deja, visa tai tėra tik įprastinė politikų demagogija. Politikai, liberalizuodami Darbo kodeksą, taip pat teigė, jog tai leis sukurti šimtus tūkstančių naujų darbo vietų. „Valstiečiai“ Darbo kodeksą liberalizavo, tačiau po to bedarbių skaičius tik augo ir dabar jis siekia net 200 tūkstančių.

Kai kurie politikai siūlo pasinaudoti dabartine politine situacija ir iš Baltarusijos persivilioti Vakarų įmones, kurios dirba informacinių technologijų srityje. Tačiau į tai skeptiškai žiūri net ir įtakingas pramonininkų atstovas S. Besagirskas, pasak kurio, tos IT įmonės Baltarusijoje beveik nemoka jokių mokesčių, o taip pat ir atlyginimai Baltarusijoje yra daug mažesni negu Lietuvoje. Lietuvoje už baltarusiškus atlyginimus niekas nenorės dirbti, ir IT specialistai iš tų iš Baltarusijos perkeltų įmonių išsilakstys į kitas šalis, o valstybei iš įmonių, kurios mokesčių beveik nemoka, taip pat nebus jokios naudos.

Lietuvos valdžia užsienio investuotojus siekia pritraukti ne tik mažais mokesčiais ir mažais atlyginimais, bet net ir primokėdama tiems investuotojams iš valstybės biudžeto. Tačiau Baltarusijos pavyzdys rodo, kad mažų mokesčių ir mažų atlyginimų politika nepasiteisina, ji Baltarusiją atvedė į politinę krizę, sukėlė Baltarusijoje revoliucinę situaciją. Tačiau jeigu A. Lukašenka pralaimės, tai Lietuvai iš to nieko gero nebus.

Nepriklausomybės akto signataras, patyręs diplomatas Petras Vaitiekūnas, kalbėdamas per radiją, papasakojo porą epizodų, kurie, manau, labai gerai iliustruoja, kas gali įvykti A. Lukašenkai pasitraukus iš valdžios. Kai prieš 30 metų Lietuva kovojo dėl savo nepriklausomybės, analogiški procesai vyko ir kitose buvusiose sovietinėse respublikose, tame skaičiuje ir Baltarusijoje. Lietuvoje susikūrė Sąjūdis, o Baltarusijoje atsirado Liaudies frontas. Ir štai to Baltarusijos liaudies fronto atstovai S. Šuškievičius ir Z. Pozniakas atvažiuoja į Lietuvą, pasak P. Vaitiekūno, tartis, kaip reikės abiem nepriklausomoms valstybėms – Lietuvai ir Baltarusijai, bendrai valdyti Vilniaus miestą. O štai kitas epizodas iš tų laikų. Lietuviai ruošiasi su gėlėmis sutikti Baltarusijos delegaciją ant Lietuvos ir Baltarusijos sienos. Tačiau baltarusiai važiavo ir nuvažiavo tolyn lietuvių tarsi ir nepastebėję. Mat jie nepripažino tuometinės Lietuvos – Baltarusijos valstybių sienos.

S. Šuškievičius Baltarusijoje anuomet buvo, panašiai, kaip ir V. Landsbergis Lietuvoje, tuometinės pertvarkos herojus. 1991- 1994 metais S. Šuškievičius buvo Baltarusijos vadovas. Tačiau, laimei, baltarusiai labai greitai tą savo sąjūdinę valdžią išmetė į istorijos šiukšlyną ir išsirinko A. Lukašenką. Tuomet, pasak P. Vaitiekūno, Lietuvos valdžia skubėjo su A. Lukašenka suderinti Lietuvos – Baltarusijos valstybių sienos ribas, bijodama, kad jeigu A. Lukašenką valdžioje pakeis kas nors kitas, tai baltarusiai gali vėl Lietuvai pradėti reikšti teritorines pretenzijas. Laimei, A. Lukašenkai valdžioje pavyko išsilaikyti 26 metus ir per tą laiką jokių pretenzijų Lietuvai A. Lukašenka nereiškė.

Šiuo metu lietuviai padeda baltarusiams versti iš prezidento posto A. Lukašenką. Ką gi, jeigu tai pavyks padaryti, tai lietuviai galės dalintis Vilnių ir Vilniaus kraštą ne tik su savo labai gerais draugais lenkais, bet ir su būsimais gerais draugais (kai neliks A. Lukašenkos) baltarusiais.

