Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2019 Spalis 19 Šeštadienis
 

Kartą mačiau Mao žmoną…

2010-09-15 14:18 | Kultūra | Komentarų (82)

Vidmantė Jasukaitytė

Vidmantė Jasukaitytė

Vieną vakarą, gal prieš trisdešimt metų, į duris pasibeldė nūnai jau senokai mus palikusi žinoma režisierė Irena Bučienė. Atsimenu jos susijaudinusį, apsiverkusį veidą. Režisierė verkė eidama iš Antakalnio pas mane, nes per televiziją buvo parodyta, kas atsitiko, mirus garsiausiam Kinijos lyderiui Mao Dzedunui, su Kinijos Komunistų partijos veikėjo žmona. Bekalbant įsijungėme televizorių ir dar kartą abi pamatėme kažkokioje tamsioje patalpoje prie stulpo pririštą kenčiančią moterį. Ji buvo apsiverkusi, sutinusi, murzina – gal sudaužyta, – kojelės netvirtai virpėjo, bandydamos dar išlaikyti kūną, ji buvo apsišlapinusi, o gal ir daugiau…

Suprantama, budeliai tikrai nesirūpina nei jos asmenine higiena, nei fiziologiniais poreikiais. Negana to, viskas buvo plačiai parodyta pasauliui – Kinija keičia kursą!.. Nuo šios metaforos – kai tarpusavyje vienas kito nekenčia galingieji ir įtakingieji, vienam iš jų kritus, atsigriebiama per likusią moterį, – Irena Bučienė negalėjo nusiraminti ne vieną dieną.

Norėdama nuraminti draugę, aš bandžiau juokauti, – kodėl gi tu neverki dėl kasdien badaujančių Afrikos vaikų… Ir jau seniai seniai toks mano juokavimas man pačiai atrodo nepadorus taip, kad niekaip negaliu pamiršti.

Tai, kas prasidėjo į Aną pasaulį išėjus Prezidentui Algirdui Brazauskui, vėl priartino kadaise matytą vaizdą apie Kinijos lyderio našlę. Taipogi iš atminties iškilo daugybė biografinių straipsnių bei liudijimų apie 1933-1938 metus stalininėje Rusijoje, kada naktį atėję čekistai išvesdavo niekuo nekaltą žymų žmogų, prieš tai paniekinę ar nukankinę jo žmoną ar dukterį, o prie vaikų, jei tokių likdavo, kaimynai ar artimieji bijodavo net prisiartinti dėl savo pačių saugumo, nes pagalba likusiam sistemos “priešo” šeimos nariui pilnai galėjo tapti pretekstu išvažiuoti ten pat. Likę vaikai badaudavo, šaldavo, kol atsidurdavo vaikų namuose, o gal ir nežinia kur…

Taigi suprantu, kad aš irgi rizikuoju. Bent jau tiek, kad pakaktų apmėtyti tarsi supuvusiais kiaušiniais: “Ji gina Kristiną todėl, kad tuo pačiu gina ir savo rentą”.

Tačiau tiek jau to…

Nuo bukų debatų koktumo, jų dirbtinio eskalavimo nebeįmanoma tylėti jokiam nepriklausomą, nevaldomą nuomonę turinčiam padoriam žmogui, tiktai gaila, kad nuomonės tų, kurie nelaiko Įstatymo ištampyta apatinių kelnaičių gumyte, niekas viešai nepaklausia ir jų nuomonės neskelbia per televiziją. Sumanytojai tokio ponios Brazauskienės puolimo tikrai sužinotų, kaip atrodo jų veikla fone realios istorijos, sunaikinusios milijonų žmonių gyvybes namus, šeimas, laimę… Tą istoriją visi matėme ir dar neseniai baisėjomės – tai žmogaus sieloje slypinčio juodžiausio išdavystės šulinio rentinys. Labai gaila, kad daugelis jį atveria ir su pasimėgavimu demonstruoja kaip moralinę kokybę, nepagalvodami, kad taip ugdoma nemoralių, nedvasingų, grubių ir bukų žmonių karta, kuri, neturėdama dvasinių vertybių prioritetų, uoliai mokosi to paties Didžiosios socialistinės Rusijoje ar Kultūrinės revoliucijos Kinijoje moralės metodo (viena amerikietė tyrinėjo pastarosios apraiškas ir parašė knygą, kurioje yra duomenų apie vienos iš provincijų parduotuvėje kabėjusias buvusių idėjinių priešų skerdienas – kas norėjo, galėjo pigiai paskanauti). Otniatj i podelitj… Pirmykštės bendruomenės elgesys su priešu… Geriau reikėtų mokyti ne atimti iš ko nors, išplėšti, užgrobti, o sąžiningai uždirbti ir dalintis. Deja, dalyba – iki šiol nesuvoktas matematikos veiksmas, ypač tų pačių, kurie nūnai demonstruoja savo moralinę sąžinę – antraip argi būtų tiek nuskurdinta Lietuva…

Tačiau aš ne apie tai…

Kai išgirdau per televizijos laidą, jog vienas iš dalyvių pasiūlė parduoti Valdovų rūmus ir išsidalinti (koks graudus “humoras”), visiškai aiškiai pajutau, kad šaknys to, kas vyko per kultūrinę revoliuciją tokias senas minties tradicijas turinčioje šalyje, yra bendros visoms tautoms, tarp jų ir Lietuvai. Ir nėra ko čia skiesti apie šviesųjį dvasios paveldą, kai taip nesusitvarkome su nuosavomis šiandien puikiai net valstybiniame lygmenyje kerojančiomis žemiausiomis aistromis.

Nuostabūs tie rūmai! Ir gerai, kad atstatytas kur kas senesnės nei sovietinė okupacijos vandalizmo aktas – nugriauti tai, kas simbolizuoja šalies tvirtumą, kultūrą ir galią. Negi tiek pavydime Algirdui Brazauskui, kad jis, o ne kas kitas dėjo pastangas rūmų atstatymui, kad net sau pradėjome pavydėti puikaus istorinės ir kultūrinės traukos centro? Kas vyksta! Parodiniai renginiai, devalvuoti valstybiniai simboliai (juk jau buvo ir lietuviškais tautiniais apdarais mergaitės, šokančios ant stalų, kad svečiams iš apačios kuo geriau matytųsi, jog ant kvailų dugnelių nėra jokio apatinio rūbelyčio)… Nuolatinis priešinimasis viskam, ką daro ir ko siekia Algirdas Brazauskas (kaip, beje ir tam, ką daro ir ko siekia profesorius Vytautas Landzbergis).

