Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2019 Vasaris 20 Trečiadienis
 

Kas tie pajacai?

2012-02-08 15:18 | Naujienos | Komentarų (129)

Nepriklausomybės akto signatarė, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė


Vidmantė Jasukaitytė

Seniai noriu apie tai parašyti, tačiau… Nemalonu net atsigręžti, mintimis: kadangi jie klausosi mūsų pokalbių, fotografuoja gatvėje arba sėdint kavinėje, ypač kai pietaujame su KK redaktore Giedre Goriene. Pasirodo staiga už lango vaikinukas, plekšteli fotoaparatu ir dingsta. O jei telefonu susitarsime susitikti kur “Europoje” kavutės, galim kirsti lažybų – būtinai atsiras netoliese staliukas, už kurio lankytojai keisis kas dvidešimtį minučių, o jau tipažai… Tai panašus į benamį, tai moteriškė kaip iš turgavietės – pilna rankine kažkokių skudurų, tai rimto veido “proletaras”, tai jauna intelektualė… Beje, ši intelektualė turėjo padorumo, o gal buvo kokią mano knygą skaičiusi, – kai mūsų akys susitiko, ji išraudo ir greitai pasiėmusi nuo stalelio jau paruoštą telefono aparatą, paliko savo “sekimo bokštelį”.

Ilgą laiką nesupratau, kodėl pralaimiu teismus, nors įstatymas mano pusėje, kodėl daugybę kartų esu nutylima, “blokuojama” kaip rašytoja, kodėl niekada manęs niekas nepamatys tam tikrose televizijose…

Tačiau pradėjau suprasti, kad man Lietuvoje šlykštu gyventi. Supratau, kad Lietuvoje nebeturiu savo dvasinės erdvės, kur sakyčiau ką galvoju, kur mano viešas žodis nebūtų viešai išjuokiamas, iškreiptai komentuojamas, kaip ne kartą yra buvę.

Iš pradžių kaltindavau žurnalistus banalumu, neišprusimu, bet vieną dieną supratau – jiems liepta taip elgtis su manimi. Ir veltui kas nors klausia, – rašytoja, kodėl nepasisakote televizijoje apie tą ar aną? Arba – kodėl jūsų straipsnių nėra kituose laikraščiuose ar žurnaluose, – juk jūsų taip įdomu klausytis. Tik nepagalvokite, kad liaupsinu save, visai ne…

Tačiau kuriančiam žmogui susidaro didelė problema, kada jis nuolatos blokuojamas, tarsi tarp jo ir tautos pastatytas koks radijo blerbikas, kaip “anais laikais” blokuojantis radijo stotį “Amerikos balsas” …

Juk kuriu aš vis tik ne kokiai džiunglių tautelei, o savo krašto žmonėms. Kelis metus jaučiau aktyvias pastangas tarsi nuslėpti mane nuo žmonių, nuo mano skaitytojų, kurių kadaise turėjau nepaprastai daug. Žinojau, kad taip veikė sovietiniai saugumiečiai, žinojau, kad tada buvau paklausoma ir stebima, net žinau „donosų“ rašytojų pavardes… Bet dabar, Nepriklausomoje Lietuvoje…

Ir vieną kartą, labai sunkiu savo gyvenimo momentu, sužinojau….

Apie tai įdedu ištrauką iš jau parašytos knygos “…amore caro, amore belo, amore mio, – kaip mes mokėmės mirti…” Tą autobiografinę knygą parašiau apie savo gyvenimo laikotarpį, kai abu su vyru sirgome vėžiu, kai jis buvo užkrėstas auksiniu stafilokoku ir trejus metus negydytas (!!!).(Sveikatos apsaugos simuliakras tvirtai įsikūrė visų su mediciną susijusių biurokratų galvose ir dabar Sveikatos apsauga nebeturi jokio ryšio su realiu žmogumi ir jo nelaime. Keliolikos centimetrų gilumo žaizdą vyro kūne turėdavau tvarstyti pati, prisigėrusi nuo skausmo opijatų po chemoterapijos, “plaukiant” pro šalį sienoms ir daiktams.) Vaikai studijavo toli nuo namų, ir gydymasis, ir buitis reikalavo neišpasakytų pastangų, valios, susikaupimo, o mes – vis tik žmonės… Palaikydami vienas kitą…  gyvenome. Parašiau norėdama perduoti kitiems taip pat susirgusiems, savo psichofizinę patirtį, technikas, maldas, saviįtaigą, tikėjimo palaikymo būdus, – juk ir prie geriausių vaistų reikia dar turėti gyvenimo galių, gyvenimo troškimo, įžvelgti gyvenimo prasmę, ir visa tai reikėjo iš kažkur semtis. Mes atradome daug psichofizinių technikų ir norėjau apie tai parašyti visiems, norėjau padėti.

Tačiau laikas bėgo, kartu nusinešdamas mano vyro jėgas. Artėjome prie lemtingos akimirkos džiaugdamiesi kiekviena diena, remdamiesi vienas į kitą, palaikydami vienas kitą pasitikėjimu ne tik savo organizmo rezervais, bet ir Visatos galiomis. Atsirado namuose vaikai, visi tapome ir dalyviais ir liudininkais sakralaus gyvybės akto – išėjimo ir išlydėjimo iš šio pasaulio. Ir mano knyga virto ne vien apie vėžį, o apie daug platesnius dalykus. Ir apie amžinesnius. Taipogi į ją sudėjau visą nežmogišką kankinimų golgotą, kurią patyriau per ketverius su puse metų ir kurią vertė ir vertė ant mano pečių žmonės, piliečiai, lietuviai, puikiai suprasdami, kad man tai gali kainuoti gyvybę. Taigi parašiau apie visą kankinimų virtinę, tame tarpe ir apie tuos asmenis bei tarnybas, kurios šiuo metu stovi tarsi nematomos už mažos mergaitės iš Garliavos kankinimų rato ir iškiša tik kokį savo etatinį pajacą į televiziją, kad sufabrikuotų vienokią ar kitokią savo padrikų smegenų sukurtą versiją, kuri, tokia kokia yra, nežinia nei kam reikalinga, nei kam tarnauja.

Taigi – ištrauka iš mano kančių ir vilties knygos:

Apie idiotus saugumiečius

Vieną dieną, atsigavusi jau po kelintos – gal kokios ketvirtos-penktos chemoterapijos – ėjau Gedimino prospektu, aplankiusi Seime dirbančią savo draugę. Buvo šviesi diena, jaučiausi pakankamai gerai, kad galėčiau didžiuotis savimi ir savo ištverme ir nė nenumaniau, iš kur galėtų mane kirsti idiotiško buko proto sukurta piktadarybė. Jaučiausi laiminga, mylėjau pasaulį, kuris buvo man geras ir visaip gelbėjo nuo mirties, tiesė pagalbos ranką…

Beje, tai kas įvyko toliau irgi tikriausiai buvo ištiesta pagalbos ranka, nes jei nebūčiau tos piktadarybės sužinojusi, tikriausiai ji mane paslapčiomis būtų vyniojusi dar ilgai ir kada nors, gal būt, kirtusi tokį smūgį, kuris mano gyvenime būtų itin reikšmingas ir lemiamas. Tačiau įvyko kitaip.

