Zigmas Vaišvila
Didėja nerimas dėl artėjančios žiemos, pagrįstas žmonių pyktis dėl beviltiškos savavaldžiaujančios Lietuvos valdžios, kuri jau prisipažįsta, kad pati nieko nesprendžia. Dėl Europos Sąjungos ir ja dangstantis Lietuvos valdžios sudarytų sąlygų „svarbūs“ asmenys krizės sąlygomis atvirai pelnosi iš didėjančių elektros energijos kainų. Nerimas didėja ir dėl neprognozuojamų dujų ir naftos, šildymo kainų. Visų kainų. Valdžia atvirai veikia prieš Tautą, ją žlugdo, priiminėja antikonstitucinius prievartos prieš žmones įstatymus.
Ministrė Pirmininkė seka pasakas, kad rekordinė Europoje infliacija Lietuvoje pasiekė maksimumą ir kad per keletą metų viskas grįš atgal. Žadamos kompensacijos. Iš ko? Vienintelis realus jų šaltinis – dėl infliacijos ar net hiperinfliacijos didėjantis surenkamas pridėtinės vertės mokestis. Sunku patikėti, kad Ingrida Šimonytė būtų beraštė ir nesuprastų, jog neprognozuojamai kylančios energetinių išteklių kainos žlugdo pramonę, verslą, kad išleista beviltiškai daug niekuo nepadengtų JAV dolerių ir eurų, kad žmonių santaupos netruks ištirpti, kad atlyginimų ir pensijų didinimas – tik simbolinis.
1991-1992 m. jau gyvenome hiperinfliacijos sąlygomis. Tada ne tik kainos, bet ir atlyginimai, pensijos didėjo kiekvieną mėnesį, tačiau vieną dieną prekės nenupirkęs, kitą dieną jau jos neįpirkdavai. Sumokėjome už tai santaupų praradimu.
Tad valdžiai ir jos propagandos skleidėjams belieka tik kalbėti apie Rusiją Ukrainoje ir blogą „sovietmetį“, su kuriuo vis dar „reikia“ beatodairiškai „kovoti“. Kad tik nediskutuoti apie problemų sprendimą, apie tai, kodėl sankcijos Rusijai tokios, bet ne kitokios, kas skaičiavo ir vertino būsimas sankcijų pasekmes patiems jų skelbėjams. O kodėl JAV ir Jungtinė Karalystė, nepriklausančios Europos Sąjungai, mus verčiančios tai daryti, pačios praktiškai to nedaro arba daro su išimtimis, netrunka savo paskelbtas sankcijas pakeisti ar atšaukti? Mus verčia manyti, kad tai yra tik Rusijos-Ukrainos karas, bet ne karas dėl įtakų pasaulyje persidalinimo.
Jei Dievas atsiunčia Rusijos kariuomenės nesėkmę ir atsitraukimą iš Charkovo srities, beatodairiška ir akla šių postringautojų piktdžiuga trykšte trykšta su purslais, kurstomos emocijos. Jiems atsiranda proga emocingai kalbėti apie tai, bet ne apie esmę. Neduok, Dieve, pradėsime visi mąstyti, kaip visa tai kuo greičiau sustabdyti, kaip išvengti akivaizdžios krizės ar net katastrofos, mūsuose provokuojamo karo. Lyg mūsų Tautos egzistencija būtų nesvarbi. Pasaulį persidalinantiems lošėjams mūsų likimas nesvarbus, jiems ir įvykiai Ukrainoje viso labo lyg kompiuterinis žaidimas, galintis įtakoti ir jų perrinkimą į valdžią. Kol kas tai tiesiogiai nepalietė jų pačių. O mums ar svarbus mūsų likimas?
