Kitąmet Lietuva rinks naują Prezidentą. „Sistema“ sunerimusi ir savo įtakojamoje žiniasklaidoje stengiasi žmonėms į įdiegti tik tris būsimų kandidatų pavardes – neva rinkitės, ką siūlom – vieną iš trijų, nutylint, kad rinkimuose dalyvaus ir „nepatogus“ „sistemai“ kandidatas – buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, atsargos gen. ltn. Valdas Tutkus.
Ir šiandien „Karšto komentaro“ skaitytojams siūlome išskirtinį interviu su į Lietuvos prezidentus pasiryžusiu kandidatuoti Valdu Tutkumi.
-Gerb. Generole, gyvenote ramiai, pensijoje, dienotvarkė jums mintinai buvo žinoma: ryte serialas per TV „Volkeris, Teksaso reindžeris“, kava, išvesti šuniuką į lauką… Kas pakėlė jus „nuo sofos“ ir privertė sugrįžti į politiką? Ir ne šiaip į politiką, bet ir dalyvauti Prezidento rinkimuose?
-Na, ne visai taip prasidėjo. Išėjęs į atsargą iš Socialdemokratų partijos gavau pasiūlymą kandidatuoti į Seimą, tačiau tuo metu nutariau, jog politika ne man. Dirbau UAB „Hoptrans Projects“ direktoriumi. Sekėsi gerai – kompanija iš „minusinės“ pasiekė virš 2 milijonų pomokestinio pelno, tapome geriausia metų geležinkelio logistikos kompanija.
Po to gavau labai įdomų man pasiūlymą tapti „Lietuvos gynybos ir saugumo asociacijos“ direktoriumi. Tai buvo labai įtraukiantis darbas. Artimas. Tačiau, kaip sakoma, praleidau progą patylėti – išsakiau savo mintis apie, mano nuomone, pasityčiojantį iš Lietuvos „Boxer“ pirkimo projektą. Išsakiau viešai. Tačiau kas iš to, jog, kaip paaiškėjo, buvau teisus? „Boxer“ nupirkti, turi, švelniai tariant, trūkumų, sumokėti milžiniški pinigai, Lietuvos pramonė iš to projekto nieko negavo, o aš netekau darbo…
Štai po to – po „Boxer“ istorijos – ir prasidėjo „tas ramus pensininko gyvenimas“… Tik negaliu pasakyti, jog tai teikė malonumo. Visą gyvenimą atidaviau Valstybei ir Žmonėms, o čia – Volkeris…
Gal ir būčiau pripratęs, bet čia kaip tyčia – nauja Seimo dauguma, nauja Vyriausybė. Ir prasidėjo… Nevardinsiu visų šios valdančiosios Seimo daugumos nuveiktų darbų, bet tai, kas nutiko su vadinamomis sankcijomis, tas verslo žlugdymas, žmonių skurdinimas privertė mane susiimti. Juk gyvename ne tik sau. Yra gi pareigos jausmas.
Karas Ukrainoje, NATO viršūnių susitikimas, atskirų „veikėjų“ patyčios iš to, kas man šventa – Mūsų Vėliavos, raginimai Lietuvos karius siųsti į tą karą, kaip paaiškėjo, visai realūs. Visa tai paskatino mane priimti šį, tikrai nelengvą sprendimą. Kaip sakoma, „o kas, jei ne aš“?
Manau, Lietuvos žmonės nutars, kokiu keliu eiti, kuo patikėti. Už ką balsuoti.
Labai didžiuojuosi, kad mano sprendimą palaikė partija „KARTU SU VYČIU“, dar kelios visuomeninės organizacijos, Europos Jaunimo asociacija, Lietuvos Afganistano karo veteranai. Mes tikrai ryžtingai nusiteikę.
Prezidento rinkimai – tai tik pirmas žingsnis. Po to lauks Europos Parlamento rinkimai, o svarbiausia – Seimo rinkimai. Tikimės daugumos, kad tikrai užtikrintume SAUGUMĄ mūsų Tėvynėje, kad išnyktų karo grėsmė ir žmonės galėtų saugiai kurti tą „gerovės Valstybę“ – ne taip, kaip yra šiandien, o taip, kaip patys tai mato.