Ties vienu pastatu, kur kadaise laikinai buvo literatūrinio žurnalo “Pergalė” redakcija, prie manęs netikėtai pasuko jau beprasilenkiantis vyras kažkur matytu veidu ir sustabdė:

-Rašytoja, atsiprašau Jūsų, užeikime į šitą koridorių…

Sustojau nustebusi, ne iš karto suvokdama, ko jis nori.

-Rašytoja, noriu pasakyti, kas jums bus tikrai svarbu, tačiau nenorėčiau, kad mus gatvėje kas nors pastebėtų drauge…

Klusniai, kaip robotas pasukau į gerai pažįstamą tarpdurį…

Nebijojau jo, nieko nebijojau. Tačiau tai buvo taip netikėta, jog neturėjau jokių paaiškinimų tam, kas vyksta.

-Rašytoja, jūs tikriausiai nežinote, kad apie jus renkama medžiaga ir jos labai daug…

-Kokia medžiaga? – akimirksniu išlėkė klausimas, – kas renka? Kas jūs esate?

Galvoje automatiškai atsirado nuojauta, apie ką bus kalbama.

-Renka mūsų slaptosios tarnybos, – atsakė vyriškis, ir kai ką paaiškino.

-Mūsų saugumas? – išlėkė antras klausimas.

-Slaptosios tarnybos – tai ne vien saugumas, tačiau tai – irgi…- sekė miglotas atsakymas, – apie jus jau yra sukaupta tokia medžiaga, kad ji leidžia jus laikyti itin pavojinga valstybei ir jei dabar jūs

kur išvažiuotumėte, kad ir gydytis, jus jau galėtų sekti tarptautinės pajėgos pagal galiojančius tarptautinės savitarpio pagalbos susitarimus.

-Kąąą?- nustėrau, pajutusi kokio laipsnio beprotybė sukasi sau lizdą virš man dar likusio gyvenimo. – Mane? Sekti visame pasaulyje, kur beišvažiuočiau? Jūs čia pasakas kuriate ar?… Mane? Kas tie debilai?

Viskas buvo panašu tik į Juozo Erlicko kūrinių realybę. Aš, besigrumianti su vėžiu, tiek daug pastangų dedanti, kad išlaikyčiau tikėjimą gera pabaiga ir viltį, einu sau gatve džiaugdamosi, kad galiu eiti, regėti, kalbėtis ir – štai… Tačiau tuoj pat iš atminties iššoko keisti nepažįstami fotografai, kurie atsirasdavo beveik visada, kai kur nors susitikdavau su laikraščio “Karštas komentaras” redaktore Giedre Goriene. Jos laikraštis buvo vienintelis, kuriam nereikėjo mokėti už tai, kad spausdina mano mintis ir kur nebūdavo išbraukomas tekstas. Giedrė – didelis rakštis korumpuotiems klanams, turinti kaip reta puikius informacijos šaltinius. Suprantama, kad buvo sekama, su kuo ji bendrauja, tačiau mane “stebėjo” ne vien dėl to.

Žinodama sovietinio saugumo žmonių verbavimo ir persekiojimo metodus, iš mūsų Nepriklausomos Lietuvos saugumo tikrai tikėjausi kiek kitokių veiklos metodų, tačiau niekur nuo savęs nepabėgsime… Mokykla lieka mokykla. Matyt, dar likę nemažai sovietinių Felikso Dzeržinskio mokyklos klonų… Jie, tikriausiai, neturėdami pakankamai priešų, ieškojo jų savųjų tarpe. Na jau – neišdegs, – akimirksniu sumojau, – neišdegs.

-Sakykite, kas tuo užsiima, arba aš toms pačioms tarnyboms pranešiu apie jus ir pagal išvaizdą jus atpažinsiu. Taigi – kas tuo užsiima ir kuo mane kaltina?

Vyriškis nemirktelėjęs pasakė dvi pavardes, kurios, man atrodo, buvo, arba bent jau kadaise priklausė Krašto apsaugos ministerijos Kontražvalgybos skyriui. O paskui pasakė ir dar vieną pavardę – šikniaus informatoriaus, kuris gal jau pora metų trynėsi aplinkui, vaizduodamas besidomintį politika. Ir kaišiojo įvairiausias provokacija, ant kurių aš, jas perprasdama, “nekibau”. Aš nekibau, bet ką jis rašė saugumui – patikrinti negalėjau. Jis kartais vaidindavo visišką atvirumą ir yra prisipažinęs, kad už “donosus” STT iš savo draugo tos tarnybos Viršininko pavaduotojo gauna kas mėnesį po 1500 litų atlygį. Nieko sau… Jeigu dar tiek iš VSD – galima tik pletkais ir gyventi.

-Ką man inspiruoja?-nesusivaldžiau nepaklaususi.

-Na… Pagalvokite… Gal ryšius su teroristinėmis šalimis, dovanų gavimą per tarpininkus, – aiškiai jutau, kad jis nelabai norėtų atskleisti ką nors daugiau, bet aš “spaudžiau”.

– Darykite ką nors, nes tą beprotybę reikia sustabdyti. Jūsų labui… Atrodo, kad kažkas taip įsižaidė, kad… Kur beišvažiuosite, būsite sekama, -juk tai nesąmonė…

-Na, viena labiausiai tikėtinų kelionių – į kapus, bet jie ten manęs neseks, – juodai pajuokavau…

Vyriškis pasakė dar keletą reikšmingų detalių ir mandagiai atsisveikino, paspaudęs ranką. Mano rankos paspaudime jis turėjo pajusti “ačiū”.

Kol parėjau namo, jau visa chronologija buvo “susikračiusi”. Neapkenčiau debilų saugumiečių, kurie mano gyvenime ieško ryšių su Al Qaida. Debilų, idiotų, alkoholikų, valstybės lėšų eikvotojų, pataikūnų, padlaižių, cinikų, sugyvulėjusių degradų… Manyje ieško valstybės priešo – manyje, kurios gyvenimas kaip ant delno. Ir iš karto tapo aišku, kodėl niekada nelaimėdavau bylų dėl savo namų, kodėl juos praradau, kodėl kažkas nenorėjo leisti mano knygų, kodėl amžinai buvo nutylima mano, kaip rašytojos pavardė, kodėl niekada nebuvo jokių normalių recenzijų, interviu, kodėl negaunu paramos vertimams į užsienio kalbas, kodėl buvau užleista padugnių miniomis kaip komunistė, nors niekada jokiai partijai nepriklausiau, kodėl apie mane formavo visuomenės nuomonę, kaip apie kažkokį neaiškų groteskinį tipažą. Miniomis, kurios spjaudė mane ir tyčiojosi net gatvėje, irgi, kaip visose pasaulio šalyse, manipuliuoja slaptosios tarnybos.

