Vaida Paciūnaitė
Idėja, jog agresija turi panašių požymių kaip epidemiologinės ligos ir galėtų būti gydoma panašiais metodais gimė JAV gyvenančiam gydytojui Gary Slutkinui. G. Slutkinas net dešimtmetį dirbo Afrikoje bandydamas pažaboti AIDS, maliarijos ir kitų šiam žemynui būdingų ligų protrūkius. Jis pasakoja savo istoriją, kurios metu suprato, jog agresija yra tokia pati epidemija. Šis teiginys ne tik teorinis, tačiau jau sėkmingai taikomas praktikoje.
Dešimtmetis praleistas įvairiose Afrikos valstybėse kaip Kongas, Zairas, Somalis ir t.t., daktarą išmokė daugelio dalykų, tačiau kartu siaubingai išvargino. Epidemijos yra tokia ligų rūšis, kurią nuolat seka panika ir psichologiniai sunkumai. Grįžus į Ameriką atrodė, jog čia problemų tiesiog nėra. Gyvenimas atrodė saugus, patogus ir ėmė stebinti netgi tokie dalykai, kaip šiltas vanduo ar televizorius kiekviename kambaryje. Tuomet G. Slutkinas paklausė savo draugų, kokioms nuotaikom dabar gyvena Amerika. Jis gavo tokį atsakymą: „Na, šalies mokykloje įvyko dar vienas susišaudymas“.
G. Slutkinas susidomėjo šia problema ir kaip ji yra sprendžiama. Daugelis jo pažįstamų atsakydavo, jog geriausios priemonės yra bausmės ir ginklų draudimai. Tačiau daktaras žinojo, jog bausmės retai keičia žmogaus elgesį iš pagrindų. Baimė būti sučiuptam nėra pakankamas akstinas. Medikas suprato, jog agresijai trūksta mokslinio požiūrio. Juk kadaise trūkstant medicininių žinių ir į kitas epidemijas buvo žiūrima neadekvačiai. Žmonės manydavo, jog raupais ar maru sergantis žmogus yra blogas žmogus.
Agresijos priežastys yra daugmaž aiškios – tai aplinka, kurioje gyvename ir tokie jos požymiai kaip skurdas, rasizmas, svaigalai, prastas išsilavinimas, nesirūpinantys tėvai ir t.t. Tai atrodytų, jog norint sumažinti agresiją, būtina spręsti visas socialines problemas. Tačiau G. Slutkinas sugalvojo kitą, greitesnį ir paprastesnį būdą perkeliant epidemijos principus.
Peržvelgęs agresyvių įvykių žemėlapius G. Slutkinas pastebėjo, jog jie labai panašūs į maliarijos protrūkių žemėlapius Zambijoje ar Malyje. Buvo agresyvaus elgesio židiniai, toliau nuo jų buvo vis ramiau. Metiniai grafikai taip pat rodė, jog yra tam tikras periodiškumas – ramesni ir agresyvesni laikotarpiai. Tai leido teigti, jog agresija yra liga plintanti iš žmogaus į žmogų. Toks apibūdinimas skamba metaforiškai, tačiau G. Slutkinas teigia, jog tai daugiau nei metafora.
Visos epidemijos gydomos remiantis trimis žingsniais. Pirmiausiai identifikuojamas pirminis ligos šaltinis – sukėlėjas. Tuomet identifikuojami asmenys, kurie užsikrėtė nuo jo tiesiogiai. Dirbama su visais šiais asmenimis. Galiausiai židinio zonoje vedamos naujos normos, kurios padėtų mažinti naujos epidemijos galimybę. Įprastų epidemijų atvejais tai susiję su higienos normomis ir prevenciniu skiepijimu.
Požiūris, jog agresija yra panaši į epidemiją reiškia, jog ji veikia geometrine progresija. Taigi G. Slutkino iniciatyva ir gavusi Pasaulinės Sveikatos Organizacijos finansavimą buvo pradėta intervencija agresyviausiame Čikagos kvartale. Čia medikas su keliais bendražygiais įsikėlė į jį ir pradėjo intensyviai dirbti su vietos bendruomene.
Pirmame etape buvo identifikuoti agresyviausi šios bendruomenės nariai, pradėtas ilgalaikis darbas su jais darant viską, jo jie taptų ramesni. Vėliau buvo nustatyti asmenys, kuriems pirmieji padarė didžiausią įtaką. Veikimas buvo paremtas tokiais pat principais kaip ir Somalyje ar Zaire – buvo įgyjama prieiga prie vietinių ir programos dalyvių pasitikėjimas. Trečiame etape buvo keičiamos visuomenės normos – bendruomeniški renginiai prie agresiją, bendruomenė buvo skatinama džiaugtis pokyčiais ir toliau puoselėti ramybę.
O pokyčių, iš tiesų, buvo – susišaudymų skaičius šiame rajone sumažėjo net 67 proc. Įvairios vietinės kavinės ir parduotuves ant langų kabindavo plakatus su užrašais: „Aš džiaugiuosi, nes jau 57 dienas šioje zonoje nebuvo susišaudymų“.