Pavydėdami iškiliesiems nesuvokiame, kad pavydime sau, apiplėšiame, apvagiame ir naikiname save. Kas darosi? Kodėl nenorime turėti nieko, kuo verta didžiuotis? Kodėl mums nereikia išmintingų, garsių, teisių – jei tokie ima rastis, su nepaprastu įnirtimu puolame trypti juos.

Vargšai esame? Atsilikėliai? Neišsivystę, neturintys nuosavo orumo, atsisakantys turėti nuosavos vertės suvokimą? Ar tiesiog – minios emocijų įkaitai, nes būtent minia meta popierėlius į balsadėžes per rinkimus? Pataikaujame miniai – liaudžiai, taip sakant…

Menas jau priklausė liaudžiai ir liaudis naikino meną savo socialistinio realizmo metodu. Dabar – tiesa priklauso “liaudžiai”? Moralė? O gal pataikaujame miniai kaip žvėriui, kurį prisijaukinus bet kada galima užsiundyti ant bet ko, kas mums neparankus arba kas vertesnis už mus? Teisi garsioji velionė Marija Gimbutienė pasakiusi: “lietuviai turi totalinį pavydą”.

Turime jį, pripažįstame jį, norime turėti, auginame ir skatiname jį… Jo formos vis rafinuotesnės. Kas jas sugalvoja, tas nepriklauso nei miniai, nei “liaudžiai”. Tai kažkas – iš šono… Kas paslepia tikrąsias aktualijas ir iki gyvybės-mirties svarbos iškelia simuliakrus. Turime glitų simuliakrą – Sveikatos apsaugą, gudrų simuliakrą – Švietimo sistemą, nuo šiol, matyt, jau turime ir simuliakrinę moralę…

Kas vyksta, kokios aktualijos šiandienos moralei svarbiausios? Kvaili sudavatkėjusio senelio skiedalai iš ekrano, jog negalima skirti rentos meilužei! Atsiprašau – jei vyras laiko savo moterį žmona ir tai įteisinta oficialiai, kokio marazmatinio idiotizmo reikia, kad kažkoks politizuotas pensininkas imtų svarstyti – ji žmona jam ar ne?! Kodėl tada taip aršiai diskutuojama, ką laikyti šeima?

Atrodo, kad didelė visuomenės dalis norėtų, jog šeimos statusą galėtų turėti ne tik nesusituokę asmenys, bet net ir mergina, auginanti kūdikį…

Debatai užkrėtė neatsparią tokioms ligoms visuomenę. Net mano garbinga, mylima profesorė našlės rentos temą priskiria visai socialdemokratų moralei bei tradicijoms. Viešpatie, kokių tolimų, intelektualių ir moksliškai pagrįstų argumentų ieškoma, kad pridengtume paprastą norą ką nors sulesti, ką nors iš ko nors atimti, neduoti, įspirti… Ypač – pažeidžiamam, ypač – gedinčiam ir liūdinčiam… Nes – tik mūsų skausmas tikras, tik mūsų liūdesys begalinis, netekus artimo žmogaus, o kitų – tai jau ne… Ypač, jei jie priklauso ne tai partijai…

Tvarkydama šviežią savo vyro kapą, puikiai girdėjau, kaip dvi ponios, atsisėdusios ant suolelio netoli velionio Prezidento kapavietės, smulkiai aptarinėjo visus jo gyvenimo slapčiausius ir intymiausius momentus, o ponia Kristina buvo maišoma su žeme. Kapinėse! Užtikrinu, kad tiek žinių apie šią šeimą neturi jokie paparaciai… Tada pagalvojau – kaip šlykštu, kai į kapines einama liežuvauti ir šmeižti. Tikrai te iškyla šunvotės ant šių dviejų pagyvenusių ponių liežuvių. O ponia Kristina verta pagarbos jau vien dėl to, kad sunkiai sergantis iškilus žmogus galėjo jausti jos ranką savojoje paskutinėmis gyvenimo valandomis, savaitėmis, mėnesiais. Kad ji buvo jo ramybė, pasitikėjimas, jo viltis, jo drąsintoja. Kas ją galėjo pakeisti? Reikia baaaisiai neapkęsti Lietuvos, kad taip niekintum vieną iš jos prezidentų…

Man teko ilgai slaugyti itin sunkiai sergantį vyrą, nors dalį to laiko ir pati buvau didelis ligonis. Jis didvyriškai laikėsi, jo organizmui padėjo viskas – oras, lietus, audros, žaibai, pušų kvapas, iš šiltos žemės per drėgnas samanas kylantis rūkas, nepaprastas gamtos teatro apšvietimas besileidžiant saulei ir spinduliams krintant pro medžių kamienus. Gal būt ir dėl to, kad aš buvau šalia?.. Gal ir aš suteikiau jam gyvenimo džiaugsmo? Jau šiandiena neprisimenu jo ligos padarinių, neprisimenu jo sunkiai apsiverčiančio ir sunkiai kalbančio. Bet aš prisimenu, apie ką mes šnekėdavomės kiekvieną rytą, ką, kokius reiškinius aplankydavo mūsų mintys… Mes turtėjome kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą nuo to, kad buvome greta, kad greta mus matė mūsų vaikai, kurie taip pat mokėsi iš mūsų būti greta “kol mirtis mus išskirs”… Ir žinau, kad tos mentalo šviesos ilgėsiuosi visą gyvenimą iki paskutinio atodūsio. Ir net jei būčiau nesusituokusi su juo – aš būčiau likusi artimiausiu žmogumi jam, o tai vadinasi – žmona. Sąžinės žmona… Todėl labai apgailestauju, kad visuomenė nusirito tiek, jog negęsta debatai – priklauso poniai Kristinai renta, ar ne.