Todėl labai svarbu, kad atsibustume, nueitume į rinkimus, išsirinktume ne tuos, kuriuos bruka sisteminė žiniasklaida (tuos, kurie šiandien valdo), o tuos kurie verti mūsų pasitikėjimo.
Kodėl taip bijoma Tautos?
-JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas yra pasakęs, kad per Prezidento kadenciją „valstybės mašiną“ galima pasukti tik 5 proc. Tačiau jūs išvardinote aibę dalykų ir reiškinių mūsų valstybėje, ką iš esmės reikės keisti, ir tai jau būtų ne 5 proc. „valstybės mašinos“ pasukimas, bet kai kuriose srityse – net 180 laipsnių kampu. Jūs turite strategiją, planus ir komandą, kaip savo siekius įgyvendinsite?
-Darbų laukia tikrai daug: taisyti jau padarytas klaidas, sutvarkyti santykius su kaimynais, atstatyti sugadintus ryšius su Kinija, grąžinti Tautai strateginius objektus, STIPRINTI ŠEIMOS INSTITUTĄ, o dar smulkus ir vidutinis verslas, žemės ūkis, demografija, migrantai… Daug, tikrai daug.
Štai, ir galvoju: ar yra toks žmogus? Kas jis? Tai jau tikrai ne man spręsti. Tik žinau – viena puikiai suvokiu, kur einu, kas laukia, kokia atsakomybė. Na, bet tai – ne pirmas kartas.
Surinkome tikrai stiprią komandą. Su mumis stiprūs ekonomistai, diplomatai, atsargos kariai, finansų sektoriaus atstovai, medikai, kultūros ir meno žmonės… Tikrai yra kuo didžiuotis ir su kuo dirbti. Daugelis jų turi darbus, todėl susilaikysiu nuo pavardžių, nes man šiandieninė „demokratija“ kažkaip primena TSRS laikus. Neduok, Dieve, sužinos, kad susijęs „ne su tais“ – ir atia darbai. O aš žinomas kaip žmogus, laikantis žodžio ir niekada neparduodantis. Taip, kad viskam savo laikas.
Laiko tikrai labai mažai tam, jog įgyvendintume viską, bet tai – ne bėda. Labai svarbu pastatyti Valstybę ant bėgių, kad pradėtume judėti teisinga kryptimi. Jei pasiseks, žmonės tai pamatys ir įvertins, ir jau tada rinks tuos, kas ne žadės, o darys.
Aš pabaigiau visus egzistuojančius strategijos mokslus pasaulyje, turiu sukaupęs nemažai patirties. Manau, susitvarkysime.
Karyboje yra du darbo metodai: nuoseklus ir lygiagretus. Nuoseklus, kai eini link užsibrėžto tikslo palaipsniui, žingsnis po žingsnio. Lygiagretus, kai paraleliai darai kelis darbus, imi kelias kryptis iš karto. Taip daug sunkiau, tačiau neišvengiamai greičiau. Tam reikalinga stipri ir kompetentinga komanda, žmonės, kuriais pasitiki. O tokių su manimi yra.
Labai svarbi yra visuomenės nuomonė. Jei man bus patikėtos Prezidento pareigos, tai plačiai taikysime visuomenės apklausas prieš priimant atsakingus sprendimus. Štai, pavyzdys su pilietybės atėmimu iš Margaritos Drobiazko. Prezidentas pasidavė populistinėms kai kurių politikų, manau, visai nepagrįstoms nuotaikoms, priėmė ryžtingą sprendimą – atėmė pilietybę iš ilgą laiką Lietuvą garsinusios pilietės, o paskui paaiškėjo, kad dauguma Lietuvos piliečių tam nepritaria. Seimas svarsto Stambulo konvenciją, partnerystės (civilinės sąjungos), narkotikų „legalizavimo“ įstatymus ir t.t., nors puikiai suvokia, kad dauguma Lietuvos žmonių tam nepritaria. Ar gali tokie „išrinktieji“ pretenduoti į žmonių atstovų vardą, ar ne? Manau, ne.
