Ar Mokomajame pulke laikomasis Karo tarnybos statuto ir SAM patvirtintų higienos normų?

Taigi, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakyme 2004 m. rugpjūčio 11 d. V- 568 juodu ant balto parašyta, jog esant žemesnei nei 10 laipsnių temperatūrai, lauko stovyklos turi būti įrengiamos, 15 cm pakeliant grindis nuo žemės, o visose palapinėse turi būti įvestas šildymas.

Žygio sąlygos nuo SAM ministro higienos normoje numatytųjų tądien skyrėsi net 25 laipsniais (neįrengti šildomos lauko stovyklos galima esant tik aukštesnei nei 10 laipsnių lauko temperatūrai), tačiau kaip vėliau paaiškėjo iš kpt. Petraičio ugningo pasisakymo apie mūsų, kursantų, veiklos planavimą, jis vadovaujasi tik KAM įsakymais, daugiau jam niekas neįdomu. Kaip keista – na, „praleido“ Sveikatos ministro higienos normą, kuri numatyta Karo tarnybos statuto 111 str. – jog būtina ta norma vadovautis, tačiau kaipgi toks patyręs pratybų planuotojas nepastebėjo Kariuomenės vado įsakymo, jog per tam tikrą šaltuką – kai temperatūra žemiau -15, jokios pratybos vykti negali?

Kad per daug neturėčiau kada mąstyti, 2-14-01-20, jau apie 19 val., išvakarėse, prieš pat žygį, kai kiti kraunasi ekipuotę, mantą, man kartu su visu skyriumi užkraunamas budėjimas. Seržantas Velbasas, nors nėra jokio darbo, liepia jį imituoti, tikrinti kambarius, kažką veikti, vaikščiojame pirmyn – atgal. Jeigu pastebi kambaryje kraunant mantą žygiui – išvaiko. Taip ir nesupratau, kaip aš būčiau ėjusi į žygį, jeigu būčiau laužiusi Kariuomenės vado įsakymus dėl šalčio prevencijos – jeigu man nebuvo skirta nei viena minutė žygiui pasiruošti.

Spėju vis tik paskambinti į SAM, apie tai, kad skambinu, perduodama visiems instruktoriams, ir, aišku, vadovybei „ji kažkam skambina“ (nes prašiau leidimo nestoti į rikiuotę, kad spėčiau paskambinti į SAM, seržantas leido) – tačiau nieko nevyksta. Jie yra neklystantys, o kažkokia jaunesnioji eilinė, kad ir cituoja paties kariuomenės vado nurodymus, jiems yra „nulis“.

„Geras karys yra labai blogai, mums reikia vidutinių“: idealusis modelis – SSRS armija ir jos tvarka

Kai išklausiusi seržanto Velbaso pamokslo apie kariuomenę, jog geras kareivis yra blogai, kaip ir blogas kareivis, čia tokių nereikia – suprask, galėčiau čia to statuto per daug nesilaikyti, nereikalauti, kad ir merginos laikytųsi numatytų taisyklių, ir neplavinėtų po koridorius 23 valandą, neva, joms plaukus reikia džiovintis – sausio 20 d., tiksliau, jau sausio 21 d., pabaigiu budėjimą, jau 00:20. Kėlusis 5:45, tik tokiu metu, po daugiau nei 18 valandų, galiu “išsinerti“ iš kerzų. Apie kokias nors kario teises ar higienos normas galima pamiršti – kojos turbūt prišutę jau. Taip ir pamatau už kelių dienų, jog nuo kojų pirštų oda jau bando nusinerti: vis tik ant kojų teko praleisti daugiau nei aštuoniolika valandų, nors Karo tarnybos statute garantuotas vienuolikos valandų nepertraukiamas poilsis. Laiko patikrinti, kaip atrodo kojų pirštų oda, dienotvarkėje nenumatyta – visur bėgte reikia lėkti, netgi po kareivines liepiama lakstyti, dėl ko kitą rytą įvyksta skaudus karės Laimos ir kario susidūrimas. (Kaip vėliau išgirstu savo rinktinėje, negalėjo niekas liepti bėgioti po kareivines, nes tai yra labai nesaugu: tačiau tiek mes, tiek ir aukščiau gyvenę kariai buvo priversti bėgioti, toks įsakymas…)