Komentarai

 

 

 
  1. Rašantys straipsnius turi suprasti, kad Lietuvą jau 30 metų padugnės, okupanto kolaborantai (visose valdžiusiose partijose) ardydamos valdo, turi suprasti ir raginti gyventojus sukilti prieš kenkėjus ir juos iiššluoti. Kitaip jokios siūlomos permainos, planaiir projektai nepadės. Nepadės nei švietime, nei medicinoje, nei pramonėje, si socialiniame žmonių gyvenime. Pirmiausiai slibinui galvą nukirsti būtina, o tik paskui palaipsniui gyvenimą atkurti Lietuvoje bus įmanoma!

    Thumb up 1 Thumb down 0

  2. Mūsų dienomis žodis „demokratija“ įgijo pašėlusį populiarumą. Apie ją mums aiškinama per televiziją, radiją, spaudą, internetą ir visada tik teigiama prasme. Susidaro įspūdis, kad demokratija – toks pats neginčijamas ir visuotinai pripažintas gėris kaip deguonis, vanduo ir taika visame pasaulyje.

    Pavyzdžiui, JAV senatorius Džonas Makeinas grasina jėga įvesti demokratiją Rusijoje, Kinijoje ir kitose šalyse. O mūsų žymūs politikai, mėgdžiodami savo vakarietiškus kolegas, žada demokratijos pagalba sukurti šalyje šviesią ateitį, užtikrinti visuotinę gerovę.

    Bala nematė Makeino. Tačiau kaip gi žmonės, turintys pakankamai aukštą intelektualumo ir išsilavinimo lygį, visose kitose gyvenimo sferose – absoliučiai adekvatūs, pasiduoda šitai visuotinei beprotybei ir patys pradeda samprotauti apie kažkokias demokratijas? Kaip galima rimtai kalbėti apie tai, kas iš principo neegzistuoja ir niekada neegzistavo?

    Išvertus iš graikų kalbos, demokratija – tai tautos valdžia. Internete galima rasti platesnį apibrėžimą: „demokratija – tai politinis režimas, kurio pagrindą sudaro kolektyvinio sprendimų priėmimo metodas, kai visi dalyviai turi vienodą įtaką procesams… Liaudies valdymas reikalauja užtikrinti visą eilę teisių kiekvienam visuomenės nariui. Su demokratija susijusios tokios vertybės, kaip teisėtumas, lygybė, laisvė, apsisprendimo teisė, žmogaus teisės ir t.t.“

    O kaip realiame gyvenime? Nejaugi šalį iš tikrųjų gali valdyti tauta, priimdama kolektyvinius sprendimus, kai visi dalyviai turi vienodą įtaką procesams ir jų rezultatams?

    Mitai apie demokratiją

    Egzistuoja pakankamai plačiai paplitusi nuomonė, kad demokratija gyvavo senovės Romoje ir Graikijoje. Tačiau galima drąsiai teigti, kad ne tik tose valstybėse, bet ir per visą žmonijos istoriją nebuvo valstybės, kuri būtų realizavusi demokratijos, tautos valdžios principą. Pateikiant tokius pavyzdžius, nereikia pamiršti, kad balso teisę tose „demokratiškose“ šalyse turėjo ne tauta, o taip vadinami „piliečiai“ – elito sluoksnis, sudarantis menką procentą nuo visos gyventojų masės, o štai vergai arba moterys dalyvauti rinkimuose negalėjo.

    Iškyla klausimas, apie kokią demokratiją eina kalba? Kur tasai idealas, kurios siekti mus ragina amerikiečiai ir visi kiti demokratizatoriai? Kur ta demokratija?

    Politinės technologijos arba Ką „renka“ tauta?

    Politinis demokratijos pagrindas – toji tiesioginė rinkimų teisė – amoralus ir destruktyvus reiškinys, kadangi formuoja neregėto masto politinį cinizmą, paverčia tautą pasibjaurėtinų manipuliacijų objektų, o tos manipuliacijos besivystant technologijoms įgavo išties fantastiškus užmojus.