Ne taip seniai, Donelaičio laikais – našlių namai buvo statomi pastorių žmonoms, ir tai buvo šventa pareiga – padėti našlei. Čia aš ne apie materialinį turtą – apie požiūrį, apie padorumą ir tradiciją. O apie viešbutį – nežinau, ar jis šiandien ne ant bankroto ribos. Įtariu, jog taip gali būti. O jei taip įvyks – ar tada jau bus ponia Kristina nukvaišusių senelių pripažinta tikra žmona, ar bus vėl atkeistas įstatymas? Ar jai bus “atleistas” nusikaltimas tapti antrąja jo žmona ir jo paskutine dvasios prieglauda?

Nematau šiandien jokio reikšmingesnio lyderio ar veikėjo, kuris galėtų pretenduoti į ateities Prezidento postą ir kuriam grėstų mirtis skurde. Tad gal būsimieji prezidentai iš anksto pradės slėpti savo turtus, kad jų našlėms būtų taikyta oficiali įstatymo globa – maža kas įvyksta pasaulyje, – eis paskui vargšelės duoneliauti, neturėdamos skatiko nuskristi į kokį pasaulio pakraštyje stūksantį banko dangoraižį pasiimti pinigėlių…

Beje, kodėl tiek daug neišaiškintų neteisingos privatizacijos faktų? Kas atlieka bausmę už milijoninių gyventojų lėšų pasisavinimą, ežerų pakrančių, gražiausių Lietuvos vietų privatizavimą? Po Algirdo Brazausko mirties išgirdau parodymus svarbaus asmens, kuris “atvirai” atskleidė viešbučio privatizavimo mįsles. Bet kaip būtų teisinga buvę atskleisti, kodėl jo parodymai kadaise pasikeitė po pokalbio “prie kavos puodelio” su vienu labai aukštu prokuroru? Ką tokio žinojo prokuroras apie principingąjį politiką, kad šis ima byloti tik “svarbiausiam nusikaltėliui” mirus? Taigi, gal pretenzijos turėtų būti ne Algirdo Brazausko našlei, o teisinei korumpuotai sistemai, tradicijoms ir įpročiams savintis, kas ne tavo, o  tuo pačiu ir tiems, kurie šiandien nori tą našlę pamatyti pririštą prie stulpo, apspjaudytą, apstumdytą, suglamžytu rūbeliu, apverkusiu veidu, susivėlusiais plaukais?… Juk dauguma jų, įskaitant ir dabartinį Premjerą – ilgakadenciniai politikai… Pro jų tokias doras ir sąžiningas akis turėjo neprasprūsti jokia stambesnė valstybės lėšų vagystė! Jei buvo padarytas nusikaltimas – jis seniai turėjo būti išaiškintas ne gatvės ir tarpuvarčių politikų, o prokurorų. (Kadaise, važiuojant pro “Villon” viešbutį, buvau liudininkė, kaip prisiplojo veidai prie langų, kad geriau apžiūrėtų prof. Kazimieros Prunskienės “pilį”). Tad labai niekinga ir nepadoru korumpuotos teisinės sistemos kaltes ir nuodėmes suversti moteriai, ką tik palaidojusiai savo vyrą – nelaimei – Prezidentą ir reikalauti, kad ji už visą teisinės sistemos supuvimą atsakytų tuo, kas jai priklauso pagal įstatymą.

Ir ne sąžinėje čia esmė. Jie nuo pat savo meilės istorijos pradžios jau buvo atstumtieji, jie iš karto buvo priversti bijoti visuomenės, jie jau buvo smerkiami nuo pat pirmųjų savo bendro viešo gyvenimo pradžios – gal vis tik moteris, mylėjusi vyrą Prezidentą, nors kartą nori pasijusti esanti tuo, kuo ji buvo seniai, tačiau kuo negalėjo būti laisvai ir paprastai, ką gali nežymios poros ir nežymių vyrų moterys… Gal jai ir dėl to svarbi ta renta. Ir šis motyvas žmogiškai labai suvokiamas ir labai svarbus.

O vis tik svarbiausias dalykas, kas šiandien aiškiau nei bet kada demonstruojamas ir kas atneš didelę žalą, tai Įstatymo pritempimas prie vieno ar kito politinio veikėjo “man nepatinka” arba “man patinka”. Tai ne kas kita, kaip sėdinčio valdžioje visagalybės demonstravimas. Ne vienam ateis į galvą užaugti, subręsti, baigti kokius nors mokslus, sudalyvauti partinėje veikloje, kad patektum į visagalybės Olimpą, kur net įstatymai šiam nebegalios, jis juos galės minkyti, kaip tešlą. Įstatymas neturi būti keičiamas dėl to, kad kažkas kažkam nuo seno nepatinka. Antraip valstybėje niekada neatsiras, kas pasako paskutinį žodį Įstatymo vardu, kad tas žodis būtų nebekeičiamas. Reiškia, niekada neatsiras pagrindo stabilumui.

Iki šiol Įstatymas nelegalų, nusikalstamą veiksmą per daug dažnai padarydavo legaliu, įteisindavo. Šiandiena renta poniai Kristinai Brazauskienei yra legali ir to niekas nenuneigs. Nelegalūs yra bandomi legalizuoti moraliai korumpuoti veiksmai, siekiant Įstatymą pakeisti. Ir visiškai niekingos paskatos vis dar kiršinti tautą, skirstant ją į komunistus ir nekomunistus.

Per visus dvidešimt metų prisiauginome pakankamai savų, “lietuviškų” niekadėjų, gudručių Europos pinigų šlavėjų į nuosavas kišenes, iškrypėlių, kurie sėdi strateginiuose postuose, kosmopolitiškų prisitaikėlių prie svetimos politikos tikslų, vis iškyla ir iškyla, ir kaip neišnyksta, taip neišnyksta megztų berečių ideologijos apraiškos. O nūnai jos skatinamos vėl – matyt, kažkam labai naudingos.