Programos sėkme susidomėjo įvairios organizacijos. Buvo atliktos trys nepriklausomos poveikio vertinimo ekspertizės – visos patvirtino, jog programa yra sėkminga. Galiausia valstybė skyrė pinigų ir paprašė įgyvendinti tokią pačią programą. Viso G. Slutkinas įgyvendino dar apie 20 tokių programų.
Žinoma, programa sulaukia ir daug kritikos. Tačiau daktaras nesijaudina ir juokauja, jog turėjo padaryti ką nors tikrai reikšmingo, jei buvo taip kritikuojamas. Be to, žmonėms vis dar sunku priprasti, jog į agresorius galima žiūrėti ne kaip į blogiečius, o kaip į sergančius žmones.
G. Slutkinas įsitikinęs, jog agresija yra urbanistinis reiškinys ir į šį reiškinį reikia žiūrėti per mokslinę prizmę, atsisakius moralinio smerkimo. Agresijos gydymo idėjos sėkmingumą įrodo ir tai, jog iniciatyvos pasklido ne tik po visą Ameriką, tačiau ir po įvairias pasaulio valstybes – Pietų Ameriką, Afriką ir net Europą. Pirmieji bandymai išgydyti agresiją Europoje pradėti Didžiojoje Britanijoje.
Mano manymu tai tas pat, kaip klizma mirusiam. Ši priemonė tik pridengia problemą. Daktarų išsireiškimais kalbant ūminį uždegimą paverčia lėtiniu! Reikalas tame, kad gydomi nepagydomai sergantieji, o ne sveikieji šios ,,ligos” sukūrėjai. Yra pasaulyje net nevisai tauta, o vienai tautai priklausanti grupė, kuri turi psichinę ligą ir visą laiką galvoja esantys viršesni prieš kitus, mano jog jie turi teisę valdyti kitus ir kartu visą pasaulį. Jie turi klasta ir neteisybėmis užgrobę pasaulio finansinius resursus ir jų pagalba pagimdo kitą, turtų ir privilegijų išroškusią nestabilių žmonių-pastumdėlių grupę. Pirmoji grupė yra šešėlyje, užtat antroji grupė vissuomet matoma (vyriausybėse, bankuose, vadovų kėdėse, TV, laikraščiuose ir pan.) ir labai energingai veikia. Apsiputojusi nešioja pirmųjų sukurtą ligą ir ją tiesiog per prievartą skleidžia, tarp paprastų mirtingųjų, kurie faktiškai yra tų finansinių resursų kūrėjai. Tarp šių pastarųjų atsiranda energingesnių, bet nebūtinai protingesnių, kurie norėtų priešintis, tačiau nesupranta kaip, todėl pasigriebę ginklą pradeda lakstyti po gatves ir tą ginklą panaudoja pagal vėjo pučiamą kryptį, o ne ten kur reikėtų.
Norint pokyčių doriems kiekvienos valstybės ( kartu ir pasaulio) protams reikėtų pesigrupuoti, bent kokiomis priemonėmis suvaldyti antrąją grupę, o pirmąjai, uždėjus karantiną laikinai izoliavus ir išgydžius tą didybės maniją, duoti dirbt visuonenei naudingą darbą dorai užsidirbant savo pragyvenimui.
Va tada kiekvienoje valstybėje reikalai pajudės į gerąją pusę, kartu gerės ir visas pasaulis kuriame mes gyvename!
P.S. Afriką ir kitas buvusias kolonijines valstybes reikia bent 50 – 100- tui metų palikti ramybėje, nesikišti, per prievartą nediegti jiems nebūdingo ir jiems nepriintino gyvenimo būdo!
Nereikėtų mano manymu knaisiotis ,kas ką ,,pagimdė ,, … Dėl specifinės
mūsų praeities pasaulėžiūros , mes negalime tiksliai apibūdinti arabų-semitų
grupės … Tarkime rusai turi žodį ,, ievrei ,, ir žodį ,, žyd ,, . Kaip bebūtų ,bet
mūsų ir jų santykiai susiję istoriškai šimtus metų , todėl galima teigti , kad ;
,,- Žydai ,tai ne tauta ir ne nacija . Žydai , tai gyvenimo būdas , arba tai sekta
degeneratų , kurie save pristato ,kaip tauta …,, Todėl žmonės , kurie turėjo nukrypimus ,arba nepriimtiną elgesį vadinami buvo žydais . Nereikėtų užmiršti ,
kad mūsų žmonės skirstėsi pagal vietoves ,o ne tautiniu , ar religiniu pagrindu …
Todėl darytina išvada ,kad ,,žydu ,, galima būti , nepriklausomai nuo tautybės ,
ar rasės ,jeigu esi psichinis ligonis … Pakraipos neturi reikšmės,gali būti ideologinės,gali būti religinės , ar kitoks atsiradęs stiprus poreikis …
Kazkaip kaip visada ne nuo to galo pradeda gydyti. Gydyti reikia tai, kas sukelia agresija, o tai tie patys biciuliai amerikieciai. Jei atlikti amerikieciu veiklos monitoringa, neabejotinai paaisketu kad agresija prasideda ten, kur pasisuka amerikieciai. Nera pasaulyje vietos, kurioje pasidarbavus amerikieciams nebutu smurto, pilietines priespriesos ar terorizmo. Stai jums taikos ir geroves nesejai, ir viska atnesa ant demokratiskos patrankos vamzdzio. Kazi, ar ateis laikas kada amerikieciams bus uzdrausta nuskristi ar nuplaukti toliau nei siekia teritoriniai vandenys. Speju kuo sis laikas ateis greiciau, tuo pasauliui geriau.
