Vadimas Juška

Stebėdamas paskutinius konvulsijų tampomos valdžios veiksmus marinant pedofilijos bylą, nejučiom prisimenu klasikinę priešrevoliucinę situaciją – viršūnės tapo nebeįgalios valdyti, o apačios nebenori toliau taip gyventi. Kiekvienas valdžios beprotiškas žingsnis – tai savotiškas katalizatorius gimdant naują politinę jėgą, kuri turi konsoliduoti ne tik kad nusivylusius dabartinėmis „tradicinėmis“, arba kitaip „pinigų“ partijomis, bet norinčius kurti ir dirbti Lietuvoje, o ne egzistuoti ar bėgti iš jos.

Žinoma, N. Venckienė , būdama teisininkė į viską įprato žiūrėti blaiviai ir kritiškai. Ji, be jokios abejonės, supranta, kad jai gyventi ir dirbti Lietuvoje bus galima tik vienu atveju – jeigu iš esmės pasikeis Lietuvą valdantis politinis elitas. O jis gali pasikeisti tik vienu atveju – jeigu pati N. Venckienė pradės aktyviai dalyvauti naujo politinio elito kūrime.

Sukurti partiją, kurioje būtų iniciatyvūs, adekvatūs ir realiame gyvenime gyvenantys žmonės, nėra jau taip sunku. Paprasčiausia tereikia nedaryti klaidų, kokias padarė savo užuomazgose „tradicinės“ arba „pinigų“ partijos. Ir žinoma pats pagrindinis naujosios partijos siekis ( pavadinkime ją hipotetiškai „Reformų partija„ ) būtų ne kas kita, o kaip pirmalaikių Seimo rinkimų organizavimas. Nes gyventi valdant tokiam Seimui ir Vyriausybei – ne kas kita, kaip Valstybės ir Tautos savižudybė. Tarp kitko – pačiu lėčiausiu ir skausmingiausiu būdu.

Lietuvos Valstybė atsidūrė tokioje būsenoje, kad jos reanimuoti nebegalima. Ją reikės pradėti kurti iš naujo. Nuo 1990 metų Kovo 11–osios, kaip atskaitos, taško. Kurti socialiai teisingą – tokią, apie kurią svajojo 1918 Vasario 16–osios Akto Signatarai . Valstybę, kurios tikslas ne kokio nors Afganistano ar Haičio, o Lietuvos piliečių gerovė. Tokią, iš kurios žmonės ne emigruotų, o geistų imigruoti. Valstybę su progresiniais mokesčiais, griežta valdžios vertikale, asmenine politikų ir valdininkų, tarnautojų atsakomybe, valstybę, ginančią ne monopolistų, o piliečių interesus. Valstybę, kurioje visos galimybės atvertos ne siauram „pateptųjų“ ratui, o visiems to norintiems ir gabiems piliečiams. Reikės kurti Valstybę, kuri realiai atitiktų ES ir NATO keliamiems Žmogaus Teisių ir Laisvių reikalavimams. Reikės kurti tokią Valstybę, kuri būtų visiems vienodai teisinga. Ne popieriuje, deklaracijose, o realiame gyvenime.

Gruzinai, kuriuos taip mėgsta mokinti išdidžiai išpūtę žandus mūsų „demokratijos tėvai“ ir “diplomatijos motinos“, jau seniai aplenkė Lietuvą kovoje su korupcija, įgyvendinant Žmogaus Teises ir Laisves. Žinoma, tam reikėjo daug drąsos ir ryžto. Tačiau padaryti žingsniai davė savo. Gruzija gyvena. Blogai ar gerai – žinoma, su kuo lyginsi. Tačiau Gruzijos piliečiai prieš įstatymą lygūs. Ir ten neteisiami žurnalistai už tai, ką gali pagalvoti statistinis Gruzijos skaitytojas.

Kiek reikia laukti naujos partijos sukūrimo, priklausys nuo to, kiek N. Venckienė tikės teisingumu. Jai, kaip teisinės sistemos sudėtinei daliai, nepaprastai sunku suvokti psichologiškai, kad jos pačios, a.a. Drąsiaus Kedžio dukrelės likimas jau nuspręstas a priore. Valdžios vykdomas bylos vilkinimas – ne kas kita, o gudri sekinimo taktika. Laukimas, kol byla atsibos ją stebinčiai publikai.

Tačiau valdantieji, dangstantys savo draugelius ir „draugelkas“ ( naujadaras, kalbininkai liks sužavėti) vėlgi padarė esminę klaidą – dauguma, absoliuti dauguma teisinėje sistemoje dirbančių žmonių, VRM ir Prokuratūros pareigūnų, VSD darbuotojų yra sąžiningi ir dori žmonės. Tik jiems tokiems tapti realiai trukdo keletas šimtų neaiškios orientacijos žmonių, kažkodėl pasivadinusių „valstybininkais“.

Iš tiesų, kad Lietuva pagaliau taptų tikra Valstybe, reikia labai nedaug – šviežio kraujo politikoje, nesužaloto pinigų skoniu blaivaus proto ir loginio mąstymo. Visa tai yra. Tereikia imtis veiksmų, nes, kaip bebūtų gaila, a.a. Kedžio byla buvo tik indikatorius, parodęs mūsų Valstybės suirimo ir neįgalumo laipsnį.

2010-10-27