Beje, apie “komunistus”… Ne apie tuos, tikruosius, pokario, o apie tiesiog paprasčiausiai partinius. Vardan istorinės teisybės. Taigi – reikėtų, būtinai reikėtų išsamios apžvalgos apie sovietinės Lietuvos ministrus. Kol dar jie gyvi. Tai būtų didžiulis veikalas, kuris talpintų daugybę svarbios informacijos apie tą visiškai neteisingai nutylėtą “kolaboravimo” periodą. Tiems, kurie tuo laikotarpiu negyveno arba gyveno svetur ir neturi teisingo supratimo apie išlikimo galimybes okupuotoje tėvynėje, tai būtų tiesiog neįkainojama medžiaga, padedanti ne tik labiau susivokti to meto realybėje, bet ir labiau pamilti savo žmones – visus, ypač tuos, kurie tuo metu, užimdami aukštas pareigas, dirbo Lietuvai, negailėdami jėgų nei gyvenimo.

Šiandiena lengva tamsuoliams spjaudyti į tą laikotarpį, bet kad Lietuva būtų pirmutinė visoje TSRS, reikėjo ir proto, ir žinių, ir patriotizmo. Visa TSRS žinojo, kokie geri Lietuvos keliai, kitų tokių nebuvo niekur. Man teko susipažinti su buvusiu Susisiekimo ministru ir jis papasakojo, kad keliasdešimt metų nė vieno savaitgalio nepraleido su šeima, nes reikėjo vieną savaitgalį medžioti su aukštu valdininku iš TSRS Plano komisijos, o kitą savaitgalį – su valdininku iš Vyriausybės (jie kartu atskristi negalėjo, nes tarpusavyje pykosi). Tačiau kokia nauda buvo iš to Lietuvai – metų gale neįsisavintus Baltarusijos milijonus, skirtus kelių tiesimui, jie permesdavo mums! Arba lagaminai džinsų, moteriškų kelnaičių su užrašais kiekvienai savaitės dienai “Monday”, “Tuesday” ir t.t. Visa tai būdavo vežama Maskvos klerkams ar sekretorėms mašininkėms, kurios spausdindavo paskirstytą biudžetą, kad “suklystų” šeštą skaičių po kablelio. Taip trejetas virsdavo aštuonetu, o tai reikšdavo papildomus milijonus Lietuvai… Ir tą darė mūsų išsilavinę, apsišvietę ministrai!

Ar jie kolaboravo? Tik visiškas kvailys arba tas, kuris nenori suprasti, nesuprastų, jog tai buvo ypatinga rezistencijos forma, aktyvios ir kūrybingos, kuri reikalavo tobulo gebėjimo prisijaukinti žvėrį, jį paglostyti ir palakinti, pakviesti į Palangą ar į Nidą, apžavėti rūkytų ungurių kvapeliu ar papirkti malūnsparniu, prikrautu ką tik prasiskleidusių, dar su rasos lašais žiedlapiuose rožių Kremliui.

Reikia mylėti savo istoriją, kad norėtum ją pažinti visapusiškai. Įsidėmėkite – visapusiškai! Reikia norėti atrasti gėrio, jo ieškoti visur, kad galėtum didžiuotis savo tapatybe – šaknimis, praeitimi, negailestingai suvokta dabartimi ir perspektyvos galimybėmis. Kol kas valstybinis mąstymas pataikauja rėksniams, beretėms, kurios vėl kelia pilnas nesusivokimo galvikes ir kurioms kažkas diriguoja „kaip iš natų“,- parodo ir ką pulti, ir ką girti. Masinės komunikacijos priemonės, užuot buvusios realia ketvirtąja valdžia, jei principingai gintų tvarką valstybėje, tapo nuperkamomis pigiomis tarnaitėmis. Svarbiausia – teisingi principai.

Tačiau žurnalistinio darbo principai ir etika geriausiai atsispindi ryškiaspalve suknele apsirengusios žurnalistės pergalingoje šypsenoje, kai ji kaip neginčijam sukčiavimo įrodymą pateikia pensininkės našlės išėjimą iš darbo tik tam, kad neva atitiktų rentos gavėjos statusą. Jaunai moeriai aiškiai maža tiek gyvenimiškos patirties, tiek paprasčiausio žmogiškumo, kad suvoktų, jog ilgai slaugius ir palaidojus mylėtą žmogų tiesiog nebėra jėgų dirbti bet ką… Tikriausiai ir žurnalistės jaunystė nesugebėtų ramiai atlaikyti tokio sukrėtimo be pasekmių savo darbingumui. Pasaulis tokiu metu tiesiog susvyruoja, gerbiama žurnaliste, pasaulis atrodo suskilęs į dalis… Kaltinimai dėl natūraliai žmogiškai atliktų veiksmų tarsi dėl didžiausio nusikaltimo, švelniai tariant, yra gana šventvagiški ir neatsargūs. Juo labiau, kad nei žurnalisė, nei kas nors iš mūsų negalime žinoti, ką kada laidosime patys, ir vargu ar po to jausimės labai darbingais. Aš tiesiog siūlyčiau taip primygtinai likimo neerzinti (neteisk ir nebūsi teisiamas), nes mirties trajektorijos nežinomos ir nežinia ar tiems, kas šiandien pasityčiojamai šypsosi iš kito, rytoj neteks raudoti dėl natekties. Mirtis kartais aplanko ir pačius šauniausius.

Tad dar kartą: svarbiausia teisingi, tūkstantmečių patikrinti, žmogiškieji principai. Jie užtikrina tvarką ir stabilumą žmonių grupėse, valstybėje. Vienas iš jų, kurį skelbė dar Hermis Trismegistas – subordinacijos principas. Ir kaip tik todėl reikia ugdyti tarpusavio santykių kultūrą, kad teisingai suvoktume ir jaustume sakralumą svarbiausių egzistencinių žmogaus būties momentų, – kad būtų gerbiama gyvybė, mirties svarba ir paslaptis, pripažįstama kiekvieno likimo vertė. Materija niekada nebus svarbiau už dvasią ir ugdyti turime dvasinius aspektus visuose gyvenimo lygmenyse.