Miego garantijas Rukloje irgi reikia pamiršti – mjr. Valaitis antrojo pokalbio metu paaiškino, jog ir jie neva nemiegojo, todėl jiems kursantų miegas yra neįdomus. Neva, turime atkentėti už tai, kad jie kažkada kentėjo sovietų kariuomenėje. Vadinasi, Ruklos vadovybei idealusis matas yra SSRS kariuomenė.

Atvykę sausio 13 dieną į pratybas, nei vieną minutę neišgirstame, jog ši diena kažkuo ypatinga Lietuvai ir jos kariuomenei…Tad dar pirmą dieną nesupratau, jog atvykau ne į Lietuvos kariuomenės, o SSRS armijos padalinį…Kas dieną mums bus kartojama, jog taip, kaip mes darome, buvo SSRS armijoje, ir čia bus lygiai tokia pati tvarka. Ačiū Dievui, jog naktį niekas netranko per veidą su taburete, tačiau miegoti neleidžia – dvi naktis iš eilės žadamas aliarmas, išverčiami iš lovų kariai pusę penkių ryto, nors Karo tarnybos statutas to neleidžia…Pirmą vakarą grandinis Urvikis leidžia eiti miegoti tik gerokai po vidurnakčio – 00:30.

Kadangi mano tarnybinis pranešimas neužregistruotas raštinėje, turbūt nugula kur nors majoro stalčiuose…Todėl tenka viską susakyti Karo policijai ir generalinei inspekcijai, nes savo pavaldinius kontroliuoti majorai ne tik turi teisę, bet ir pareigą. Tačiau dviejų savaičių didžiausia problema vadams tampa jaunesnioji eilinė Sulikienė, kuri žino savo teises, ir neklauso jų, o klauso kariuomenės vado įsakymų…

„SSRS armijos padaliniui“ tai didžiausias galvos skausmas, nes toks karys nėra destrukcinis elementas, nesusigalvoja savo tvarkos, kaip kiti…(Ne paslaptis, jog pirmojo žygio metu kariai provokavo vadus pažeisti įstatymus, ir maldavo likti nakvoti -16 temperatūroje miške. Vadai būtų nusileidę, tik…išsigando j. eilinės Sulikienės. Kuriai kariuomenės vado įsakymas svarbesnis nei Ruklos vadų. Keista, kad Ruklos vadovybė visiškai nebijo Kariuomenės vado ir KAM ministro, tačiau išsigando jaunesniosios eilinės…Beje, kariai nenakvoję miške, ir taip grįžo su pirmojo laipsnio nušalimais: violetiniais pirštais ir mėlynais veidais…)

Kova už karių teises: kuo Rukla skiriasi nuo Lukiškių kalėjimo?

Taigi, kadangi Rukloje vaidinama demokratija, ir visi telefonų numeriai kabo koridoriuje, skambinu į Karo policiją. Apie subordinacijas „ar galima tamsta jus suskųsti kartu su kuopos vadu, bataliono vadu ir pulko vadu“ tenka pamiršti, nes teisinėje praktikoje jau taip numatyta, jog pačiam pažeidėjui nebūtina pranešti, jog jį skundi. Tas pats, beje, numatyta ir Drausmės statute, ir Karo tarnybos statute, jog jeigu jau kalba eina apie pažeidimus, galioja subordinacijos taisyklės išimtis.

Paskambinus į Karo policiją, budintis nelabai supranta, ką noriu pranešti, paaiškina, jog juos domina nestatutiniai karių santykiai. Atsakau, jog jeigu būtų tokie dalykai, pasakyčiau, bet to nėra, tačiau kariai varomi per šaltį nakvoti miške, iš jų netgi šaipomasi. Kalbamės ilgai, ir pagaliau budintysis sako, jog ryte privažiuos patrulis, ir patikrins situaciją.