Piktdžiuga trykšta iš įvairių pusių. Europos šalis tariamai valdantieji krizės sąlygomis atskleidė savo nekompetenciją ir neatsakingumą, beviltiškumą. Štai Ukrainos Prezidentas pasipiktino dėl Rusijos kariuomenės apšaudytų Ukrainos energetikos objektų, hidroelektrinių, tačiau jis nesipiktina jo vadovaujamos kariuomenės šaudymais į Zaporožės AE. Net jei Vladimiras Zelenskis ne pats priima šiuos sprendimus, tai jis neturi teisės tai toleruoti. Tačiau tylime ir mes. Lyg 1986 m. balandžio 26 d. nebūtų įvykusi Černobylio AE avarija, nebūtų jos pasekmių ir Lietuvoje, lyg jau būtų likviduotos Fukušimos AE avarijos, įvykusios 2011 m. kovo 11 d., pasekmės. Dvyliktus metus į vandenyną liejasi radioaktyvus vanduo, kuriuo aušinami nebesuvaldomi reaktoriai. Visa tai pamiršome ir bravūriškai ruošiamės laidoti Ignalinos AE radioaktyvias atliekas, nors vandeningi gruntiniai vandenys prie Drūkšių ežero vos kelių metrų gylyje. Svarbiausia – projektas ir jam skirtų lėšų „įsisavinimas“. Po mūsų – nors ir tvanas.
Netrūksta raginančių imtis ir kitų drastiškų veiksmų, neskaičiuojant žmonių aukų, tiek iš Ukrainos, tiek iš Rusijos pusės. Mat, jie ne tik „visažiniai“, bet ir „dideli patriotai“. Tokiems „patriotams“ būtina suvokti, kad Ukrainoje abejose pusėse kariauja ir samdiniai. Sveika pamatyti ir viešus JAV generaliteto prisipažinimus, kad nesvarbu, kiek žus ukrainiečių, svarbu, kad laimėtų JAV. Ką svarbu laimėti JAV ir dėl ko, kieno sąskaita? Gal ir mums, Kinijos „nukariautojams“, kas nors paaiškino Lietuvos „Kryžiaus žygio“ dėl Taivanio tikslus? Gabrielis Landsbergis ir Ingrida Šimonytė nesitarė su Lietuvos žmonėmis dėl Taivanio „apgynimo“ ar „Belaruskalij“ trąšų tranzito per Lietuvą nutraukimo, provokacijų dėl Rusijos tranzito per Lietuvą. Vargu, ar Lietuvos žmonės nori tapti jų „patriotinės“ politikos įkaitais ir sulaukti karo veiksmų Lietuvoje.
Besiblaškanti Europos Komisijos vadovė (buvusi VFR gynybos ministrė!) Ursula von der Leyen taip pat demonstruoja savo „kompetenciją“. Ką tik skelbusi, kad sankcijos prieš Rusiją nedavė rezultatų, piktdžiugiškai prakalbo Europos Parlamente. Jos kalbos emocijos priartėjo prie liūdnai pagarsėjusio Adolfo iš Vokietijos leksikono. Jos siūlymas prancūzams jų gautas sąskaitas už šildymą siųsti Rusijos Prezidentui, tai – ne politikės, bet virtuvės „šeimininkės“ pigi piktdžiuga, nors jos kepamas ES pyragas jau svyla.
Europos Parlamentas pradėjo šių laikų „Kryžiaus žygį“ prieš kitatikius – paskelbė Vengriją hibridiniu režimu su reguliariais rinkimais be demokratijos normų. Lyg koks teismas, be proceso ir be Vengrijos teisės į diskusiją. Tarsi Lietuvoje būtų demokratiniai rinkimai, vyktų referendumai, būtų laikomais įstatymų ir Konstitucijos reikalavimų. Tačiau Vengrija nesprendžia LGBT+ ir imigrantų klausimų, o rūpinasi nacionaline teise ir tautos išlikimu, joje vyksta referendumai, o Centrinis Bankas nepaklūsta ECB. Viktoras Orbanas atsikirto ir atskleidė ginčo esmę – ES pavadino energetiniu nykštuku.