Mūsiškės, matyt, neturėjo darbo. Jos taip užsiėmė manimi ir kontroliavo, kad man tai galėjo kainuoti gyvybę. Vieno dalyko jie negalėjo kontroliuoti – mano sąžinės ryšio su Dievu ir mano aukštyn besiskverbiančios minties.

Pajutau, kaip myliu savo sunkų gyvenimo kelią ir kaip gerbiu savo nenuoramą liežuvį, kuris niekaip nenori prisitaikyti ir pataikauti, kuris amžinai pasako, ką tuo metu kalba mano įsitikinimai. Tų degradų nebebijojau nė kiek, galėjau kad ir Gedimino aikštėje apie juos pasakyti viešai, ką galvoju, nes Lietuvos Nepriklausomybės Aktas, kuri pasirašiau Kovo 11 dieną su kitais signatarais, man davė teisę visą gyvenimą kalbėti tiesą valstybės labui ir jokiai šiukšlių krūvai nepataikauti, kokia partija ar kokia institucija beapsimestų. Tie žmonės buvo man niekingi. Ėjau namo ir protestavau visa savo esybe, nuo pasišlykštėjimo, paniekos ir nuoskaudos virė kiekviena ląstelė .

Turėjau juos išvilkti aikštėn. Nes jeigu kas… Nes jeigu aš vis tik mirčiau, neišgyvenčiau, koks nors šiknius išgama galėtų savo išgalvotų „donosų“ turinį paskelbti kokiame laikraštyje, ir mano vaikai visą gyvenimą savo tėvynėje būtų laikomi išdavikės išperomis, o mano knygoms, kur tiek sudėta širdies, kančios, ir tiek pareigos, pačių “patriotų” rankomis būtų užverti visi keliai į žmones. Turėjau juos sustabdyti. Sugalvojau, kaip tai padaryti tarptautiniu mastu. Tačiau supratau, kad laukė kova, kuriai reikėjo jėgų, kurių buvo mažai. O privalėjau jų turėti tiek, kad užtektų ir gydymuisi, ir kaltinimų nusiplovimui. Turėjau išsiaiškinti dar kai ką.

Pradėjau aiškintis. Patyliukais. Bet telefonu degradus saugumiečius keikdavau garsiai, labai garsiai ir kartais žiauriai necenzūriškai. Jie turėjo žinoti, kad žinau ir aš…

Tik naktimis, kai melsdavausi savo gyvybės, sveikatos, meilės, gėrio, grožio ir vilties šaltiniui, plyšdavo širdis – tokį skausmą jausdavau… Tačiau dabar jau suvokiau, kad tai – irgi pratybos, treniruotė, – pati save galiu tikrinti, kiek sugebu valdyti padėtį, kiek sugebu suvokti šviesos-tamsos priešpriešos strategiją ir taktiką, kiek tame turi dalyvauti protas, kiek išlaikyti kūnas. Net, kai tokia pavojinga bjaurastis tiesiogiai lietė mano gyvenimą ir atiminėjo taip reikalingas jėgas, turėjau priversti save, išmokti, sugebėti žvelgti į visą situaciją tarsi iš šono, per atstumą, lyg tai liestų ne mane, o ką nors kitą, kuris gyvena mano gyvenimą, turi mano išvaizdą, mano vardą ir pavardę.

Paskui, kai jau žinojau savo sekimo chronologiją patikslintai, parašiau VSD direktoriui P.Malakauskui laišką. Ir dar paskambinau sekretorei, pranešdama, kad toks laiškas yra apačioje pas budintį ir norėčiau būti priimta iki ateinančio trečiadienio, nes jei iki to laiko priimta nebūčiau, buvau sugalvojusi savo veiksmus toliau nedelsiamai. Laukti nebuvo ko.

Skambutis iš sekretorės mane pasiekė labai greitai.

-Ponia Vidmante, ar jums patogi ta savaitės diena? Gal būt jums sunku atvažiuoti, – gal geriau atsiųsti mašiną, kuri jus atvežtų ir parvežtų?..

Jų mašiną? Jie pasiruošę atsiųsti man mašiną? Na jau ne, – tegu jų katafalkai vežioja juos pačius!

Anksti ryte atsikėliau, pasidažiau, užsidėjau skrybėlaitę, apsivilkau raudoną madingą vasarinį apsiaustą ir sėdau į taksi.

Rankoje turėjau dar vieną pareiškimą-paaiškinimą. Jame buvo ir klausimas – kiek kainavo valstybei mano sekimas, fotografavimas, laikmenų saugojimas nuo 1992 metų. Kaip niekuo savo valstybei nenusikaltęs žmogus, kaip Kovo 11-osios akto signatarė, jaučiausi turinti pilną teisę šito paklausti, nes ši valstybė, šios valstybės Nepriklausomybė yra labiau mano, negu jų, kurių ne vienas išvertė kailį, kurie dirba drauge su valstybės pagrindų griovėjais – partiniais klanais, šešėlinėmis verslo struktūromis, kurie tarnauja ne vien savo valstybei, o dar kelioms ir prekiauja informacija, kaip turguje ridikėliais. Tačiau į šį klausimą dar neatsakė niekas. Tikiu, kad laikas atsakys.

Ir dar: reikalavau sudaryti komisiją mano kūrybai ir veiklai ištirti. Nes kai sovietinis KGB tremdavo rašytojus, kažkas būdavo perskaitęs viską, kas to autoriaus parašyta, ir būdavo nurodoma konkreti vieta, konkretūs sakiniai, kurie “nesiderina su tarybinio rašytojo pasaulėžiūra”. Dabar gi – esu sekama, fotografuojama, kaupiama kažkokia medžiaga, beprotiškai interpretuojamas kiekvienas žingsnis – tad tegu nors knygas gyvatės perskaito.

Nors, beje, ir ši knyga, kuriant mano psichologinį portretą, be abejonės, pasitarnaus prieš mane – dėl to, kad nuolatos gilinuosi į žmogaus ir Dievo santykį. Daugybė požymių rodo, kad tebesu sekama.