    Manipuliacija protais, kaip ir įvairaus plauko politinių technologų darbas, vykdomi naudojantis socialinės psichologijos pasiekimus, apie kuriuos nesudėtinga pasiskaityti tame pačiame internete. Šios technologijos jau seniai kruopščiai ištirtos. Labai gaila, bet paprastam statistiniam žmogui dažniausiai nebūna kada skaityti tokio pobūdžio literatūros, nors laiko žiūrėti įvairiausias kvailystes per televizorių jis visada suranda.

    Rinkėjais manipuliuojama šiuolaikinėmis politinėmis technologijomis, jis net nežino, už ką atiduoda savo balsą.

    Ir jau seniai ne paslaptis, kad dar nė vienas kandidatas nelaimėjo rinkimų „be grašio kišenėje“. Visiems aišku, kad už kiekvieno išrinkto kandidato, ar tai būtų kandidatas į prezidentus, ar į parlamentą, stovi tam tikros struktūros, dosniai finansuojančios rinkiminę kampaniją ir šitokiu būdu užsitikrinančios kandidato lojalumą ateityje.

    Kitaip sakant, sponsoriai finansuoja rinkiminę kampaniją juos dominančiam kandidatui, iš kurio, pasitelkus žiniasklaidą, pagal atitinkamas technologijas sukuriamas puikus vaizdinys. Ir būtent už vaizdinį paskui balsuoja rinkėjai.

    Išeina, kad taip vadinama demokratija naudojasi visiškai konkretūs žmonės, struktūros, verslas, politiniai junginiai, pasaulinės struktūros, kas tik norite, bet tik ne tauta. O tie žmonės, kurie ir tampa pagrindiniais demokratijos PR menedžeriais, sprendžia savo politines problemas ir tenkina valdžios ambicijas. Šiems žmonėms demokratija – tai prekės ženklas, kurį jie įperša kitiems, kad turėtų galimybę gauti įvairaus pobūdžio dividendų.

    Ir kaip galima kalbėti apie demokratiškus rinkimus, kol egzistuoja įvairiausios polittechnologijos, kurios niekuo nesiskiria nuo nekokybiškų prekių prastūmimo į rinką, pasitelkus agresyvią reklamą ir melagingų prekių ženklų kūrimą?

    Apie kokią demokratiją apskritai gali eiti kalba, jeigu egzistuoja begalė organizacijų, kurios stumia kandidatus per rinkimus už pinigus, jeigu klesti visi tie politiniai technologai, kalbų rašytojai, įvaizdžio kūrėjai, ir visa tai laikoma visiškai legaliais dalykais? Kitaip sakant, aukščiau paminėti specialistai absoliučiai teisėtai rengia grandiozines manipuliacijas žmonių nuomonėmis ir protais. Be to, tokių komandų efektyvumas matuojamas jų prakištų į renkamus postus kandidatų skaičiumi.

    Panašūs metodai, beje, naudojami ir reklamuojant dainuoti nemokančias dainininkes šou versle. Taip ir gaunasi, kad iš esmės iš bet kokio žmogaus galima padaryti prezidentą, jeigu protingai panaudosi polittechnologijas ir gerai pafinansuosi.

    Tik prie ko čia tautos valdžia? Kur čia demokratija? Tai juk pati banaliausia apgaulė.

    Visi žino, kad paklausa gimdo pasiūlą. Tai rinkos dėsnis. Kitaip sakant, kol yra žmonių, kurie pasirengę bet kokiomis priemonėmis prasiveržti į valdžią, bus ir organizacijų, pasirengusių jiems padėti.

    Štai ir gaunasi, kad laimi tas „tautos išrinktasis“, į kurį investavo daugiau pinigų, su kuriuo padirbėjo geriausi specialistai, tačiau su demokratija tai neturi nieko bendro.