Kaip tik dėl subordinacijos principo yra svarbu išmokyti žmones gerbti savo valdžios institucijas, Prezidentą ir Seimą. Reikia išugdyti aktyvų jaunų, išsilavinusių ir ambicingų žmonių būrį, kurie norėtų savo rankose laikyti valdžią tam, kad pakeistų žmonių gyvenimą. Reikia sustatyti tvirtus prioritetus, kur Įstatymas būtų prideramoje vietoje. Tai, kas vyksta dabar, tolina galimybę pritraukti į valstybinį darbą sąžiningų žmonių, kurie galėtų visas jėgas atiduoti valstybės labui, negalvodami, ką valgys jų našlės, kai jų nebeliks. Dirbantis valstybei turi imtis atsakomybės už savo veiksmus, o kad galėtų pasinerti į valstybės problemas kurių daugiau negu apsčiai, turi negalvoti nei apie šaldytuvo turinį, nei apie kostiumą, nei apie automobilio benziną. Ir turi nepataikauti valdomai miniai, kuri imituoja tautą.

Dvidešimt metų kažkas mokė per įvairiausias „Dvyračio žynias“ tyčiotis patiems iš savęs. Tauta kikeno kikeno, o dabar, kai nebejuokinga, panašu, jog trokšta pastatyti aikštėje kartuves ir kas savaitę pakarti po vieną žymų, didelį, mylimą ir gerbiamą, nusipelniusį. Kad neliktų nieko aukštesnio už vidutinybę. Kad neliktų daugiau žinančio, šviesesnio, blaivesnio… Ko gero, ten patektų ir velionio Prezidento našlė. Neabejoju, kad minioje būtų daug atsivestų vaikučių – ši pedagogika „mušk geresnį už save“ arba „mušk gulintį“ jau įsitvirtinusi ne be spaudos, radijo ir televizijos pagalbos. Ir ne be pagalbos ilgametėje valdžioje esančių politikų. Ko gero, amžinai esantis valdžioje tampa pavojingas progresui, kaip ir katalikas profesionalas pačiai Dievo idėjai žemėje.

Laikas padėti tašką vieną kartą visiems ir visokiems pjudymams bei kiršinimams. Laikas atmesti megztų berečių ideologiją ir taktiką kaip atnešusią daugiausiai žalos Lietuvai. Ir diskusijos apie A.Brazauską kaip komunistą seniai turėtų baigtis. Algirdas Brazauskas buvo tas reikšmingas žmogus reikšmingiausiu Lietuvai metu, kuris kaip tik ir atsidūrė reikiamoje vietoje, kad Nepriklausomybei galėtų pasisekti. Jis buvo tvirtas amortizatorius tarp Lietuvoje prasidėjusio Persitvarkymo sąjūdžio ir Maskvos politikos. Jis nekenkė Sąjūdžiui – tai buvo pats svarbiausias jo istorinis uždavinys. Jis ne tik nekenkė – jis dengė Sąjūdį. Jis skatino laisvės nuojautas ir nuotaikas, oficialiai įteisindamas mūsų, lietuviškąją trispalvę ir iš karto atpalaiduodamas daugybę saugumiečių nuo neaprėpiamai sunkaus darbo tuo metu – ieškoti, kas jas iškelia, ir patį stichišką, masinį vėliavos susigrąžinimo veiksmą padarydamas legaliu. Jis atvėrė tikintiesiems duris į Arkikatedrą, ir, be abejo, tai padarė vedamas savo dvasinių nuostatų – jis buvo krikščionis (žinau, kad jis savo lėšomis parėmė Imbrado koplyčios statybą, jis parėmė ir mano knygos “Dievas miršta vienišas” leidybą, ir tik dėl techninės klaidos jo pavardės neatsirado knygos rėmėjų sąraše). Jam nebuvo “savų” ir “nesavų”, nes visi, kokie esame, jam buvome Lietuvos. Jis buvo nepiktybiškas, buvo labai charizmatiška asmenybė, ir jam tinka posakis “didelis nebijo būti mažas”. Žmonių silpnybės jam atrodė tiesiog žmogiškos silpnybės ir tiek. Kaip tai nepanašu į veiksmus tų asmenų, kurie neleido iškilaus Velionio pašarvoti Arkikatedroje…

Nesiimsiu spręsti, koks procentas krikščionybės yra šiame draudime. Ypač, kai pasigirdo žinia apie “barterį” – jūs neįleidžiate velionio Prezidento į Arkikatedrą, o mes atiduodame jums nuo seno Universiteto dalimi buvusią Jonų bažnyčią. Kas tie “jūs”, beveik aišku, įdomu būtų sužinoti, kas tie “mes”… Kol kas Lietuvai pasisekė su Prezidente – ji tokiuose šėtoniškuose barteriuose nedalyvauja ir nutarimą vetavo.

Paprastam, nepolitikuojančiam ir savo artimo meilės besimokančiam krikščioniui liko paguoda, kad tai, kas vyksta su velioniu Prezidentu net po jo mirties, nieko nieko bendro neturi su Kristumi. Didžiojo Meilės mokytojo Kristaus veido negali sutepti nei tie, kas dirba Jo vardu, nei tie, kas dirba Jo priešo vardu. O tikrą krikščionį šviesa atras visada, nes tai priklauso nuo to, kiek šviesos yra mumyse. Algirdas Brazauskas turėjo daug šviesos savyje, duok Dieve mums visiems tiek…

Pabaigai parašysiu vieną savo gyvenimo faktą.