Turiu įrodymų, kad klausomasi ir mano telefoninių pokalbių, nors klausymasis nėra oficialiai sankcionuotas. Galiu būti lietuviškųjų saugumiečių ateistų įvardyta kaip fanatikė, sektantė, psichiškai nesveika, save sureikšminusi ir t.t. Neabejoju tuo. O kaip atsakymą jiems, galiu pareikšti, kad labiausiai nemėgstu ateistų ir feminisčių, ir dar – šnipų. Laikau, kad jie yra labai riboti – negali suvokti savęs bent kiek įvairesnėje ir platesnėje visumoje. Mąstantis žmogus būtinai susidurs su Dievo pripažinimo problema ir ją išspręs teisingai.

Mąstanti moteris niekaip neignoruos vieno iš dviejų kūrybinių gamtos principų, be kurio moteriškumas net egzistuoti negalėtų. O padorus žmogus niekada nebus šnipu, jis dirbs atvirai ir garbingai.

Po vizito pas p. Malakauską per kavinių langus nebefotografuodavo.

Tačiau “Europoje” kavos su Giedre išgerti be šnipų ir toliau nepavykdavo. Jie mus sekė akivaizdžiai, net nesislėpdami. Aš jos neparemti negalėjau – jauna moteris, kuri dirba visų labui, o ją seka, nuodija, šmeižia be jokios sąžinės… Ir jos vyrą, trylika metų nekaltai atsėdėjusį kalėjime vietoj tikro nusikaltėlio… Aš specialiai išeidavau iš namų vakarop, kad pereičiau prospektu su idealiste, teisybės adrenalino fanatike, kuri tokia neapsaugota ir tokia… tvirta. Ir parašydavau kartais į jos laikraštį.

Giedrės, stipriausio antikorupcinio laikraščio redaktorės, “šaltinių” neneigia net jos priešai – ką jau turi, tai turi – informaciją.

“Šaltiniai” kartas nuo karto pranešdavo, kaip Generalinėje prokuratūroje jaučiasi vyrai po kokio nors mano straipsnio. Po dviejų sakinių apie vieną garsų advokatą buvo pranešta: “po Jasukaitytės straipsnio vakar visi pasigėrė, tai šiandien pagiriojasi ir koridorius dvokia alum”. Tai buvo, atrodo, arba vienas iš straipsnių apie pedofilų “vynuoges”, arba apie advokatą, kuris, paėmęs iš ginamosios J. Kiaunienės didžiulę sumą, nesiteikė ateiti į bylos svarstymą… Taip pat sužinojome, kad mūsų pokalbiai su Giedre iš saugumo atkeliauja į Generalinę prokuratūrą ir yra perklausomi ketvirtadieniais. Galvoj netelpa – kuo užsiima valstybinės svarbos tarnybų žmonės, suaugę vyrai. Ir kas klausosi mūsų pokalbių, ar tas klausymasis sankcionuotas? Galėjau kreiptis oficialiai ir prašyti išsiaiškinti, tačiau žinojau, jog tik gaišiu laiką. O gyvenimas yra kur kas daugiau vertas, negu stengtis pagauti niekšus-nevidimkas, kurie tupi tavo telefone.

Tačiau vienas atvejis tiesiog sukrėtė.

Šį rudenį atsidūriau ligoninėje kur buvo atlikta operacija. Po to laukė reabilitacija, buvau nusprendusi dar kažkiek pasilikti pajūryje ir tęsti jau seniai pradėtą romaną. Savaime suprantama, su Giedre susiskambindavome, ji papasakodavo savo laikraščio naujienas, pasakodavomės kuri ką sapnavome, sekėme Garliavos įvykius, kalbėdavomės apie vaikus, politiką, apie knygas, kurias skaitau…

Vieną dieną jos skambutis tiesiog “išvertė iš koto”. Vienas tarpininkas pareiškė, kad reikia skubiai važiuoti pas Jasukaitytę ir ją “kad ir mirštančią” atvežti į Vilnių. Aš turėjau skubiai “eiti pas Valį” ir padaryti jam tokią stulbinančią įtaką, kad jis vietoj Vilniaus apygardos prokuroro R.Jancevičiaus paskirtų vieną iš paminėtų prokurorų pavardžių. Paminėti Prezidentės ir generalinio prokuroro, mano ir Giedrės telefoninio pokalbio įrašai. Jie neva gali patekti pas Gaivenį ir būti pagarsinti per TV…

Supratau, kad kažkas taip bijo prokuratūros reformos, kad imasi beprotiškų žygių. Jie pradėjo juodžiausią šantažą. Apėmė pasišlykštėjimas.

Pirmiausiai ir paskambinau generaliniam prokurorui, pranešdama apie tai – nes tai lietė kur kas daugiau, nei mane, tai lietė antikonstitucinius veiksmus aukščiausių šalies asmenų atžvilgiu. Tai buvo nebe juokinga ir prokuroras turėjo tą žinoti. Žinoma, dar nelabai atsigavus po operacijų ir būnant Klaipėdoje, raštu kreiptis į generalinį buvo problematiška… Bet jei tada generalinį prokurorą būtų bent kiek sujaudinusi informacija, kad Lietuvoje nežinia kokių struktūrų gali būti slapta pasiklausoma ne tik jo, Prokuroro, bet ir Prezidentės, šiandiena to pajacų cirko LNK televizijoje nebūtų buvę. Tačiau…

Raštu gi nesikreipiau…

Paskui paskambinau savo bičiuliams – kad žinotų kuo platesnis žmonių ratas, – nežinia kokių šantažo priemonių jie dar gali imtis… O Giedrei liepiau mano vardu perduoti, kad Gaivenis kuo skubiau paleistų tuos įrašus į eterį, tegul pamato visa Lietuva, kaip gerbiamos žmogaus teisės ir ką sau leidžia teisėtvarkos chunta su vienu kitu pasamdytu žurnalistu. Tegul būna akivaizdu, kokie precedentai jau beveik atviri ir kaip mindoma Konstitucija.

Laukiau, kas bus toliau.

Toliau nieko nebuvo. Kol nepradėjau straipsniais išsakyti, ką manau apie Kondratjevo sprendimą mergaitės atžvilgiu. Nors ir po operacijos – tylėti negalėjau, jutau, kad stengiamasi atriboti mergaitę nuo gynėjų, juos pilstant pamazgomis, tyčiojantis, įvardijant „patvoriniais“ ir t.t. Pati esu trijų vaikų motina ir gerai įsivaizduoju, kokios jėgos mestos prieš mergaitę ir jos globėją, – be dorų žmonių pagalbos niekaip neapginsi mergaitės. Prisijungė profesorius Landsbergis, patyriau daugybės žmonių palaikymą…

O kai penktadienį išgirdau LNK anonse kažką apie saugumą ir Prezidentės telefoninius pokalbius – gerai nebeatsimenu tikslaus teksto – nusprendžiau parašyti apie savo patirtį, kuria štai pateikiu skaitytojams.