    Demokratija – tai tiesiog šou

    Ryškus tokio šou pavyzdys – Amerikos prezidento rinkimai. Buvo labai juokinga žiūrėti į verkiančius iš laimės amerikiečius, sužinojusius, kad rinkimus laimėjo „savas“ juodaodis vaikinas Barakas. Apskritai amerikietiškas rinkimų modelis, atseit įkūnijantis pavyzdinę demokratiją, labiau primena totalizatorių žirgų lenktynėse, kur visi žiūrovai serga už savą raitelį ir verkia iš laimės, kai tasai finišuoja pirmas. Negalima nepagirti amerikietiško šou kokybės, į kurią investuojami dideli pinigai, reginys gaunasi išties kvapą gniaužiantis. Tačiau tai, vis dėlto, tėra reginys ir farsas. Juk ne tiek jau ir daug šio spektaklio dalyvių pagalvoja apie tokius, atrodytų, paprastus dalykus: „Kas finansavo šitą kampaniją?“, „Kokia šio kandidato rinkiminė programa?“, „Kas, pagaliau, stovi už šio kandidato?“

    Čia negalima neprisiminti ir rinkimų „skaidrumo“ atseit demokratinėje Amerikoje. Pakanka prisiminti Bušo jaunesniojo rinkimų metu įvykusius incidentus, kai iš pradžių buvo oficialiai paskelbti vieni rezultatai, o po dviejų valandų – visiškai kiti. Akivaizdu, kad būta tiesioginių manipuliacijų ir falsifikacijų.

    Demokratija – tai absurdas

    Norisi pateikti kelias paprastas analogijas, kurios akivaizdžiai iliustruoja „demokratinių“ rinkimų absurdiškumą. Sakykite, kas iš jūsų norėtų leistis į jūrų kelionę laivu, kur kapitoną iš jūreivių išsirinktų patys keleiviai, kurie balsuotų, remdamiesi asmeninėmis simpatijomis ar patrauklia jūreivio išvaizda? Akivaizdu, kad nė vienas normalus žmogus niekada neliptų į tokį laivą.

    Arba, tarkime, kas klausysis orkestro su demokratiškai išrinktu dirigentu, kuris galbūt netgi nesugeba skaityti natų?

    Kas panorės skristi lėktuvu, kurį valdo demokratiškai išrinktas pilotas? O gal reikėtų suteikti teisę vaikams patiems išsirinkti mokytojus ir mokyklos direktorių? Baisu pagalvoti, ką jie ten sau išsirinks.

    Labai gaila, bet visa tai puikiausiai suprasdami, žmonės šventai tiki, kad demokratija yra pats geriausias dalykas iš visų, kurie buvo sugalvoti tautoms valdyti. Ir tiki jie tuo dėl to, kad tingi pasukti smegeninę ir paanalizuoti, kas aplink juos dedasi.

    Sistemos ydingumas, arba kaip transnacionalinės korporacijos valdo pasaulį

    Kam apskritai reikalingi rinkimai? Atsakymas paprastas – kad būtų legitimizuotas elitas. Štai ir visa jų nauda, atvirai kalbant. Visi supranta, kad saujelė žmonių bando valdyti valstybes ir pasaulį. Ir savo valdžią jie realizuoja per transnacionalines korporacijas (TNK). Pasaulio elitas stengiasi kiek galima labiau kontroliuoti žmones, ir tuo pat metu propaguoja demokratiją, kuri atseit atspindi gyventojų nuomones.

    Bet jeigu taip, tai kodėl nėra nė vienos firmos, kompanijos ar korporacijos, kurią valdytų paprasti žmonės?

    Atkreipkite dėmesį – stambios korporacijos kažkodėl nerenka savo vadovybės demokratiniu būdu. Ir jeigu jau visur turi viešpatauti demokratija, tai kodėl jos netaiko šios sistemos pačios sau?

    Esmė slypi tame, kad tokio pobūdžio „demokratijos skleidėjai“ maskuoja po melaginga demokraijos kauke savo manipuliacijas, kurios ir suteikia jiems legitimumą bei valdžią. O realiai demokratija jiems – tai ne kas kita, kai mėginimas atsikratyti atsakomybės, užkrauti ją ant tautos pečių ir tuo pat metu likti už vairo tuose procesuose, kuriems norima vadovauti.

    Ar demokratiškos revoliucijos?

    Taip vadinami „demokratijos pasiekimai“ bene ryškiausiai pasireiškia spalvotose revoliucijose, kurių technologijos, tarp kitko, su menkiausiomis smulkmenomis aprašytos visuose polittechnologijų vadovėliuose. Kaip pavyzdžius galima paimti revoliucijas Ukrainoje arba Gruzijoje.