Kai teisėtvarka, kuo glaudžiausiai bendradarbiaujanti su nusikalstamomis struktūromis, atiminėjo iš manęs gyvenamą būstą, nors buvau laimėjusi Aukščiausią Teismą, kai nusikaltėlių buvo kontroliuojamas kiekvienas į sąskaitą patenkantis centas ir už dirbtinai sudarytas skolas jis būdavo tą pačią akimirką nurašomas, savaime suprantama, vertėmės labai sunkiai. Darbo negalėjome rasti nei aš, nei vyras, nes “patriotų” buvau apšaukta aršiausia komuniste, nors niekad jokiai partijai nepriklausiau, o “priešai” buvo iš tikrųjų persekiojami visur, kur atsirasdavo bent vienas apkvaišęs nuo patriotizmo, bet neturintis kultūros ir savarankiško proto žmogus. Vaikai buvo moksleiviai – jiems reikėjo ir pavalgyti, ir apsirengti, ir mokymo priemonių, o mes nebeturėjo nieko, viskas buvo parduota pusvelčiui. Po ilgos kūrybinės tylos, protarpiais krečiama stichiškai besiveržiančios raudos, rašiau savo knygą “Golgotos vynuogės”. Gyvenimas atrodė nebepakeliamas, žmonių matyti nebenorėjau, o ir nebežinojau, kurioje pusėje tų žmonių ieškoti, mirtis atrodė čia pat…Taigi, vieną absoliučiai beviltį rytą paskambinau Premjerui Algirdui Brazauskui ir pasakiau:

-Premjere, mano broliai rašytojai man nepaskyrė stipendijos kūrybiniams projektams įgyvendinti ir šiandiena mano paauglys sūnus išėjo į mokyklą pavalgęs tik ant batono užteptų majonezo likučių. Neturiu nei cento, nei kąsnio…

Tokia kalba buvo puikiai suprantama Algirdui Brazauskui, kuris gal būt niekada nestokojo nei pinigų, nei duonos.

-Gerai, aš Kultūros ministerijai iš atskiro fondo skirsiu keturias stipendijas, tegul jie duoda vieną iš jų dvejiems metams tau, – pasakė jis, pamenu, atsidūsėjęs..

Stipendija tada galėjo būti išsigelbėjimas visai mūsų šeimai, nes ją buvo galima tuo metu pasiimti tiesiai iš ministerijos, aplenkiant nusikaltėlių kontroliuojamas banko sąskaitas.

Kultūros ministerija apie tai žinojo, tačiau man stipendija buvo paskirta tik septyniems mėnesiams. Laimė, kad į duris netrukus pasibeldė Premjero padėjėjas ir ištraukė iš vidinės švarko kišenės tūkstanį litų!

-Premjeras prašė perduoti…

Tai buvo stebuklas!!!

Ir šito “komunisto” A.Brazausko padaryto stebuklo, kuris apšvietė mano vieną labai tamsų gyvenimo rytą, aš neužmiršiu niekada. Ir mano vaikai – taip pat…

Labai norėčiau, kad pasikalbėtų su savo sąžine visi, kurie šiandien pritvinkę pykčio Prezidento našlei. Garantuoju – kai bus atsikratyta tokių žemų aistrų – sąžinei taps daug lengviau. Nuo to bus laimingesnė ir valstybė. Būsime sveikesni ir mes, ir Lietuva. Nesidžiaugs tik kontrabandos, prekybos žmonėmis ir narkotikais “stogai”, nes jiems šešėliuose, kai tiek daug dirbtinai sukelto triukšmo, labai smagu ir saugu dirbti.

2010-09-15

Komentarai

 

 

 
  1. ja das stimmt die passt echt zu dem clip und tfcrkei is auch taaoatal schf6n ich ar schon dort mein ne4chster urlaub is auch wieder dort

    Thumb up 0 Thumb down 0

  2. Ačiū, Jūs, kaip visuomet suprantat giliau ir svariau, kas vyksta, tačiau ABSOLIUČIAI nesutinku su nuomone, dėl pensijos skyrimo AMB našlei.Taip, ji buvo žmona, taip, ji praskaidrino likusį gyvenimą, na ir puiku, kas dėl to ginčijasi, bet čia gi pinigai, uždirbti tų, kurie patys skursta, nes turi atiduoti juos tai kurios VYRAS PRIĖMĖ ĮSTATYMĄ savo žmonai, kitų , skurstančių sąskaita, žmonai, kuri pakankamai aprūpinta tų pačių skurstančiųjų, nes pinigai tai- mokesčių mokėtojų. Tegul ji ta žmona ir lieka, kas pasikeis, jei ta renta nebus paskirta, ji gi nežmona nepataps… bet kaip pati suprantat, kai pilnos kišenės, tai galim kliedėt, kokie mes patriotai, inteligentai, kultūros žinovai, o kiti… neišmanėliai, knygų neperka, į parodas nevaikščioja…. o gal jie irgi paskutinę batono riekę aptepė majonezu, ir paskambinti neturi kur, ir premjero padėjėjas neateis su tūkstančiu vidinėje švarko kišenėje, nes tai- ką uždirbo- sunkiai valydamas, indus plaudamas, ar mokydamas reikia pasidalinti su vargstančia nuo pavogtų milijonų ir gintaro kolekcijų apsaugos , partijos kūrimo reikalų svaigstančia AMB NAŠLE…

    Thumb up 0 Thumb down 0

  3. Didelis Jasiukaitytės nuopelnas, kad tos vagystės buvo “nepastebėtos”. Bet ar ji tą pripažins? Lietuvoje matome įdomų reiškinį – tie “buvusieji” jau pasidarė “buvusiųjų”… oponentais, t. y. tapo desidentais patys sau. Tai vadinasi “išverstaskūriškumas”. Jasukaitytė – tokia pati. Beje, profesoriaus pavardės ji taip ir neišmoko rašyti.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  4. “kodėl gi tu neverki dėl kasdien badaujančių Afrikos vaikų…” tai geriausia frazė. Graudinanti iki gelmių. O visa kita – netikra. Nelabai.
    O visi Algirdai ir Kristinos – turi to, ko net nenusipelnė, neužsidirbo nei užsitarnavo. Gal kokį valstybinės reikšmės žygdarbį atliko? O, katedrą grąžino, kurią jo draugų partija laikė pasivogusi.
    Badaujančių ar pusbadžiu gyvenančių, kenčiančių patyčias dėl skurdo, dėl to kad tėvai iš nevilties tapo alkoholikais, vaikų galime rasti ir pačiam Europos centre, čia pat, Lietuvoje. Tikiu, kad Vidmantė turi gilius jausmus, užuojautą, bet reiktų ją skirti tikrai to nusipelniusiems, o ne pasipelniusiems asmenims.
    Užuojauta vaikams – tai tikra, netgi jeigu ir pritempta. Vien jau dėl to, kad kitus įkvėptų. Kaip sakoma liaudyje, mišių stebuklas – kad ir netikintis kunigas, bet jo laikoma mišia – tikra.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  5. Labai jausmina paskutinė pastraipa, Taip jis toks buvo. Kartais. O karatais ir kitoks. Prisiminkime tik “Alitos” privatizaciją, aferą su” Draugystės” viešbučiu ir t.t. Kiekvienas žmogus yra įvairialypis, tiek savo siela, tiek savo poelgiais.Todėl žmogaus poelgių suabsoliutinti negalima