Deja, tokia tikrovė, kurios senoji Europa su savo per amžius augintomis ambicijomis nenori pripažinti. Nors ir mato tai. Tad dalykiškai atsikirti į šį V. Orbano antausį ES negali. Nes tik vykdo JAV valią, o gal ir suderintai su JAV bei Rusija augina energetinių išteklių kainas biržose. JAV, kuri yra dujų į Europą eksportuotoja ir nepadengto USD emituotoja, taip pat naudingas beprecedentis kainų sukėlimas ir karinių užsakymų gavimas, dangstantis karu. ES taip pat beatodairiškai išleidinėjo niekuo nepadengtus eurus. Per augančias kainas mes visi padengsime šiuos nepadengtus „vertybinius“ popierius, tačiau, skirtingai nei JAV, ES faktiškai neturi savo žaliavų ir kariuomenės. Beje, šis energetikos išteklių kainų kėlimas prasidėjo dar pernai, t.y. iki š.m. vasario 24 d. prasidėjusių karinių veiksmų Ukrainoje.
Karas Ukrainoje šiems neįsivaizduojamai žemo supratimo valstybių vadovams yra propagandinis išsigelbėjimas, nes tai, jų supratimu, bent kol kas jiems sudaro sąlygas išvengti pokalbių su žmonėmis apie jų valdomų šalių problemas, beatodairiškai blaškytis tarp įvairiausių sankcijų idėjų – imituoti „rimtą“ veiklą, iš kurios dar ir pasipelnyti galima. Apie Ukrainai skirtų ginklų nelegalius perpardavimus, labdaros savinimąsi jau rašo net „main-stream“ žiniasklaida. ES reikalauja, kad Vengrija kovotų su korupcija, tačiau į ES priiminėja oligarchų atvirai korupciškai valdomą Ukrainą.
Šie žaidėjai forsuoja įvykius, nes supranta, kad toli taip nenuvažiuos. Žlunga ir paskutinė jų idea-fix nustatyti lubas Rusijos parduodamų naftos ir dujų kainoms, ko nepalaikė ne tik šių žaliavų pardavėjai, bet ir Indija, kurią Vakarai skubėjo skelbti jau perviliota į Vakarų pusę nuo Rusijos naftos ir jos produktų perpardavinėjimo tai pačiai Europai, „neperkančiai“ Rusijos naftos ir jos produktų.
Po Samarkande įvykusio Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos (ŠBO) renginio lietuviški „politologai“ piktdžiugiškai skelbė, kad Kinijos Prezidentas neparėmė Rusijos. Tačiau Si Dzinpingas yra didžiosios Kinijos vadovas, viešai neskelbiantis Kinijos planų. Jis išvyko iš Kinijos pirmą kartą per 24 mėnesius, o su V. Putinu susitiko Kinijoje dar ir š.m. vasario 4 d. ŠBO paskelbė, kad vienpoliaris pasaulis – tai negerai. V. Putinas ir Si Dzinpingas pareiškė, jog Kinija ir Rusija yra dvi valstybės, kurios lemia pasaulio sprendimus. Gal mūsų „visažiniai“ politologai žino, ką į Maskvą pradėjo gabenti Kinijos kariniai lėktuvai? Manau, kad kasdien į Maskvą atskrendantys Irano kariniai lėktuvai gabena bepiločius dronus–kamikadzes, kuriuos pakeistu pavadinimu Rusijos armija jau naudoja Ukrainoje.
Š.m rugsėjo pradžioje Kinijos spauda („Natis“) paskelbė, kad Rusija parduos Kinijai variklių raketoms RD-182. Sandorio suma 200 mlrd. juanių. Ir JAV pirko iš Rusijos variklius raketoms RD-180, šiuo metu dėl politinių priežasčių to atsisakė, tačiau prieš tai prisipildė sandėlius šia preke.
Rusijai „nepadedantis“ Si Dzinpingas – tai ne proamerikietiškas Mao Dzedongas. Naujojo Prezidento nuo 2012 metų vadovaujama Kinija keičia 40 metų trukusią Kinijos orientaciją į Vakarus. Pastatytas ir veikia Rusijos ir Kinijos dujotiekis „Sibiro galia“, pradedama antros atšakos statyba. Vykdomi greitųjų traukinių projektai dėl Kinijos sujungimo su Rusija. Kinijai būtina saugaus prekių gabenimo į Europą alternatyva jūrų keliams, kuriuos kontroliuoja Vakarai. 2021 m. kinietiškų prekių importas į ES aplenkė JAV prekių importą ir tapo didžiausiu ES. Per 10 metų Kinija padidino per Rusiją į Europą vykstančių tranzitinių traukinių skaičių nuo 10 iki 10000 per metus. Tad kodėl Lietuvos valstybės interesus išdavusi mūsų Vyriausybė ištraukė „Taivanio“ kortą, atimdama iš Lietuvos kinietiškų prekių į Europą tranzitą ir dovanodama jį mūsų istorinei „globėjai“ Lenkijai, užtraukiant Lietuvai Kinijos pyktį ir diplomatinį bei ekonominį atsaką?