Ne mažiau svarbu yra padaryti veiksnų Konstitucijos 4 straipsnį „Aukščiausią suverenią galią tauta vykdo tiesiogiai ar per išrinktus savo atstovus.“ Ar šiandien gali Tauta išreikšti tą „suverenią galią…“, kai referendumui surengti reikia 300 000 parašų? Kodėl taip bijoma Tautos? Pagalvokime patys. Ir, jei patikėsite mūsų komanda, taip nebus.
Referendumas turi tapti norma, kai sprendžiami svarbiausi Tautos klausimai. Dabar taip nėra. Patogu. O reikia, kad būtų ne patogu, o teisinga.
Labai svarbu, kad kasdieniniame gyvenime būtų harmonija tarp Prezidento institucijos, Vyriausybės ir Seimo. Todėl tikiu, kad tie, kas tikrai nori permainų, kam svarbi mūsų Tėvynės ateitis, balsuos ne tik už mano apsisprendimą, bet aktyviai dalyvaus Europos Parlamento ir Seimo rinkimuose – parems partiją „Kartu su Vyčiu“, kad visi kartu, su Vyčiu, kurtume tą Lietuvą, kurią iškovojome – laisvą ir nepriklausomą.
Suskaldyta Tauta jau nėra Tauta
-Šiuo metu daug aistrų kelia nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas. Kokia jūsų nuostata nekilnojamo turto mokesčio klausimu?
-Dabar valdantieji ir pasamdyti „ekspertai“ aiškina žmonėms, kad neva „jūs nebijokit, tas įstatymas bus taikomas tik 30 proc. žmonių, o 70 proc. žmonių nekilnojamojo turto mokesčio nemokės“. Tai melas – jeigu įstatymas būtų priiminėjamas tik 30 proc. (tik turtingiausiam sluoksniui), tai įstatyme ir būtų pažymėta, ir būtų nurodytos sumos, nuo kurių bus mokamas mokestis. O dabar įstatyme kalbama apie VISUS, vadinasi, ir mokės VISI.
Šis mokestis galiausia privers mus parduoti savo būstą, nuomotis. Vadinasi, ir toliau lobs saujelė tų, kurie būstus supirks. Tik mokės jau ne tiek, kiek kainuoja, o kiek duos. Būtent tokia ateitis laukia mūsų tautiečių, jei įstatymas bus priimtas.
Tai – dar vienas iš taip vadinamų „įstatymų“, kuriuos teks taisyti po Seimo rinkimų, jei išrinksite „Kartu su Vyčiu“.
-Stambulo konvencija, Civilinės sąjungos įstatymas, Lytinis ugdymas mokyklose ir darželiuose – jūsų pozicija šiais klausimais?
-Manau, jog tai – vienas opiausių klausimų mūsų visuomenėje. Dabar stumiama nuostata, kad tai – labai inteligentiška, progresyvu, šiuolaikiška. Tačiau iš tiesų taip nėra. Tai tik eilinis Tautos kiršinimas, priešinimas. „Skaldyk ir valdyk“. Yra toks naratyvas, tik taikomas jis ne savo Tautai, o užkariautoms valstybėms. Tačiau mūsų valdantieji tai sėkmingai taiko mums. Tik yra pavojus – suskaldyta Tauta jau nėra Tauta. Ją lengva užkariauti, net be šūvio. Suskaldyta Tauta nebe išpažįsta KERTINIŲ VERTYBIŲ, už kurias verta kariauti, kurias mūsų protėviai perdavė iš kartos į kartą. Dėka ko mes vis dar kalbame lietuviškai, gyva mumyse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvasia.
Mes – didi Tauta. Vadinasi, reikia tą Tautą sunaikinti. 1000 metų to niekam nepavyko kalaviju ir ginklu, na, tai dabar bandoma per globalizmą ir sorošizmą.
Manau, irgi nepavyks. Mūsų Tauta – ne tik kovotojai, bet ir mąstantys žmonės. Ištikimi savo pamatinėms vertybėms.