    Thumb up 0 Thumb down 0

    • I like to see people going back to vinyl, not for nalgostic reasons but to marvel and study how all this information went into these grooves which we are still discovering with ever better cartridges and playback equipment. Then read a lot and try to kind of reverse-engineer the processes; if you don’t have a mentor who did record in those not too distant days to learn from. I mentioned the fight in my post and as people who have an understanding know, it was a constant battle between the noise floor of the equipment and the amount of level you could hit it with. This sharpened your skill in extracting just what the essence of an instrument (or voice) was about and your EQ was subtractive 90 % of the time. Also, and this is perhaps as crucial as it is ironic your mix was presented on cassette tape to your clients. Another huge noise and un-dynamic monster ever so fickle to be consistent from the car to the home to someone’s office. Yet there are tapes out there still that knock your socks off; without noise reduction and all. We should have dreamed of such quality delivery mediums as varied and instant and, look Ma no noise! as we have today at our disposal. One example that was an eye-opener when I was a student: we had to record French Horns, now, everybody has that sound in their head from so many movie scores. But when we put the Sennheiser bricks on the floor and pointed them at the horns we were dismayed.You could hear everything: the guys breathing, the valves click, the spit cackle- but not that sound. Our teacher had us take a door panel out of an office room, propped it up horizontally behind the players and had us point the mikes at the panel there was that sound, no EQ, no gates, no nothing. On top of that, now you could actually sweeten that foundation, remember: You can make something bad better but never good and you can make something good even better. Thanks for devoting your time and resources to this important project.Hans

      Thumb up 0 Thumb down 0

  6. Nepaisant visų transporto įmonės UAB „Girteka“ direktoriaus Edvardo Liachovičiaus „lankstaus darbo metodų“ ir improvizacijų, jo įsakymas, kuriuo neva už pravaikštą buvo atleistas iš darbo LPS „Sandrauga“ padalinio pirmininkas Raimondas Badaras, panaikintas. Mūsų UAB „Girteka“ profsąjungietis ne tik grąžintas į darbą, bet jam ir priteista solidi kompensacija – 12 208 litų už priverstinę pravaikštą.

    Aišku UAB „Girteka“ administracijai tokie pinigai – smulkmenėlė, tačiau pats faktas, kad tokiai didžiulei bendrovei viešai „skeliamas“ antausis už darbo įstatymų pažeidimus įrodo, kad direktoriui draugystė su profsąjunga „Sandrauga“ tik prasideda. Šis atvejis yra tinkamas pavyzdys ir paskata vairuotojams vieningai kovoti už savo teises.

    Thumb up 0 Thumb down 0

    • Agreed, except that I wasn’t cdsnioering radio and/or laptop speakers when I mixed this. I mixed it to sound the way I heard it in my head. I don’t mean to sound pretentious, but this is art! I can’t imagine a painter choosing color’s based on the specs of iPhone screens!! Similarly, I would expect the painter to create whatever they felt achieved their goals/vision/effect, regardless of linearity’ w/ respect to reality. So, in the case of music production, I also take liberties to deviate from realism’. My aim is to collude w/ my collaborators to induce physical, emotional, and/or mental sensations within the listener. Sometimes the raw recordings of instruments work best towards those ends, but sometimes electronically modified versions of those recordings work better towards those ends. As producer, my role is to ask the questions that determine the global goal/vision of the production, then aim the parts of the process towards that goal/vision. As mix engineer, my role is to utilize my tools, when necessary, without discretion, to achieve the global goal/vision.

      Thumb up 0 Thumb down 0

  7. Mao žmona buvo subūrisi “Keturių gaują”, kuri faktiškai valdė Kiniją. Už tai jai buvo atlyginta. Gal Butrimienė irgi slapta valdė Lietuvą? Aišku, visos tos laidos užsakytos dėl Vilniaus tarybos rinkimų, o ne dėl kažkokių rimtesnių priežasčių. O Jasukaitytė gavo 30 sidabrinių ne tik iš Brazausko, bet ir iš Prunskienės, todėl visda juos šlovins.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  8. BARAKUDA

    Putniai graži.
    Emilija vadina. Vyro!? –
    Nėra. Per bortą dėjau.
    Statusas jo stiro.
    Geismai lyg vanagai
    Kai gležną ląstą draskė –
    Iššliaužęs būdavo
    Į Marės „kero tašką“.

    Nugnybiau širdgėlą
    Lyg liesą šunies blusą:
    Užteks! Žemė maitintoja –
    Daugiau nebūsiu!
    Kalbu dabar eilėm,
    Ne kokia tenai proza,
    Atjauskit gedule juodam
    Madam, virtuozai.

    Iš pieno, kraujo… moteris,
    Žalia dar rūta!
    Aš juk – gyvanašlė,
    Grobuonė barakuda.
    Kas, kad truputį
    Ir dėvėta…. liko garo!
    Svarbiausia sąlyga –
    Turėk „navarą“ gerą.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  9. Gerb. Ponia,
    skaitau ir gėda už Jus. Ką čia paistote? Kokia Prezidentienė?
    Tai kas tada gerb. Julija Brazauskienė, kuri jam vaikus pagimdė ir užaugino? Ponia Kristina niekada Prezidentiene juk nebuvo. Kodėl Jūs meluojate per akis?
    Ir aplamai – palikite Jūs tą Prezidentą ramybėje, nes jo lavonas po grabą jau šokinėja.
    Bet ir yra žmonelių – miršta koks žymesnis – save parodyti juk reikia per jį.
    Gerb. Kristina, o Jūsų vietoje – būčiau garbingesnė. Ar valgyti neturite, kaip tie, kur prie kruopų eilėje stovi, kad taip save žeminate? Lietuva skursta, o Jūs dar ir ubagės lazdą norite atimti. Pažiūrėkite kiek šeimų su keturiais – trim vaikais vargsta, valgyti trūkumas, o Jūs… NEGERBIU TOKIŲ ŽMONIŲ, OI NEGERBIU!