“Jie” sau leidžia jau tiek, kad atvirai anonsuoja apie Prezidentės telefoninius pokalbius, nesuvokdami, kad tokie “žurnalistiniai tyrimai” kasa duobe jų pačių karjerai. Generalinis prokuroras pamatęs tokį anonsą turėtų nedelsiant paimti laikmenas ir pradėti ikiteisminį tyrimą, kol bus išsiaiškinta, kas gali kėsintis į kokius nors telefoninius pokalbius. Nes šis faktas, mano nuomone, jau viršūnė visko, ko piliečiai negalėjo net tikėtis.

Taigi mano santykiai su “tais” ar “jais” įgyja naujas formas. Akivaizdu, kad tai susiję su mergaitės iš Garliavos byla. Ar visi, kurie remia mergaitę ir jos tetą yra sekami? Ar jau visi Lietuvoje gali būti sekami nežinia kokių struktūrų ir nežinia dėl ko, -kas galėtų atsakyti į tą klausimą, jeigu toks anonsas ėjo ir visą šeštadienį, sekmadienį, pirmadienį… Ir niekas nė krust…

Prokurorui nedarbo dienos? Kiek žinau, buvo grasinama ir generaliniam, kad bus paskelbti jo ir Prezidentės pokalbiai ar pokalbis. Gal prokuroras jau bijo kalbėtis ne tarnybiniais klausimais, gal dėl to ir nesiima priemonių, kad nebūtų pagarsinta, kaip Jasukaitytė skambina jam ir praneša apie šantažą? O gal ir jau susitaikė, kad yra ir bus sekamas – būti priklausomam nuo chuntos kiekvieno prokuroro likimas? Gal jis palūžo? O gal yra prikalbėjęs kokių “malonybių ” kokiai nors Žemaitijoje likusiai poniai”, kai negirdėjo žmona? Kame reikalas, kas per tarnyba to pajaco, kuriam tarnauja Generalinė prokuratūra, o nežymiai pasitarnauja ir pat generalinis, tarsi nesankcionuotas žmonių sekimas – tai tokia smulkmena? Nekalbant apie apygardos prokuratūrą, kurią galima įtarti visai glaudžiu bendradarbiavimu paslapčių nesaugojimo srityje, kur televizinės politikos pajacui specialiai būdavo neužsukamas informacijos nutekėjimo kranelis, kaip buvo Kedžio bylos tyrime. Gal didysis cirkininkas turi liudininkų ruošimo mokykla ir moka paruošti bet kokį liudininką bet kokiai bylai, tame tarpe ir prokurorams? Kuriam neveikia įstatymai, kuris gali šmeižti bet ką kas kliudo jo šeimininkams ir ypač, kas moka rašyti ir aktyviai rašo apie aktualijas. O gal jis tik metastazė, pirštas, tos tarnybos, kuri amžinai lieka paslaptyje, bet visame pasaulyje visi juodžiausi ir kruviniausi įvykiai vyksta tik su jos žinia?

O mano sekimo priešistorė, kuri gal kur kas įdomesnė, nei ši istorija.

Nuo ko tai prasidėjo

Kad buvau “prižiūrima” sovietinio KGB, nekyla jokių abejonių. Esu sutikusi net kadrinį KGB karininką, kuris prisipažino, kad ruošėsi mane “verbuoti” ir tam tikslui buvo išmokęs mintinai visą pirmąją eilėraščių knygą (dar ilgai, tą sužinojus, nukrėsdavo šiurpas, tiesiog “apšaldavau” vien pagalvojus, kas būtų buvę, jei jam būtų pavykę pradėti tą “verbavimą”), žinojau daugelio kolegų “donosų” turinius. Tačiau laisvos Lietuvos saugumas tiesiogiai, mano nuomone, yra “užsiundomas” ant kokiam valdžios veikėjui neįtikusio žmogaus.

Lietuvos saugumas atrodo kaip kokia išklerusi kontora, kur visi veikia ką nori, užsidirbinėja kapeikas “iš šono”, spekuliuoja smulkiais niekučiais, parsisamdo bet kam, ir niekada neturėjo rimto vadovo.

Susidaro įspūdis, kad ten dirba arba tikri avinai, negalintys net iš tolo perprasti kas yra kas, tarsi būtų atvaryti į svetimas ganyklas. Tokį įspūdį sudaro tie smulkūs, nežinia kaip ten atsidūrę ir nesuprantama kokiu būdu metų metus išsilaikę gvėros, kurie rašytoją arba kokį talentingą signatarą seka, kai, tuo tarpu, valstybės pamatuose švilpia vėjai per nuosavų žiurkių pragraužtas skyles. Beje, tos žiurkės gali sėdėti labai įtakinguose postuose, tačiau nelaimė tame ir yra, kad jie tarnauja ne valstybės saugumui, o postams ir veikėjams, nuo kurių priklauso ar jie dirbs ten ar bus išmesti.

Žinoma, aš nekalbu, apie tikrą šalies vidaus apsaugą, kalbu apie tai, kas įprasta Lietuvoje, kuri, beskelbiant demokratines idėjas ir tikslus, kažkokiu būdu tapo policine valstybe. Lietuvoje ši  institucija iki šiol per daug ryškiai dirbo privatiems interesams ir struktūroms, kad galima būtų to nepastebėti. Be to, jiems paranku rinkti informaciją apie bet kokį politinei veiklai potencialų žmogų,

ypač rašantį į spaudą, kad per rinkimus galėtų ją pardavinėti ir taip “išsitarnavus” prieš naują daugumą, išsaugoti savo postus metų metams. O po to – nauja “rinka” ir naujas informacijos pardavinėjimas…

Aš, buvau “užsiundyta” kai, būdama Parlamento nare, nesutikau su kai kuriomis Parlamento vadovo nuostatomis, kurios buvo įtakotos jį apsupusių asmenų. Jis pats to tikriausiai niekada nedarė, “nesiundė”, bet pataikūnai tą darbą išmanė puikiai – tai buvo laikas, kai gniuždant kitaip manantį buvo galima kilti karjeros laiptais. Deja, aš likau teisi, kadangi savo pažiūrų beveik neteko keisti. Buvęs Parlamento vadovas šiandien pats savo pasisakymuose negailestingai daužo tuos, kurie, prisidengdami jo sparnu, sukūrė nepadoriai korumpuotą Lietuvą, ir aš labai gerbiu jį už tai. Laikau, kad dabar, kaip niekad iki šiol, reikalingas jo aktyvus žodis apie vertybes, jo viltingas požiūris į jaunimą. Jis gali būti pagrindinė vertybių vėliava politikų tarpe. Tautai jo labai reikia būtent šiandien, nepriklausomai ar ji supranta tą ar ne.

Tačiau grįžtu atgal į savo santykių su VSD priešistorę.