Būtent tikslu, manau, ir diegiamos tos programos, prisidengiant gražiais žodžiais – „gyvenimo įgūdžiai“. Tačiau iš tiesų tai – siekis, kad jau nuo jaunystės vaikai galvotų tik apie malonumus, kaip jų, malonumų, gauti ir kur. Patys pagalvokime: pradžioje glostymas, po to – saugus seksas, po to – narkotikai. Kas po to? Kas užaugs?
Štai, Vilniuje jau uždaromos choreografijos ir muzikos mokyklos, sporto sekcijų nėra, moksleiviai kultūringai laiką praleisti neturi kur. Vadinasi, lieka tik „duonos ir žaidimų“. Visai kaip senovės Romoje. Argi to mes siekiame?
Su tomis „konvencijomis“ ir „partnerystėmis“ dar paprasčiau. Yra tokių žmonių. Kas nežino? Ar kam tai maišo? Nemanau. Ar reikia atskirti tokių žmonių teises ir kelti triukšmą aplinkui? Juk žinoma, kad normalios seksualinės orientacijos žmonių yra absoliuti dauguma. Tai kodėl mažumos turi priversti daugumą gyventi pagal jų taisykles? Juk mažumos – ne tik seksualinės. Dar yra smurtautojai, pedofilai, zoofilai, nusikaltėliai… Kas garantuos, kad jie irgi neužsinorės kažko išimtinio? Štai pedofilai jau kelia galvas, naujų pavadinimų ieško, paaiškinimų ir t.t.
Nemaišykime tokių žmonių teisės oriai gyventi kartu, būti visapusiškais bendruomenės nariais (kas, mano manymu, jau užtikrinta) ir brukimo šios ideologijos į mokyklinio ir ikimokyklinio mokymo įstaigas, paradus ir kitką. Palikime vaikų dorovinį auklėjimą tėvams, kaip to reikalauja Konstitucija.
Tiesa, pasaulyje ir Vakarų Europoje šio idėjos jau atslūgsta, tai gal neverta jų puoselėti pas mus?
Apie dirigavimą iš JAV ambasados
-Jau neslepiama, kad Lietuvos Prezidentui „diriguojama“ iš JAV ambasados Lietuvoje, o šios ir kitų užsienio šalių ambasadoriai nurodinėja, kokius įstatymus (pvz., vienos lyties asmenų sąjungos) mes turime priimti. Tęstumėte šias „tradicijas“, jei taptumėte Prezidentūros šeimininku?
-Atsakymas į šį klausimą tikrai trumpas ir aiškus. Pretenduoju būtų Lietuvos Prezidentu. Suprantu šias pareigas ne tiek, kaip Valstybės Vadovo, o kaip Lietuvių Tautos Atstovo. Kaip parašyta 4 Konstitucijos straipsnyje. Tai apie kokius ambasadorius kalbame? Ambasadoriai tegul atstovauja savo valstybėms. Jei jų Valstybės turi ką perduoti Lietuvos Prezidentui, tai gali padaryti oficialiai nustatyta tvarka. Tokiu atveju mes vertinsime tų Valstybių pozicijas, tačiau sprendimus priimsime patys, naudingus Lietuvai, jei iškils klausimų, pasitarsiu su Tauta. Mano giliu įsitikinimu, toks kai kurių Valstybių ambasadorių elgesys yra nepriimtinas ir nebus toleruojamas.
-Tačiau politikos kuluaruose sklando tokia nuomonė, kad, norint laimėti Prezidento rinkimus, reikia JAV ambasados „palaiminimo“?
-Na, gal kuluaruose ir sklando. Dar sklando ir tai, jog tam, kad laimėtum rinkimus, reikia mažiausiai 5 milijonų. Nei vieno, nei kito neturiu ir nesieksiu. Pirma, dėl tų milijonų – juk mes su jumis ne vaikai ir puikiai suprantame, kad niekas už dyką tokių pinigų neduos. Vadinasi, imi skolon (čia kaip su tuo „lendlyzu“). Vadinasi, reikės atidirbti. Beje, ką šiandien akivaizdžiai matome. Apie kokį Tautos atstovavimą tokiu atveju kalbame?