Kinija nėra pati sau priešas, kodėl Lietuva turi būti pati sau priešas?
JAV taktika yra provokuoti Kiniją, tačiau ši viską daro nuosekliai, rytietiškai išmintingai. Gi niekas pasaulyje nepasipiktino Kinijos elgesiu Taivanio atžvilgiu po N. Pelosi provokacijos.
Gal lietuviški „politologai“ nepastebėjo, kad Rusija ir Kinija atsisako tarpusavio atsiskaitymų JAV doleriais ir skatina kitas šalis tai daryti. Dėl panašių priežasčių buvo sunaikintas Libijos vadovas Muammar al-Gaddafi, karas nusiaubė šią šalį. Rusija ir Kinija padeda viena kitai dėl bankinių atsiskaitymų sistemų (Rusijos „Mir“ ir Kinijos juaniais) veikimo bei sujungimo. Vienos Kinijos įmonės vykdo Vakarų sankcijas Rusijai, kitos padeda Rusijai jas apeiti. Visa tai – rytietiška išmintis, taip ją supranta Kinijos vadovai. Tai – ne G. Landsbergio ir I. Šimonytės „patriotizmas“.
Nafta turtingas Iranas taip pat pasirinko Rusijos pusę. Rusijos naftą ir naftos produktus perpardavinėja ne tik Kinija, Indija, bet ir Saudo Arabija, net Estija.
Piktdžiuga dėl karo įvykių yra amorali. Ją skelbiantieji pamiršo, kad Rusija karo pradžioje šaudė į Ukrainos naftos perdirbimo įmones, kuro bazes, elektrifikuotų geležinkelių infrastruktūrą. Kariaujantys visada „pateisins“ savo veiksmus. Tačiau šiuo metu kažkodėl tai nevyksta, to nedaro ir Vladimiro Putino vadovaujama kariuomenė po atsitraukimo iš Charkovo srities, nors fiziškai tai padaryti nėra sunku. Gal „visažiniai“ tai mums paaiškintų? Gal vis tik vyksta užkulisinis diplomatinis pasaulio didžiųjų dialogas? Aš to nežinau, spėlioti ir viešai skelbti nepatikrintus teiginius neatsakinga.
Ir kitas klausimas. Kodėl piktdžiugą skleidžiantieji, patys nekariaudami, nori įsiūbuoti karinę priešpriešą? Viešai paskelbta, kad Rusija prie Ukrainos sienos perdislokavo 430 karinių lėktuvų ir 380 kovinių malūnsparnių. Jei nebūtų politinių stabdžių, tai greitai nusiristume į pasaulinį karą. Viešumon išlenda vis daugiau informacijos, kad Ukrainos puolimo Charkovo srityje metu Kijeve besilankęs JAV valstybės sekretorius Antony Blinken ne tik siekė didesnės JAV įtakos santykiuose su Ukraina, lyginant su JK, bet ir spaudė V. Zelenskį pradėti derybas su Rusija.
Kodėl gi nepaskelbti paliaubas ir nepradėti derybas be išankstinių sąlygų? Akivaizdu, kad po tokio žingsnio kainos biržose netruktų ženkliai nusmukti. Ir žmonių žudymas būtų pristabdytas. Kodėl to nesiūlo Ursula von der Leyen, galinti tai daryti net 27 ES valstybių vardu? Naujasis Meksikos Prezidentas Andresas Manuelis Lopezas Obradoras pasiūlė 5 metams nutraukti visus karus pasaulyje, pradėti Rusijos ir Ukrainos derybas, kuriose tarpininkautų JTO Generalinis Sekretorius, Popiežius, ir, o Viešpatie, Vakarų „perviliotos“ Indijos Ministras Pirmininkas. Tas pats, kuris atvyko ir į Samarkandą dalyvauti ŠBO renginyje. Tačiau V. Zelenskis jau paskubėjo atmesti derybas, joms dar neprasidėjus. O visgi kodėl?