    Jau seniai pastebėta, kad kai tik elitui pradeda nepatikti tautos pasirinkimas, „demokratai“ tuojau pat stengiasi padaryti viską, kas tik įmanoma, kad apjuodintų ir pašalintų sau iš kelio jiems nemalonų kandidatą, tam panaudodami visus turimus politinius svertus, pavyzdžiui, pripažindami rinkimus „neskaidriais“ ir visiškai nusispjaudami į tai, ką šiuo klausimu mano pati tauta. Tokiais metodais buvo daromos visos spalvotosios revoliucijos. Ir darė jas ne dauguma, o apgailėtina saujelė puikiai parengtų specialistų, kurie savais metodais užsitikrindavo sau nedidelės, tačiau labai aktyvios visuomenės dalies paramą. O jeigu ir tokie „demokratiški“ scenarijai nesuveikdavo, tai „demokratinių“ šalių armijos, kartu su privačiomis karinėmis kompanijomis faktiškai be jokių kliūčių įsiverždavo į svetimos nepriklausomos šalies teritoriją, kad įvestų „pačią teisingiausią santvarką“.

    Ir kur gi čia tautos valdžia?

    Istorija

    Iš tikrųjų demokratai nemėgsta rodyti savo tikrojo veido, dangstydamiesi melu ir tuščiais žodžiais. Tuo pat metu praraja tarp jų žodžių ir darbų yra tiesiog sukrečianti. Galima prisiminti vieną itin įžūlų atvejį. Kalba eina apie tai, kaip „demokratai“ absoliučiai ignoravo referendumo rezultatus 1991 metais. Jis vienareikšmiškai parodė, kad didžioji devynių TSRS respublikų, kuriose ir buvo surengtas referendumas, gyventojų dalis nori gyventi vienoje valstybėje. Tačiau, kaip jau žinome iš istorijos, šitas faktas visiškai nesukliudė trims Belovežo susitarimo dalyviams sugriauti valstybę, nusispjovus į tai, ko nori gyventojai. Be to, patys minėti „demokratai“ pripažino, kad ėjo prieš žmonių valią ir kad nelabai dėl to pergyvena.

    Dar vienas pavyzdys – teisėtai išrinkto Rusijos parlamento sušaudymas 1993 metais. Neturėdamas absoliučiai jokio teisėto pagrindo „tautos interesų gynėjas“ Jelcinas išvaikė visiškai teisėtai išrinktą Aukščiausią Tarybą, užliedamas Maskvos gatves parlamento gynėjų krauju. Į valdžią atėjo visiškai nutolusi nuo tautos komanda, kuri per kelis metus praktiškai sunaikino valstybę per savo barbariškai atliktą privatizaciją.

    Štai čia ir yra tikroji demokratija.

    Demokratija – tai utopija

    Pati savaime kolektyvinės tautos valdžios idėja yra absoliučiai klaidinga, ir ne tik dėl to, kad tauta negali teisingai išsirinkti sau vadovo, apie ką jau kalbėjome. Dar didesnė problema yra tai, kad iš principo neįmanomas kolektyvinis valdymas. Juk netgi jei 10 šeimininkių negali drauge pagaminti vieno ir to paties patiekalo, nes kiekviena matys galutinį produktą savaip ir stengsis realizuoti savas ambicijas. Jos paprasčiausiai susikivirčys ir galiausiai nieko nepagamins. O jeigu kalba eina apie milijoninę tautą? Kaip ji gali valdyti? Situaciją ištaisyti gali tik lyderis. Ir apie tautos valdžią čia jau nebėra jokios kalbos.

    Demokratija – absoliučiai negyvybinga politinė sistema. Ji iš pat pradžių buvo tokia. Tačiau šitą kūdikio, kuris jau gimė negyvas, lavonėlį kosmetiškai pagražino, padažė, papudravo ir išreklamavo kaip patį gyviausią ir sveikiausią bei protingiausią kūdikį. Ir visi tiki, kad šitas lavonėlis – tai ir yra tikrasis sveikatos etalonas. Metodo gudrumas slypi tame, kad šito žaidimo organizatoriai kvailiams-žaidėjams kuria taisykles, manipuliuoja jais, dėl ko atseit išmintinga liaudis išsikelia kandidatą, kuris, didžiausiai jį išrinkusių žmonių nuostabai, pradeda galiausiai rūpintis ne jų interesais, o tarnauja tam organizatoriui, kuris investavo į elektorato kvailinimą pinigus, pastangas, jėgas ir įtaką.