Žinoma, rinkimams reikės pinigų. Paramos prašysiu neabejingų žmonių: juk, jei aukojame Ukrainai, tai gal verta paaukoti ir dėl vilties savo Tėvynei? Be širdgėlos priimsiu paramą iš smulkaus ir vidutinio verslo, žemės ūkio ir nacionalinio kapitalo – šias sritis dėl mūsų Valstybės gerovės remsiu nepriklausomai nuo to, parems mane ir partiją „Kartu su Vyčiu“, ar ne.
O kalbant apie JAV ambasadą, tai būtų gerai, kad ji rūpintųsi savo šalies rinkimais. Ten irgi šiandien problemų užtenka.
Bet kokiu atveju viskas priklausys nuo Lietuvos žmonių. Jei atsikels nuo sofų, ateis balsuoti atiduos savo balsus ir pasitikėjimą, vadinasi, dirbsim, jei ne, tai vargu ar kas keisis, nes sisteminių partijų elektoratai ateis ir per žemės drebėjimą. Viskas mūsų rankose, tautiečiai.
Lietuva – ne vasalė
-Ar įmanoma išlaikyti sąjungą su JAV, bet nebūti JAV vasalo vietoje?
-Būti partneriais, sąjungininkais ir vasalais – visai ne tas pats. Gyvename ne už Kinijos sienos, esame NATO nariai. Žinau, kad kai kuriems labai nepatinka tai, jog remiu mūsų narystę Aljanse. Esu pragmatikas, todėl suprantu, kad taika mūsų šalyje sąlygojama gerais, harmoningais santykiais su kaimynais (tai ir milžiniška ekonominė nauda) ir besąlygiškomis saugumo garantijomis, kurias mums suteikia ši narystė.
Nesu girdėjęs, kad JAV ar kitos Vakarų pasaulio valstybės stumtų Lietuvą per prievartą pyktis su kaimynais. Greičiausiai čia mažai išmanančių lyderiukų mintys. Didžiojoje politikoje taip nedaroma.
Santykiai, draugiški ir pragmatiški, su JAV, Lenkija ir kitomis Aljanso valstybėmis yra vienodai svarbūs, kaip ir santykiai su kitais kaimynais. Turiu omenyje Baltarusiją ir Rusiją. Iš istorijos žinau, kad net kariaujančios valstybės derasi, o juk mes su niekuo dar, ačiū Dievui, nekariaujame, nors ir kaip mus į tą karą nesistengtų įvelti vėlgi mūsų pačių „elitas“.
Pateiksiu kelis pavyzdžius: NATO viršūnių susitikimo metu Buchareste JAV Prezidentas Dž. Bušas ir Vokietijos kanclerė A. Merkel prašė būtent Valdo Adamkaus „išvairuoti“, atrodytų, jau beviltišką situaciją. Gerai prisimenu, kai J.E. Prezidentas atmetė į šoną jam paruoštą tekstą ir pradėjo kalbėti, vis nestipriai dešine ranka padaužydamas į stalą. Situaciją Adamkus „išvairavo“, po to viena po kitos delegacijos ėjo ir dėkojo, dėkojo mano Prezidentui, vadinasi, ir man, ir visai Lietuvai. Tai, mano manymu, buvo mūsų Tautos triumfo valanda. Prisimenu ją iki šios.
Gaila man tų visų save „elitu“ vadinančių. Niekada jums net arti neprieiti ir nepriartėti prie to momento, kurį mačiau, kai mūsų Tėvynė iš tikro buvo šlovinama. Nors ir kokių balselių šiandien atsiranda, tačiau tai, ką Lietuvai padarė per savo kadenciją J.E. Valdas Adamkus, – neįkainojama, nors ir klaidų neišvengta.
Tiesa, negalime nepaminėti ir to, kad santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos buvo pavyzdiniai, J.E. Valdas Adamkus buvo apdovanotas Rusijos už tų santykių puoselėjimą.
Su Baltarusija irgi turėjome nuostabius santykius ir A.Lukašenka niekam Lietuvoje netrukdė. Valdas Adamkus ir M. A. Brazauskas – tai prezidentai, šalia kurių man lemta buvo dirbti ir kurie man yra stiprybės ir diplomatijos pavyzdys.