Ryte niekas neprivažiuoja, tik 2014-01-21 7:00 val. paskambina pažeidėjams, kad „susitvarkytų“.

Man 7:10 paskambina Karo policijos atstovas, ir sako, jog yra paskambinta į kuopą, ir kapitonas Virginijus Tertelis turėtų „su visais pravesti pokalbį“.

Tačiau kpt. Tertelis, kai užpyksta, nesikalba. Taigi, ir šitą rytą jis su niekuo nesikalba. Apie 7:25 val. paskambinu į Karo policiją ir paaiškinu, jog neatšaukiamas naktinis nakvojimas miške, ir jog kpt. Terteliui nė motais ta šalčio prevencija – Karo policija, beje, paaiškina, jog yra Kariuomenės vado įsakymas dėl pratybų negalimumo esant žemesnei nei -15 temperatūrai.

Nors rikiuotėje kalbėtis negalima, kpt. Tertelis prieina prie manęs ir piktai sako: „Tai, ką, Sulikiene, neisi į žygį?“.

Naktį surašiau atsisakymą nuo įsakymo vykdymo, bet nėra kam paduoti – niekas tokios praktikos nežino.

Mano būrio vadas ltn. Savickas 8:30 išsikviečia mane ir pabando taikiai spręsti situaciją, pasiūlo tiems, kas negali dėl šalčio eiti į žygį, pasiimti nedarbingumą. Vėlgi tai nėra teisėta, nes kariuomenės vado įsakymas labai aiškus: jokių pratybų tokiu oru būti negali. Visos pratybos turi būti rengiamos uždarose patalpose. Ltn. Savickas paaiškina, jog ką tik pulko vadas plk. Ltn. Algirdas Norkus atšaukė programos dalį dėl nakvojimo miške. Tačiau raštu pateiktų tų pakeitimų niekas nemato. Koridoriuje skelbimų lentoje kabo tas pats mjr. Valaičio parašu patvirtintas savaitės planas, kuriame numatyta, jog kariai nakvos miške. Beje, visa informacija apie kursų programą skelbiama mažesniu nei 6 šriftu: kariuomenėje turbūt negirdėjo, jog valstybės įstaigose turi būti naudojamas 12 šriftas. Be lupos įskaityti kas ten rašoma, neįmanoma, nes dargi koridoriuje ir tamsu.

Todėl likusieji kareivinėse visą dieną su nerimu laukiame nakties.

Visą dieną spaudžia -14-16 šaltukas, dargi su stipriu vėju.

Suėjus jau kareivinių miego laikui, niekas iš kursantų negrįžta.

Apie dvyliktą valandą nakties, kaip vėliau pasakojo kambario draugės, jie grįžo, tačiau nakvojo penktame aukšte ant grindų. Pagal karo tarnybos statutą, kareivinėse miegas paskelbiamas 21:45. taigi, nors vadai parvarė karius į kareivines, tačiau daugiau nei dvi valandas pažeidė jų miegą, taigi, ir Karo tarnybos statutą.

Kaip buvo įvykdytas Kariuomenės vado įsakymas, jog jokios pratybos per šaltį negalimos, nežinau: juk neleistina temperatūra ne naktį atsirado, o anksčiau.

Tiesa, kpt. Tertelis nepasiduoda ir kursantams yra išaiškinama, jog jie būtų nakvoję miške (koks šaunumas – nakvoti šitokiame šaltyje miške!), tačiau Sulikienė neleido.

„Jeigu tokia galinga ta Sulikienė, tai valio“, – kitą dieną man pasako Ruklos medicinos punkte gydytoja kpt. Urbonavičienė. Majoras Jurelevičius išvažiavęs į …pasitarimą dėl šalčio prevencijos. Rukloje gandai iš sostinės neateina, tačiau telefonu iš vieno majoro sužinau, jog buvo sukelti ant kojų karo medikai, ir sukviesti į Vilnių. Kariuomenėje „užsukta“ diskusija – tačiau Ruklos vadai juk niekada nepasiduoda.

B.d.