Iki visiško idiotizmo mano sekiojimas nusivažiavo, susiplakus kelių žvalgybų ir korumpuotų struktūrų veikėjų “interesams”. Ir vienas iš pretekstų tam buvo mano gražus, nieko bendra su politika neturintis romanas “Marija Egiptietė”.

Tiesiog kartą atėjo į namus vienas neseniai pažįstamas asmuo, kuris, pasirodo, prie atlyginimo nuolat prisiduria rašinėdamas “donosus” specialiosioms tarnyboms, ir atsivedė žurnalistę. Jie abu turėjo šį romaną ir apsilankymo pretekstas buvo gauti autografą. Prieš tai “intelektualas” šnipas žurnalistei pasakė labai jau ryškiai jo mentalitetą apibūdinantį sakinį:

-Eime pas Jasukaitytę, nusipirk “Mariją Egiptietę”, kur ji aprašė savo nuotykius Egipte, paprašysim autografo.

Matyt didelis atvirumas užplūdo “donosčiką”, kad jis dar parodė žurnalistei ir kažkokį asmeninį dokumentą, kuriame buvo liudijama, jog jis, dirbdamas sovietinėje policijoje, buvo ir KGB bendradarbis, slapyvarde “Aleksas”. Įtariu, jog tai buvo iš KGB rūmų nugvelbta jo paties byla. Tik nepaaiškinama, kokiu būdu jis sugebėjo tam tikrą laiką vadovauti vieno jėgos tarnybų departamento Kontražvalgybos skyriui.

Autografą pasirašiau, šiek tiek pakalbėjome ir apie mano kelionę į Egiptą nuo kurios jau buvo praėję keli metai. Parodžiau ir iš Kairo parsivežtą dovaną – arabišką suknią, kurią, atrodo, Kataro princo sūnus buvo atsiuntęs dovanų buvusio aukšto kitos šalies valdininko žmonai ir kuri gulėjo neliesta, nes moteris netikėtai mirė, ir dovana buvo dar bent porą kartų perdovanota. Negalvodama nieko blogo, papasakojau dovanos istoriją.

Kai šis “donosčikas” susitiko iš JAV mūsų Seime dirbantį kažkokių amerikoniškų spec.tarnybų agentą, – o buvo pats teroristų vaikymosi įkarštis, nes ne per seniausiai buvo susprogdinti Prekybos Centro dvyniai – abu “sekliai- morkos” nukreipė savo objektyvus į mane. Štai kokia sėkmė, – ji buvo Egipte, po kažkiek laiko nuskrido į Londoną, turi arabišką siuvinėtą “paauksuotą” suknią… Amerikos žvalgybininkas nusprendė, kad esu labai aukšto rango šnipė, nes retai važinėju po užsienius, mat kuo retesnės kelionės, tuo geresnė maskuotė. Taigi, turint galvoje, kad “Aleksas” dar ir buvęs KGB-istas, trijų spec.tarnybų akys susikirto ties manimi… O čia dar ir “nesušukuoti” straipsniai “Karštame komentare”… Kadangi, kaip minėjau, Lietuvoje saugumas per dažnai dirba ne valstybės interesams, tai čia geriausias būdas sužlugdyti žmogų, nes niekas negali patikrinti, koks “donosų” turinys ir kiek ten prirašyta melo. Manau, kad taip iš galimybės dirbti valstybiniuose postuose eliminuojami tikrai padorūs ir profesionalūs, tačiau klanams nepriklausantys asmenys, nes ką jau ką, o slaptąsias pažymas apie darbuotojo tinkamumą dirbti tam tikrose pareigose rašo tos pačios spectarnybos. Ir už tai mokami pinigai… Kai tave lydi tokių “donosų”, apie kuriuos pats nieko nenutuoki, visa krūva, vargiai kas beparašytų kokią pažymą, atitinkančią tiesą. Tavo ištikimybės savo tėvynei, valstybei, kraštui testą vertina seniai apsamanojusios idioto saugumiečio smegenėlės.

Žinoma, mano apibendrinimas turi trūkumų, bet kitaip, kol kas, vertinti šios tarnybos negaliu. Tie, kurie dirba valstybei, nesekioja rašytojos ir nefotografuoja jos pro troleibuso langus, jie – nematomi.

O tie, kurie renka įvairiausių šiknių „donosus“ ir gal kartu išgėrinėja už išmokėtą „donosų“ honorarą, tie meta šešėlį ant visos tarnybos ir patys priklauso šešėlinėms antiįstatymiškoms struktūroms. Bet tai jau jų reikalas. Mano požiūris pagrįstas mano pačios patirtimi.

Dabar vėl grįžtu prie savo knygos teksto:

Susitikimas akis į akį

VSD vadovas P. Malakauskas man pasirodė labai inteligentiškas žmogus. Žinoma, jis suprato, kaip viskas yra iš tikrųjų. Aš raštu pareikalavau, kad raštu ir praneštu, kodėl esu sekama ir kokiais veiksmais sukėliau įtarimus. Prašiau, kad pakeltų “donosus” ir ištirtų turinį.

-O jei mes jokių „donosų“ nerasime? – šypsodamasis paklausė P. Malakauskas.

-Jei vakar išėmėte, šiandien tikrai nerasite, – atsakiau.

Atsakymą gavau. Ne, aš nesu sekama ir valstybė jokių pretenzijų man neturi, – maždaug tokia buvo atsakymo prasmė.

Pasidėjau šį atsakymą ir parodžiau vaikams, kur guli. Ką žinai… Gal dar ir po mirties kas nors rašys “donosus”, tik jau viešus… Ir mano vaikai gal norės apginti motinos rašytojos vardą.

Į savo knygą sudėjau ir dalį to, ką parašiau P.Malakauskui. Čia yra ir sekimo priešistorė, susijusi su Signatarės, didvyriškos moters, Birutės Nedzinskienės gyvenimo laikotarpiu. Tai smulkiai ir aiškiai aprašyta knygoje apie Birutę, tačiau knyga dėl visiškai nesuprantamų aplinkybių jau keli metai guli Signatarų klube ir kažkodėl nepasirodo. Teko girdėti, jog kai kam nepatinka autentiški to laikotarpio kelių draugų liudijimai, tame tarpe ir mano. Būtent mano prisiminimuose apie Birutę ir išaiškėja, kad ypatingas susidomėjimas mano persona prasidėjo paleidus Parlamentą ir į valdžią atėjus dabartinimas socialdemokratams, kurie tada vadinosi kitaip. Ir apie tai yra tekste, kurį įteikiau tuometiniam VSD vadovui P.Malakauskui. Tada prasidėjo didžiosios provokacijos prieš  Nepriklausomos Lietuvos armijos stiprinimą, o pagrindinė figūra toje srityje buvo Audrius Butkevičius. Jis provokacijoms buvo pasiruošęs ir niekad nepalikdavo namų vienų. Kartą tyliai sėdint giminaitei, kažkas į duris paskambino. Giminaitei neatidarius, sukrebždėjo spyna ir tarpdury pasirodė “Aras”. Tačiau pamatę, jog butas ne tuščias, vyrukai dingo. Netrukus sužinojome, kad kažkokiomis aplinkybėmis Audriaus bute prie durų rastas trotilas. Na, čia jau su Birute supratome labai tiksliai – net jeigu jis ir žarstytų trotilą kaip kokius grūdelius, niekad jo nepadėtų koridoriuje prie durų, kaip kokia iš turgaus grįžusi moteriškė krepšelį su kokiais ridikėliais. Čia buvo aiški provokacija – kažkam nereikėjo gerai organizuotos Lietuvos kariuomenės.