Dar vienas pavyzdys: kaip jau ne kartą minėjau, 5 metus teko dirbti NATO ir Europos Sąjungos kariniuose komitetuose, NATO net buvo realus šansas tapti komiteto pirmininku. Tai komitetai, kuriuose priimami kariniai sprendimai. Ne ruošiami, o priimami. Tai labai svarbus skirtumas. Tai, va, aš žinau, ne galvoju, o žinau, tai irgi svarbu, kad valstybės narės yra lygios priimant sprendimą. Žinoma, yra didesnių ir mažesnių, tačiau, priimant sprendimą, mes lygūs – valstybė balsuoja. Balsuoja taip, kaip reikalauja tos valstybės interesai. Niekas rankų nelaužo. Tiesiog reikia stuburą turėti. Niekas „į kampą nepastatys“.
Tiesa, lyrinis nukrypimas. Vilniuje vykusiame NATO viršūnių susitikime buvo priimtas sprendimas, kad Aljansas į karą su Rusija nesivels ir karių į Ukrainą nesiųs, vadinasi, Lietuvos Prezidentas balsavo už tokį sprendimą. Bet Seimo Nacionalinio komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas atvirai, per televiziją skelbia apie pasiruošimą kažkokiai mokymo misijai? Keista, būtent apie tai jau gana seniai kalbėjau ir perspėjau Lietuvos žmones apie bandymą įtraukti Lietuvą į karą. Dabar apie tai viešai kalba valdantieji.
Taigi, išvada: Lietuva turi siekti išlaikyti gerus santykius su visais, pirmoje eilėje su kaimynais. Niekada neužmiršti savo nacionalinių interesų, mūsų žmonių interesų ir mūsų Valstybės Suverenumo. Gal priminsiu didžiojo Čerčilio žodžius: „Politikoje nėra nei draugų, nei priešų, yra tik amžini interesai“. Tai, va, tie interesai turi atitikti ne saujelės, save vadinančios „elitu“, o visos Tautos interesus. Būtų neblogai kartais tos Tautos paklausti, nelaukiant 4 metų.
Kokio „žaidimų kambario“ reikia Lietuvai?
-Interviu pradžioje paminėjote karo būgnus ne tik aplink Lietuvą, bet ir Lietuvoje. O dabar pamodeliuokime tokią situaciją: JAV strategija – susilpninti Rusiją ir to siekti ne tik Ukrainoje, bet ir paverčiant karine aikštele Lietuvai. Ir jums iš JAV Valstybės sekretoriaus A. Blinkeno ateina atitinkamos instrukcijos – kaip kelti Lietuvoje įtampą, provokuoti karinį konfliktą su Rusija…
-Ačiū, įdomus modelis. Beje, būtent JAV lankiausi tokiame vadinamame „žaidimų kambaryje“, kur yra modeliuojamos situacijos (tai man labai priminė akademijos laikus). Ten sėdi įvairių sričių specialistai ir modeliuoja įvairiausias situacijas, prognozuoja vienus sr kitus savo ir kitų valstybių veiksmus. „Žaidžia“, keičia scenarijus ir taip pastoviai, kol sprendimas neatrodo optimalus. Na, tai, žinoma, labai supaprastintai. Tačiau tai – labai svarbus ir sudėtingas procesas. Gaila, kad pas mus to nėra.
Kaip manote, jei toks kambarys pas mus būtų, ar būtų kalio trąšų tranzitas užblokuotas? Arba ar būtume susipykę su Kinija? Spręskite patys. Manau, toks procesas ateityje atsiras.
Kai Prezidentu būsiu aš, o Seime daugumą sudarys partija „Kartu su Vyčiu“, tai to aptarimo „žaidimų kambaryje“ metu tie specialistai pasakys, kad Lietuva neįsivels į tokią avantiūrą ir mums jokių „vadinamųjų instrukcijų“ niekas nesiųs. Na, o jei visgi surizikuos, tai tikrai labai mandagioje, diplomatinėje formoje gaus neigiamą atsakymą.