teisingai,Auri! Tokia nuomone visu padoriu pilieciu…
DĖL SNORO AFEROS PLĖŠIKĖI D.GRYBAUSKAITĖI APKALTĄ IR Į KALĖJIMĄ!
aš vistiek nesuprasiu , kodėl tu nešei savo pinigus į rusišką banką ?
Nepamenu, kaip vadinosi dar tokia auto draudimo bendrovė rusiškai žydiška. Daug žmonių plūdo …
Nėr kaip prisimint. nes nėr KĄ prisimint… Sėkmės.
Resso Europe ar panašiai. Eikit susiraskit . Kaip ir sekundes.
Tokio G.Slutkino reiketu Lietuvai ,nes cia niekam neidomu, kodel zudo vieni kitus! Kol kas tai arklio sapnas!
straipsnio pavadinimas :
“JAV agresija pradėta gydyti kaip epideminė liga”
bijau, kad pas mus ji puoselėlama. Kol pratrūks…
tikrai taip,musu valdziazmogiai net atsiklaupe meldziasi Jav agresijai,kuria ji vykdo visuose pasaulio karstuose taskuose….
Geriausia būtų, kad Jungtinių Amerikos Valstijų agresija jau seniai būtų pradėta gydyti kaip baisiausia liga.
Tačiau save apsiskelbęs pasaulio žandaru pacientas, per daug ginkluotas ir taip dažnai išlieja savo agresiją ant daugelio valstybių, kad niekas nedrįsta apie tai užsiminti.
„Pirmame etape buvo identifikuoti agresyviausi šios bendruomenės nariai, pradėtas ilgalaikis darbas su jais darant viską, jog jie taptų ramesni“ (Vaida Paciūnaitė).
Panašia kryptimi pradėjau savo tiriamąją veiklą internete ir labai greitai pavyko identifikuoti agresyviausią šios bendruomenės narį – Pikasą®. Jau pirmieji mano veiklos metai sulaukė pripažinimo iš kitų internetinės bendruomenės narių.
„Iš pikasiaus disertacijų matyt, kad jis tai tikrai yra baigęs bent jau aukšpartinę. jis kaip tas Žirinovskis gali kalbėti bet kokia tema ir 25 val į parą. gerai kad yra tokių seklių Morkių™, kurie tą jo užsidegimą apgesina“. Taip mano™ veiklą įvertino komentatorius „ainana“ 2005-06-14.
Šiuo metu Pikasas® suvisam dingo iš internetinės erdvės, tačiau abejoju, ar tai mano nuopelnas. Gali būti, kad Vėlinių proga jis® lanko kapus savo aukų, gavusių infarktą ar kt. fatalines ligas nuo jo® komentarų skaitymo.
tavo nuopelnai dideli. ypač dėl nuolatinės paciento priežiūros.
tačiau čia jau paranojinės agresijos atvejis ir be chirurginio įsikišimo ką nors pakeisti sunku.
manau, tokią intervenciją vėl atliks teisėsauga. po apklausų prokuratūroje dėl šmeižtų, pacientas pikasius kelis mėnesius buvo kaip šilkinis. beveik nepuldinėjo ant žmonių.
tačiau aišku, kad neskaitant paranojinės agresijos, pacientą kamuoja ir gili sklerozė. jis vėl pamiršo, kad už šmeižtus baudžiama.
manau, pilietinė akcija “antipikasizmas”, pagreitins chirurginio įsikišimo būtinybę.
todėl jo aukų turėtų sumažėti.
o tu dirbk, pirmas etapas su šiuo pacientu baigtas – jis identifikuotas. reikia tęsti ilgalaikį darbą su juo darant viską, jog pikasas taptų ramesnis
„Ir taip nuo jo bloga darosi, leiskit pailseti. Galeciau neskaityti, bet akys pacios skaito, tada susierzinu, kad net pazaliuoju“, – rašė „muse“ apie Pikasą® 2006-09-28, o po mėnesio (2006-10-21) pridūrė: „Vis tebezaliuoju, bet skaitau, tik i diskusijas nebesiveliu. Tik niekaip nesuprantu tos misijos, kuria Pikasas uzsikrove sau“.
Pikasotyra užfiksavo ne tik pažaliavusias, bet ir apsivėmusias aukas, kaip bebūtų keista, bet vistiek ir toliau skaitančias Pikaso® komentarus.
„Tai tik parodo sovietinės mokyklos gajumą“, rašė Pikasas®.
na ir prisijuokiau ! Puiku,kad “pikasotyrininkas” sugeba taip smagiai pakelti nuotaika siame liudname rudenio periode.Aciu!