Po to, kai dviem dabartiniams socialdemokratams ir vienam jau mirusiam rašytojui, Seimo nariui, pasakiau, kad jeigu jie nesiliaus darę provokacijas prieš Nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugą, mes viešai paskelbsime keletą KGB-istų pavardžių, kurie dabar daro karjerą ir kurias Birutė atrado bestudijuodama KGB archyvus, provokacijos liovėsi. Tai buvo pavardės jau aukštų Nepriklausomos Lietuvos veikėjų, kai kurie jų turėjo net pulkininkų laipsnius…

Po kiek laiko tik sužinojau, kad buvo norėta mano bute padaryti kratą, ieškant Birutės archyvo dalies, nes ji pas mane gyveno prieš mirtį gana ilgą laikotarpį ir mes buvome labai artimos savo įsitikinimais. Tačiau kolega signataras Jurgis Jurgelis to neleidęs.

Labiausiai rūpėjo tos išaiškintų saugumiečių pavardės, nes visi jie jau buvo labai iškilūs naujos Lietuvos veikėjai. Koks paradoksas!

Lietuvos VSD daro kratą signatarės namuose, kad išlaikytų paslaptyje buvusius KGB-istus, įsitaisiusius valdančiuose Nepriklausomos šalies struktūrų postuose! Įdomu, ar jie nebūtų tada manęs padarę kokia nors Rusijos šnipe, nes, o kaipgi kitaip galėtų paaiškinti tautai? Aš juk nebūčiau tylėjusi, ir jie tą žinojo. Tokių ketinimų požymius mačiau akivaizdžiai.

Štai taip… Vieni sunkią ligą gydosi gerdami ryklių taukus ir beržo grybą, o kiti, gindami savo garbę, priversti vaikščioti po spec.tarnybų koridorius, svaigstant galvai ir mirgant akyse. Ar jie suvokia, ką jie darė? Ar kada nors suvoks? Ar iš viso ten yra kas nors, kas ką nors realiai suvokia? Visos uždaros sistemos išsigimsta. VSD išsigimė taip pat.

Prisipažinsiu, kad buvo sunku. Nesena chemoterapija veikė bjauriai.

Atsimenu, kaip mušė karštis, pylė prakaitas, buvo silpna ir norėjosi gerti. Sėdėdama prieš Malakauską veidą valiausi servetėle ir jutau, kaip jos gabalėliai lieka ant veido prilipę prie odos. Sėdėjau prie stalelio, ant kurio buvo kažkas, kas fiksavo kiekvieną žodį, o gal ir filmavo. Šitie bjaurybės mane sergančią kankino dar ir tokiu būdu. Ir iš tiesų gaila, kad apie lietuvišką Valstybės saugumo komitetą esu priversta kalbėti tokiais žodžiais ir tokiu tonu – niekinti juos ir, kad tame, ką rašau, visiškai nesimato atsidavusių savo darbui rimtų žmonių, kurių vieną kitą pažįstu pati ir kurių ten, be abejonės, yra. Bet mano panieka jiems – begalinė. Šios įstaigos paskirtį gerbčiau, bet be to mėšlo, kurio ten pilna. Savo arklidę jie turi išsimėžti patys.

Beje, ši vasara labai reikšminga valstybei, nes buvo visiškai slaptu būdu nukenksminta viena didžiulė provokacija, kurios organizatorius ir dabar yra kaip vienas atsarginių lyderių, jei pavyktų kai ką “sukurti” prieš Prezidentę. Jis “savo žvaigždžių valandos” tebelaukia nuo tada.

Šiandien tik stebiuosi šiek tiek… Kaip nesugniužau, neišsigandau… Kaip ryžtingai nusprendžiau save apginti. Atsimenu, kad slaptos, ilgametės piktadarybės dydis pasirodė toks stulbinantis, ir niekšybė tokio masto, kad būčiau galėjusi padaryti bet ką. Bet ką – visais laikais, prie visų valdžių, nes man, žmogui, kurio viešasis gyvenimas visada buvo matomas, neteisybė buvo pernelyg didelė.

Visam laikui paliks atmintyje, kaip mano vyras tylėdamas į mane žiūrėjo. Jo žvilgsnis buvo toks gilus, toks sukauptas… Jis žiūrėdavo nenuleisdamas akių… Aš keikiu saugumą per telefoną, nes žinau, kad jie klausosi, o jis rimtai rimtai ir giliai žiūri… Jis galėjo suprasti, kad mano kova panaši į Don Kichoto kovą su vėjo malūnais, bet žinau, jog suprato kitaip: tiesa aukščiau visko – ne vieną kartą esame stiprinę vienas kitą šiuo sakiniu. Ir be to – niekada nekovojau su jais pirmoji – tai jie mano, kad turi teisę valdyti mūsų gyvenimus, mūsų sapnus, klausytis mūsų minčių, brautis į telefono ragelį ir prievartauti membraną… Tai jie neišsitenka pasaulyje, jie mano, kad maža jų valdžiūkštė laisvam žmogui ką nors reiškia… Jie gali ką nors sekti, pakreipti bylų eigą neteisinga linkme, gali valdyti mūsų mintis, svajones, gyvenimo planus. Jie mano, kad valstybės saugumas – tai tas, kuo jie užsiima, kurdami realybę iškraipančias avantiūras, tačiau yra ne taip. Jie turi sustoti, o jeigu “jie ” yra visai ne jie, tada jie turi išsiaiškinti, kas juos diskredituoja ir kas tie tikrieji “jie”, kurie veikia jų vardu.

Bet ar galima jų vardu veikti jiems nežinant? Manau, kad ne. Jie patys turi išsiaiškinti, ar jie yra “jie”, ar ne.