    Ir Jūs, p. Vidmantė Jasukaitytė, man atrodote tikrai tais savo pliurpsėjimais… juokingai.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  10. Ši "žmona" ir taip daug kainuoja mums visiems gyvendama Turniškėse mūsų išlaikoma.

    Thumb up 0 Thumb down 0

  11. Asmeniškai susidūriau su Prunskienės veikla jai būnant valdžioje, su jos asmeniniais interesais prichvatizuojant valstybės turtą ir su jos nematoma, kaip mėnulio, puse, todėl tokie komentatoriai, kaip jūs, man nepapasakos skambių žodžių, kad ji "gali daug duoti" Lietuvai. Ką konkretaus ji davė gero? Išsiesfaltavo kelią link savo sodybos. Turbūt viskas. Ar Jasukaitytė geras žmogus? Ar Kristina Brazauskienė geras žmogus? Jeigu iki šlykštumo godus žmogus, turėdamas milijoninius turtus gali inirtingai draskytis dėl kelių tūkstančių litų rentos, kuri bus atimta ir skurstančių vaikų, senelių, bedarbių, pamiršęs net "gedulą", yra geras žmogus, tada ir ji yra gera. Tuomet ir rašantis liaupsinančius "gerą žmogų" straisnius taip pat yra geras.

    Thumb up 0 Thumb down 0



 
Video reportažas


Nerpigiau.lt

Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Norvegijoje plintant šunims pavojingai ligai – perspėjimas lietuviams
E. Laurinaitis: priimti „kitokį“ padeda suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų apskritai yra skirtingas 2
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
D. Jastramskis išleido monografiją apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje 
VU Komunikacijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deimantas Jastramskis,...

Seimas pritarė naujai žalos atlyginimo pacientams tvarkai 
Seimas priėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų...

Ką signalizuoja pirtyje netikėtai užklupęs galvos skausmas? 
Turkiška, suomiška, rusiška ar japoniška – pirčių pasirinkimas šiais laikais tikrai didelis, o...

Kaunas planuoja statyti metro (balandžio 1-osios pokštas) (9)
Premjerui Sauliui Skverneliui pavadinus mūsų brolius latvius konkurentais, daug kam kilo mintis, kas...

Teisingumo ministerija inicijuoja teismo proceso tobulinimą (1)
Teisingumo ministerija, siekdama sistemiškai tobulinti teismo procesų reglamentavimą, iš vidinių išteklių steigia naują...

Premjeras: Tikiu Lietuva ir kviečiu visus švęsti mūsų Tėvynės gimtadienį! (12)
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Lietuvos žmones su Valstybės atkūrimo diena.  „Sveikinu jus...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku išrinktas D. Gaižauskas (5)
Trečiadienį vykusiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje, aktyviai...
TS-LKD sveikina Aušrą Maldeikienę prisijungus prie bendros frakcijos Europos Parlamente (1)
„Sveikinu Aušros Maldeikienės pasirinkimą prisijungti prie Europos Žmonių partijos (angl....
Šalies vadovė dalyvauja Ukrainos Prezidento inauguracijoje (9)
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su kitų Europos šalių...
 
Prokurorams „skauda“ tik jų postai – paprastų žmonių skundams ir ašaroms jie akli ir kurti
Pastaruoju metu tarsi grybai po lietaus žiniasklaidoje pasipylė prokurorų nusiskundimai:...
Ar Europos Taryba žino, kokias kandidatūras į Europos prokuroro postą jai siunčia Lietuvos Vyriausybė?
Vyriausybė savo posėdyje patvirtino tris Lietuvos deleguojamus kandidatus į Europos...
Kreipėsi dėl nužudyto sūnaus – pačiai motinai iškėlė baudžiamąją bylą
Nors po aukštų teisėjų sulaikymo skandalo buvo prabilta apie būtinus...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Alytuje išžaginta į darbą ėjusi moteris
Liepos 18 d. apie 5 val. 20 min. Alytuje, Jazminų...
Įtariamojo asmens tapatybė jau nustatyta
Šiandien Vilniaus apskr. vyriausiasis policijos komisariatas išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriuo...
Pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – atpažinti plėšimu įtariamą vyrą (1)
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo...
 
Kaip verslas atrakino naują požiūrį į biuro baldus
Jeigu išgirstate žodį „biuras“ turbūt įsivaizduojate sublokuotas arba į kabinetus...
Išmaniosios skaitmeninės televizijos galimybės Lietuvoje (2)
Skaitmeninė, savo funkcionalumu bei kanalų gausa, nerungė ilgai karaliavusią analoginę. Žinoma,...
„Huawei“ pristato stilingą „Mate 10 lite“ (1)
Nuo šiol bus dar paprasčiau pasidaryti tobulą asmenukę ar pagauti...
Krašto apsauga   Užsienis
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
Kazlų Rūdos poligone treniravosi Lietuvos kariuomenės ir JAV karinės oro pajėgos
Kovo 20 d. Lietuvos kariuomenės Brigados generolo Kazio Veverskio poligone...
Naujo Lietuvos kariuomenės laivo pirkimas bus skelbiamas balandį
Lietuvos kariuomenė planuoja įsigyti naują laivą teršalų likvidavo ir gelbėjimo...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (7)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (23)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
Fiodr Černych perėjo į Maskvos „Dinamo“ (1)
Paskutinę perkėlimų dieną Maskvos „Dinamo“ paviliojo Lietuvos futbolo rinktinės kapitoną...
 
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai””
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...
Padėka
PADĖKA Dėkojame visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ruošiantis pirmajam renginiui...