Mačiau tuos „žaidimus“ ir tikrai žinau, kaip netapti pėstininku tokiuose „žaidimuose“.
-Paminėjote „patirtis“ – kokią patirtį jūs turite ir kuo tai, jūsų manymu, svarbu šiame Lietuvai ypač pavojingame laikotarpyje?
-Tai tikrai labai svarbus ir įdomus klausimas. Atsakysiu tiesiai – nieko neslėpiau savo gyvenime ir neketinu. Žinau, kad nieko, kas dar nėra apie mane žinoma, neišlįs, nebent sugalvos ką.
Mano patirtis labai visapusiška. Žinote, kad buvau tarybinis karininkas, pasiekiau savo amžiui rimtų aukštumų. Kariavau, baigiau vieną iš geriausių pasaulyje karo akademijų (Frunzės). Tačiau, kai atėjo laikas apsispręsti, nedvejodamas pasirinkau kelią kurti Lietuvos Valstybę, Lietuvos kariuomenę (kartu su daugeliu to meto patriotų). Labai vertinu, kad mano, amžinąjį atilsį, žmona Lilija, kuri buvo ukrainietė, sutiko su mano sprendimu ir kartu atvyko į Lietuvą.
Vienok, nereikėtų užmiršti ir to fakto, kad mano įgytos žinios labai nemažai prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės formavimo. Šiandien irgi nebūtų blogai pagalvoti, kad pažįstu nemažai Rusijos aukštųjų generolų, nors jie jau ir atsargoje. Negalima šių pažinčių nuvertinti, jei atstatinėsime santykius.
Kita pusė dar svarbesnė – per savo tarnybą Lietuvos kariuomenėje pavyko užmegzti artimus santykius su tais Vakarų karininkais, kurie padėjo mums kurti tą vakarietiško tipo kariuomenę. Mano studijos NATO Gynybos Koledže (NDC) buvo istorinės. Kaip ir paskutinė tokia laida (trys ne NATO karininkai – čekas, suomis ir aš – buvome priimti kaip eksperimentas). Patikėkite, konkursas buvo „žiaurus“, todėl labai didžiuojuosi laimėjęs ir dar labiau, kad mane ten išleido – nes ministras L. Linkevičius ir Prezidentas J.E. A.M.Brazauskas suprato šių studijų Lietuvai svarbą (skirtingai, nei su NATO Karinio komiteto pirmininko pareigomis, kuomet D. Grybauskaitė su R. Juknevičiene svarbos Lietuvai nesugebėjo įžvelgti).
Studijų išskirtinumas buvo tai, kad Koledžo programos dar nebuvo adaptuotos partneriams. Taip, kad gavome visas visiškai slaptas paskaitas. Po mūsų to jau neliko, nes politinis sprendimas atvėrė NDC duris partneriams. Gaila.
Tai va, mokiausi su būsimais NATO Valstybių generolais, po to dar darbas kaip karinio komiteto atstovo ir galiausiai – Kariuomenės Vadas, kuris yra NATO karinio komiteto narys. Taip, kad draugų ten irgi per akis. Tiesa, daugelis atsargoje, bet senojo pasaulio valstybės šiek tiek skiriasi nuo mūsų, „progresyviųjų“ – ten po to, kai į generolo išsilavinimą investuojama tiek daug resursų, jais nesimėtoma. Gal ne be reikalo iš mano kolegų tarpo vienas (gen. Jim Jons) buvo Prezidento Obamos Nacionalinio Saugumo patarėjas, kitas (gen. Jim Mattis) – Gynybos Sekretorius. Daug kas tapo vyriausybių parlamentų nariais. Net Prezidentą turime.
Taip, kad skeptikai, kurie galvoja, jog generolai tik pensijai tinka, greičiausiai apsirinka, nors, žinoma, turi teisę taip galvoti. Ypatingai, kai tuo generolu nebuvai.
Tikrai didžiuojuosi nugyventu gyvenimu: daug padaryta Tėvynei, liko nemažai ryšių, ir tikiu, kad mūsų žmonėms dar prisireiks mano žinių, ryšių ir patirties.
Tęsinys kitame numeryje
Pagal laikraštį „Karštas komentaras“