    Tautos „pasirinkimas“

    Vargu ar galima būtų teigti, kad „demokratiškose“ šalyse kažką sprendžia tauta. Nes kaip tokiu atveju galima būtų paaiškinti pensinio amžiaus padidinimą toje pačioje Europoje? Nejaugi liaudis nusprendė padirbėti tėvynės labui, atidėdama išėjimą į pensiją? Tačiau sprendimą priėmė anaiptol ne tauta, ji kaip tik ir prieštaravo savo gausiais ir triukšmingais protesto mitingais. Ir Amerikoje niekas nerengė visaliaudinio referendumo, kad nuspręstų: kariauti Irake ar nekariauti.

    Iš čia seka klausimas: kas viešpataujant tokiai „tautos valdžiai“ sprendžia, ko tauta nori, o ko nenori?

    Juk jeigu kalbame apie demokratiją, tai gaunasi, kad būtent tauta turi skirstyti resursus, naftą, dujas. O tauta juos paskirsto? Argi tauta nustato komunalinių paslaugų kainas? Argi tauta be paliovos brangina benzino kainas degalinėse? Argi pati tauta nuodija save GMO, pradeda karus? Tautos niekas neklausia, kiek reikia skirti pinigų sveikatos apsaugai ir švietimui. Galiausiai paaiškėja, kad būtent pati tauta kalta dėl pramonės, žemės ūkio, švietimo ir sveikatos apsaugos kracho. Kodėl gi visi šie išvardinti klausimai nesprendžiami demokratišku būdu? Ogi todėl, kad iš tautos reikalaujama tik vieno – kartą per keturis metus suvaikščioti į rinkimus ir uždėti ten paukščiuką ant popiergalio.

    Mąstant logiškai, jeigu tauta išsirenka sau prezidentą, jis turi teisę spręsti ir visus šiuos klausimus, teisingai?

    O gal verta įtraukti išvardintus klausimus į balsavimo biuletenį, o rezultatus viešai paskelbti? Tada tai bus demokratiška ne vien žodžiais, bet ir veiksmais.

    Tačiau tokiais demokratiškais dalykais niekas neužsiims, dažniausiai pasiteisins, kad tam nėra pinigų. Kai tuo tarpu visiškai nereikalingoms iniciatyvoms ir idiotiškiausiems projektams pinigų visada atsiras.

    Laikinos valdžios psichologija

    Kiek laiko reikia praktikuotis, kad pilotui patikėtų keleivinio lėktuvo šturvalą? Ne mažiau kaip 10 metų. Kad taptum kruizinio lainerio kapitonu, reikia dar daugiau laiko. Būsimi gydytojai mokosi 7-9 metus, o zootechnikai ir maisto gamybos technologai – 5 metus.

    O štai kad taptum prezidentu, visai nereikia mokytis ar turėti kažkokios didesnės patirties. Paradoksas? Deja…

    O juk mūsų šalyje kas 4 metus išrenkamas kažkoks žmogus, kuris tampa tautos prezidentu. Per šiuos 4 metus jis turi viską išmokti, tačiau pirmiausia jis turi valdyti šalį. Kliedesys? Anaiptol. Vien tam, kad surinktum profesionalų komandą, reikia mažiausiai 2 metų. O čia kaip per karą – vis nėra laiko, juk nė apsidairyti nespėsi, o čia jau nauji rinkimai ant nosies. Tai reiškia, kad pati savaime demokratiškų rinkimų sistema yra ydinga.

    Kalbant metaforiškai, galima, pavyzdžiui, važiuoti autobusu, kur naują vairuotoją iš savo tarpo keleiviai rinksis kas 20 minučių, be to, kiekvienas naujas vairuotojas pats pasirinks, kokiu keliu jam važiuoti. Niekas apie tai nesusimąstė? O juk šalies valdymas nepalyginamai sudėtingesnis, nei laivo, lėktuvo ar autobuso vairavimas. Prezidentui reikia labai daug išmanyti, o jo komandai reikia labai daug laiko, kad išsiaiškintų kas vyksta ir pradėtų protingai dirbti. Tik kaip jie gali ko nors išmokti, jeigu yra laikini vadovai?