Komentarai

 

 

 
  1. Dieve, padek mums visiems, o sergantiems pagelbek! Kad grafomanes V. neimanoma skaityti tai tikra tiesa, toli ne man vienai taip regisi. O dabar dar ir persekioja ja, vargsele. Gal rasytojams ir reikia fantaziju, bet grafomanes fantazijos tikrai siurpiai nuteikia, kazko pradedi gaileti taip susiluosinusios motereles. Melskis, brangioji, melskis, jeigu nebeturi jegu, nors zegnokis, tikrai pades, tie apstoje velniai atsitrauks.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  2. Perskaičiau ir.. susimąsčiau ar Vidmantė yra psichiškai sveika? Sunku atsakyti. Tačiau aš vistik labiau linkęs į tą pusę, kad NE.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  3. Perskaičiau ir.. susimąsčiau ar Vidnabtė yra psichiškai sveika? Sunku atsakyti. Tačiau aš vistik labiau linkęs į tą pusę, kad NE.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  4. Alia ir turi moteriškė laiko po prokuratūras lakstyti?Tokia ten sava ,kad net automobilius jai asmeninius siūlo ?Kažkoks susireikšminimas.

    Thumb up 0 Thumb down 0



 
Video reportažas



Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Gydytoja nė karto nesinaudojo sezoninėmis vakcinomis 2
Teisingumo ministras atleido Klaipėdos antstolę 1
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
Premjeras: Tikiu Lietuva ir kviečiu visus švęsti mūsų Tėvynės gimtadienį! (12)
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Lietuvos žmones su Valstybės atkūrimo diena.  „Sveikinu jus...

Prezidentė: Švęskime Vasario 16-ąją, kaip išsivadavimo ir laisvės šventę! (14)
Brangieji, atkurtoji mūsų valstybė skaičiuoja naują šimtmetį savo ilgaamžėje istorijoje. Švęskime Vasario 16-ąją,...

Sovietų kariuomenės nusikaltimai Lietuvoje: prieš ir po okupacijos (1)
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt baigė publikuoti dokumentus apie nusikalstamą...

Rusijai gresia vadinamojo S. Magnitskio akto Europos variantas (13)
EP Užsienio reikalų komitete pirmadienį apie 17.30 val. Lietuvos laiku bus svarstoma rezoliucija...

Mirė žinomas disidentas Petras Cidzikas (16)
Sausio 21-ą, paryčiais, mirė žinomas disidentas ir visuomenininkas, pogrindžio spaudos platintojas, politinių bado...

In memoriam. Mirė lietuvybės puoselėtojas Tomas Vaisieta    (2)
Trečiadienį, 2018 m. lapkričio 21 d., paryčiais mirė žymus, ilgametis Lietuvos naciobnalinio dramos...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
R.Šalaševičiūtė: Teismo psichiatrijos ekspertų problemos, iškeltos konferencijoje, turėtų tapti pagrindu įstatymų pakeitimams
Vasario 8 d. Lietuvos Respublikos Seime vyko Socialinių reikalų ir...
Ką atsakyti M. Puidokui? (41)
Kvietimas dr. Mindaugui Puidokui kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą Lietuvai...
R. Morkūnaitė-Mikulėnienė: „Premjeras dirbtinai kelia konfliktus ir skatina aplinkos sektoriaus stagnaciją“   (1)
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė...
 
Teismas vėl atmetė „MG Baltic“ reikalavimą atlyginti 13 mln. Eur tariamą žalą (7)
Lietuvos apeliacinis teismas dar kartą atmetė ieškovės UAB „MG Baltic...
Rusijos žurnalistas A.Nevzorovas nufilmavo Medininkų žudynes? (281)
Kas iš tiesų įvyko 1991-ųjų metų liepos 31 d. naktį...
Aukščiausias teismas abejonių dėl įrodymų Medininkų byloje neišsklaidė (38)
Nors Aukščiausiasis teismas vasario 28 d. ir paliko galioti Apeliacinio...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Interneto paslaugų teikėjai savo sąskaita privalės blokuoti prieigą prie interneto svetainės linkomanija.net
Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės asociacijos...
Vilniaus rajono kelyje – tragiška nelaimė. Žuvusiųjų artimiesiems – Prezidentės užuojauta (7)
10.36 val. Vilniaus r., Melkio k., kelyje Pikeliškės – Maišiagala. 35 km.,...
Alytaus policija įspėja: mūsų mieste nėra vietos „mirties pardavėjams“
Rugsėjo 6-oji nerami buvo Ulonų seniūnaitijos gyventojams, čia Alytaus apskrities...
 
Kaip verslas atrakino naują požiūrį į biuro baldus
Jeigu išgirstate žodį „biuras“ turbūt įsivaizduojate sublokuotas arba į kabinetus...
Išmaniosios skaitmeninės televizijos galimybės Lietuvoje (1)
Skaitmeninė, savo funkcionalumu bei kanalų gausa, nerungė ilgai karaliavusią analoginę. Žinoma,...
„Huawei“ pristato stilingą „Mate 10 lite“ (1)
Nuo šiol bus dar paprasčiau pasidaryti tobulą asmenukę ar pagauti...
Krašto apsauga   Užsienis
Išaugo šauktinių pasitenkinimas tarnybos sąlygomis kariuomenėje
Auga šauktinių pasitenkinimas tarnybos sąlygomis. Lyginant su 2016 m., 2018...
Tarptautinėse pratybose „Rapid Trident 2018“ Ukrainoje Lietuvos kariai dalijosi patirtimi, kaip geriau taikyti NATO standartus (2)
Rugsėjo 14 d. Ukrainos Lvovo srityje, Yavoriv poligone baigėsi didžiausios...
Kroatija tęs dalyvavimą Lietuvoje dislokuojamame NATO batalione
„Lietuva dėkoja Kroatijai už sprendimą vėl atsiųsti savo karius į...
 
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (20)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sirijoje – raketų smūgis, JT ST atmetė Rusijos parengtą rezoliuciją (26)
Naktį iš penktadienio į šeštadienį JAV, Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos...
Baltarusija raginama stabdyti Astravo atominės elektrinės statybą (2)
Birželio 27 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) plenarinės sesijos...
Sportas   Laiškai
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
Fiodr Černych perėjo į Maskvos „Dinamo“ (1)
Paskutinę perkėlimų dieną Maskvos „Dinamo“ paviliojo Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną...
Prezidentė pasveikino plaukikus R. Meilutytę ir D. Rapšį su Europos čempionato aukso ir bronzos medaliais
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Danijoje vykstančiame Europos plaukimo...
 
Padėka
PADĖKA Dėkojame visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ruošiantis pirmajam renginiui...
Netektis advokato Arūno Marcinkevičiaus šeimoje (7)
Advokato Arūno Marcinkevičiaus šeimoje – netektis: lapkričio 1 d. po...
Kaip „Vašingtono agentai“ pavirto „žaliais žmogeliukais“ [Propagandos demaskavimas] (78)
Metalo ir medienos darbuotojų profesinė sąjunga nuoširdžiai dėkoja spaudos atstovams,...