2019 m. Popiežius Pranciškus nusprendė išslaptinti Vatikano slaptuosius dokumentus apie Šventojo sosto politiką Antrojo pasaulinio karo metais, popiežiaus Pijaus XII vaidmenį vienu iš niūriausių laikotarpių – nacistinio teroro ir Holokausto laikais, kada dėl žmonių gyvybių išsaugojimo teko daryti sprendimus, kuriuos galima vertinti nevienareikšmiškai. Vatikanas nusprendė nebijoti tiesos.
Š.m. gegužę Lietuvos Seimas paskelbė Rusiją teroristine valstybe. Nuoseklus tokio sprendimo nuoširdumo ir ketinimų sąžiningumo patvirtinimas būtų slapta su svetimos valstybės TSRS, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Rusijos Federacija, slaptosiomis tarnybomis bendradarbiavusių asmenų išslaptinimas. Šių priešiškos valstybės asmenų įslaptinimas 75 metams yra įslaptinimas nuo Lietuvos piliečių, bet ne nuo Rusijos, kurios valdžia žino visus slapta TSRS naudai bendradarbiavusius asmenis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui neatsakingai viešai paskelbus asmenis, kurie bendradarbiavo ir dėl to neprisipažino, Rusijos valdžia žino ir dėl šio bendradarbiavimo prisipažinusius Lietuvos valdžiai, nes iš bendro agentų sąrašo atimti viešai paskelbtus neprisipažinusius asmenis nėra sudėtinga.
————-
VFR tebėra po II pasaulinio karo įkurdintos JAV ir JK karinės bazės, Tarybinė armija iš VDR išvesta. Kartą pramoniniame Ruro rajone dalykiškai vakarienei su Vokietijos verslininku važiavome į užmiesčio retoraną. Miške pamačiau įvažiavimą į karinį dalinį, prie kurio vartų vyko prekyba. Nustebęs paklausiau vokiečio, kas čia vyksta, gi tai – karinis dalinys? Atsakymas nustebino: „Tai – okupantai“. Kokie okupantai? Anglai… Kiolno Katedros anglų bombonešių sugriautas vienas bokštų sąmoningai neremontuojamas – visi tai pamatę turi suprasti, kas įvyko. Giliai paslėptos nuoskaudos, tačiau šiuo metu jos – jau politikų apyvartoje.
Lenkijos Vyriausybė pareiškė Vokietijai naują pretenziją dėl žalos, padarytos Lenkijai Antrojo pasaulinio karo metu. Vargu ar Lenkijos valdžia tai padarė be JAV ir JK žinios. Vokietijos kancleris Olaf Scholz palūkuriavo ir paklausė, gal Lenkija nori grąžinti Vokietijai po Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų Lenkijai perduotas žemes? Lenkijos prašymu iš šių žemių prievarta ir be turto, kompensacijų buvo iškeldinti vokiečiai. Deja, tai primena Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Estiją valdančiųjų šiandieninę retoriką dėl visų rusų atsakomybės.
Lenkija nerimsta – kalba apie teritorines pretenzijas Čekijai, plūstelėjo Lenkijos piliečių ieškiniai Ukrainos teismuose dėl nuosavybės atsiėmimo. Lietuva kol kas dar nesulaukė Lenkijos pretenzijų. Matyt, mūsų valdžia nuolankiai vykdo visus Lenkijos nurodymus ar pageidavimus. Pakanka Lenkijos valstybės „Orlen“ koncerno valdomoje „Orlen Baltic retail“ įdarbinti Lietuvos Ministro Pirmininko žmoną Silviją Skvernelienę ir – tegyvuoja gyvenimas! Ir nesvarbu, kas Lietuvos valdžia.
O mes, Lietuvos piliečiai, visa tai matome ir tylime. Arba išvažiuojame iš Lietuvos.
Pokarinis LKP CK antrasis sekretorius Michail Suslov sakė, kad Lietuva išliks, tik be lietuvių.