    O mums tuo tarpu aiškina iš visų kampų, kad demokratija – tai geriausia, ką tik sugebėjo išrasti žmonija. Kliedesiai… Vadovai negali nieko nuveikti šaliai jau vien dėl to, kad bet koks žmogus negali kaip profesionalas realizuoti savęs per tokį trumpą laiką. Jeigu, tarkime, tas pats pareigūnas, statydamas namą, kas tris dienas ims keisti darbų vykdytoją, jis niekada beužbaigs „savo svajonių namuko“ statybos. O pas mus valstybėje kas 4 metus keičiasi lyderis, kuris nespėja, o ir nesistengia kažką nuveikti šaliai. Ir visi tai laiko absoliučiai normaliu dalyku.

    Dėl to viskas, kas vadovui belieka – vogti. Čia ir slypi laikino vadovo psichologija: pasiimti kiek įmanoma daugiau per trumpą vadovavimo laiką.

    O paskui bus sunku nustatyti, kas ką pavogė, kas ką sugriovė, kadangi kiekvienas toks laikinas vadukas kaltins savo pirmtaką.

    Išvados

    Kas dabar priima sprendimus? Visiškai neaišku, kas sprendžia svarbiausius šalies klausimus. Po viskuo pasirašo prezidentas, tačiau kas dalyvauja svarstant ir sprendžiant problemas? O gal demokratiškai išrinktas prezidentas turi monarcho valdžią? Ir tai vadinama demokratija? Apie kokią demokratiją gali eiti kalba, jeigu mes taip vadinamu demokratišku būdu suteikiam valdžią kažkokiam abstrakčiam vadovo vaizdiniui, kurį sukūrė politiniai technologai? Juk balsuojame mes būtent už vaizdinį, mums specialiai sukurtą ir išreklamuotą įvaizdį. O kas tai per žmogus iš tikrųjų – supratimo neturime. Ir jeigu anksčiau Graikijoje, visi visus pažinojo ir žinojo, už ką balsuoja, tai dabar mes renkame tiesiog virtualų vaizdinį, suteikdami šiai šmėklai valstybės vadovo įgaliojimus.

    Pabaigai

    Labai gaila, bet didžioji tautos dalis yra pasyvi, t.y. mažai domisi ar visai nesidomi politika ir tampa lengvu laimikiu politinių technologijų rykliams. O praktinio demokratijos panaudojimo rezultatu šalyje tapo susilpnėjusi tvirta, tradicinė santvarka, sunaikinti dvasiniai ir religiniai pamatai, nacionalinės valstybės suirimas.

    Demokratija – tai viso labo mitas, graži išmonė, melas, kurio pagalba galima kontroliuoti ištisas valstybes. Galite vadinti tai kaip norite – tarptautiniu kapitalu, transnacionalinėmis korporacijomis ar kosmopolitiniu elitu…

    Tačiau tai ne tautos valdžia. Tai ne demokratija.

    Thumb up 7 Thumb down 0

    • viskas paprasta,tos vadinamos demokratijos nei buvo nei bus,ypac sukelia juoka kai bandoma runkeliams ikisti ta demokratija kapitalizmo salygomis ,runkeliai pabuskit jus tratina per visus galus netgi per nosies skilutes ,o jus ir toliau sakot,kad cia demokratija,jos ant sito svieto negali buti nes tai neimanoma,ziur zodi demokratija ir ka jis reiskia,tai tik kaulas numestas gojams kaip sunims,kad jie tiketu sita pasaka ir deja tiki,na ko noret baudziauniko palikuonys…

      Thumb up 2 Thumb down 0



 
https://komentaras.lt/pingpongiukoakademija-kviecia
Video reportažas



Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Pasaulinės širdies dienos proga Molėtų meras prisimena savo istoriją: „Gydytojai padovanojo antrą šansą gyventi“
Profesorius V. Urbonas: Ne visi žino šiuos paprastus būdus virškinimo problemoms mažinti
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
Darbas Vokietijoje: kodėl verta rinktis šią kryptį? 
Ne paslaptis, kad darbas užsienyje kasmet sudomina tūkstančius žmonių. Belieka tik pridurti, kad...

Berta Čaikauskaitė. Politikų pažadai karantino eteryje – apšilimas prieš rinkimus? (2)
Sena kaip pasaulis taisyklė byloja, jog komunikacija prieš rinkimus – tai vienas stipriausių...

Batutas – grožiui, sveikatai ir gerai savijautai 
Nors daugelis tėvelių vaikus skatina kasdien kuo daugiau laiko praleisti lauke, tačiau patys...

Kaip neprašauti perkant mikrobangų krosnelę? 
Jeigu svarstote apie mikrobangų krosnelės įsigijimą – svarbu, kad žinotumėte keletą svarbių dalykų....

E. Kručinskienei – daugiavaikės motinos klausimai (4)
Socialiniame tinkle „Facebook“ didelio susidomėjimo sulaukė neįgalų vaiką auginusios moters atviras laiškas E....

Norite visada būti žvalūs ir sumažinti įvairių ligų tikimybę? Štai ko jums reikia 
Visus žmones vienija vienas bendras vardiklis – norime būti žvalūs, energingi ir nesirgti,...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
Bendras Lietuvos ir Prancūzijos Prezidentų ir Latvijos Ministro Pirmininko pareiškimas dėl demokratijos išsaugojimo (1)
2019 m. liepos 16 d. pristatydama politinius prioritetus Europos Parlamentui...
Konservatoriai parengė emocinės sveikatos gerinimo planą (6)
„Lietuvoje jau beveik du mėnesius trunkant karantinui kyla reali grėsmė,...
S. Skvernelis: Startuoja ypač greito įgyvendinimo pagalbos priemonė mažoms įmonėms (5)
Smulkiajam verslui – gera žinia: startuoja ypač greito įgyvendinimo pagalbos...
 
LAT pritarė apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl Vilniaus universiteto pareigos atlyginti neturtinę ir turtinę žalą Norvegijos kalnuose žuvusios studentės tėvams (5)
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Vilniaus universiteto kasacinį skundą ir paliko...
Nepramušamas VU „betonas“ – aukšti teisėjai ir prokurorai? (5)
Giedrė Gorienė „Ir mažas akmenukas didelį vežimą išverčia“, – sako...
Kada naikinsime nereikalingus teismus? (5)
Giedrė Gorienė Kada naikinsime aukštesnės instancijos teismus? Kam jie apskritai...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Prezidentas paskyrė Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininką (1)
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, vadovaudamasis Konstitucija, Teismų įstatymu ir...
Lietuvos advokatūra apie šios dienos sulaikymus: Lietuvoje įsivyrauja „sulaikymo prezumpcija“ (1)
Lietuvos advokatūra, reaguodama į žinomų mūsų šalies asociacijų ir asmenų...
Jungtinėje Karalystėje sulaikytas metus ieškotas Kamuolinių grupuotės narys (1)
2020 m. balandžio 29 d. Jungtinėje Karalystėje sulaikytas Kamuolių ginkluoto...
 
„SME Finance“ steigia neobanką verslo klientams
Tikimasi, kad tik verslo klientams skirtas neobankas veiklą pradės 2021...
„Luminor“ ir SEB bankai „Agrochemai“ suteikė 100 milijonų eurų sindikuotą paskolą
Koncernui „Achemos grupė“ priklausanti žemės ūkio paslaugų ir prekybos bendrovė...
Kaip sutaupyti įrengiant naują būstą?
Lietuvoje kasmet pastatoma tūkstančiai nuosavų namų, dešimtys, jeigu ne šimtai...
Krašto apsauga   Užsienis
Lietuvos kariuomenei perduoti dar 142 nauji sunkvežimiai „Unimog“
Spalio 21 d. Lietuvos kariuomenei perduoti dar 142 nauji penkių...
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį (1)
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
Kazlų Rūdos poligone treniravosi Lietuvos kariuomenės ir JAV karinės oro pajėgos (1)
Kovo 20 d. Lietuvos kariuomenės Brigados generolo Kazio Veverskio poligone...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos (1)
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (8)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (25)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
“PingPongiuko”akademija kviečia (1)
Oficialus klubo Facebook puslapis>>>...
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas (1)
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas (1)
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
 
Kam tarnauja Šaulių sąjunga (8)
Kaip manote ar visi Šaulių sąjungoje pritaria jūsų sąjungos nariui...
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos (1)
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai”” (2)
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...