Algimantas Rusteika
Čia visiems tiems tikriesiems ar apsimetusiems „realistais“ etatiniams pralaimėtojams, kurie kasdien nepavargdami išradinėja vis naujas ar kartoja sau senas, patogias nieko nedarytojų „filosofines“ teorijas ir tinginių mantras.
Mes nieko negalim, mes juodi ir mažiukai, mes nieko nepasiekėm! Bėkim į krūmus, slėpkimės kaip svirpliai po lapais, nebebalsuokim ir užsiimkim „abstinencija“, įsikalbėta inteligencija, feisbukų rezistencija ir kita politine impotencija, nes nieko neverta daryti! „Šef, vsio propalo, vsio propalo!“
Išmokim atskirti paprastus ženklus. Atėję jie mums sakė – partnerystė per 100 dienų! Viskas, visa programa – narkotikai, minčių kontrolės ir neapykantos kalbos įstatymas, Stambulo konvencija, lyčių pasirinkimai darželiuose, jonų tuoktuvės su petrais rotušėse, grojant nuo scenų žvaigždutėms, įsivaikinimai ir įsitėvinimai, dešimtys lyčių – viskas viskas bus greit sutvarkyta! Suskiepysim visus, kurie neklausys!
Už jų buvo ir yra visa globalizmo, Europos Komisijos, WEF, FED, neokomunistų atsiimtų Baltųjų rūmų politinė ir ekonominė galia, tarptautinių fondų pinigai, prakeiktas lietuviškas kumečių nuolankumas ir ištižę kaip lepšiai, bevaliai mūsų ekscelencijos. Absoliučiai viskas.
Mes neturėjome nieko, tik savo rankas, protus ir širdis. Tik savo tradicijas, šeimas, vaikus ir tikėjimą. Ir kas jų pasiekta? Kiek buvo šantažo „partneriams“ – išeisim iš koalicijos, jei nebalsuosit, kiek viešųjų pirkimų pinigiukais pateptoje žiniasklaidoje buvo pasipūtėlių bravūros! Ir – absoliučiai nieko. Nei vienas genderizmo trubadūrų projektas nepatvirtintas.
Nei vienas. Jau pusė kadencijos – ir nulis. Liberalkonservatoriams reikia rimtai rengtis naujų rinkimų kovoms, o ten kvepia visišku fiasko, kiek situaciją bedangstytum nusipirktais reitingais ir paslaugių, politkorektiškai vizginančių uodegytėmis apklausų firmelių „apklausomis“. Situacija pasikeitė iš esmės, tik dar to nematom. Tai pamatykim.
Tai ne mes, tai visa Lietuva mitingų lūpomis jiems pasakė – gana. Jei eisit toliau, tiesiog ateisime su plakatais prie kiekvieno iš jūsų namų, jau kaupiame visas jūsų veidmainystes, skelbsime visus parsidavėliškus jūsų balsavimus ir padarysime viską, kad būtumėte pašalinti iš politikos lauko.
Ir jie žmonių balsą išgirdo. Nes nieko kito dirbti nemoka, o gyventi, atiduoti paskolas ir pasikeisti blizgias mašinėles, išmokyti, pastatyti vaikus ant kojų ir įtaisyti juos į valstybės tarnybą juk reikia. Ne todėl, kad mažai turi, bet iš baimės, kad pralaimėjus teks atsakyti už viską, kas padaryta. Informacija apie jų žygdarbius niekur nedingo ir tai gali atsitikti labai greitai.
Taip, jie dar laukia patogios progos balsavimui. Dar laukia Europos Sąjungos direktyvų, kurios „iš viršaus“ įtvirtintų jų antikonstitucines „vertybes“, kokčias didžiajai visuomenės daliai, kurių patiems įgyvendint nepavyko. Bet gerai žino, kad tos direktyvos neprivalomos, o ir svarstyti jas ateis laikas po metų, pačiu nepatogiausiu priešrinkiminiu laikotarpiu. Žino jau, kad jų galimybės baigėsi, progų nebebus ir patys tai suprato.
Bet atsiskaityti užsieniniams sponsoriams ir menkai saujelei rėksmingų vidaus sirgalių tai reikia. Ir jie akivaizdžiai puola į desperaciją, ieškodami bent kokio, kad ir imitacinio tuščios savo veiklos „rezultato“. Dabar įvedinės „partnerystes“ Vilniaus savivaldos lygmeniu – kokia absoliuti teisinė nesąmonė! O „tolerantiškas jaunimas“, kuris netoleruoja nieko, išskyrus save, eis „teisiniu“ bylinėjimosi su savo valstybe keliu…
Tuo tarpu vyresnieji „laisviečių“ broliai – liberalkonservatoriai – po šia kovos už LGBT teises ir Ukrainos karo dūmų uždanga užima žiedinę gynybą ir apsikasa strateginėse valstybinėse įmonėse. Jas visas pavers akcinėmis bendrovėmis, parengs „dalinei“ privatizacijai ar šiaip „investicijų pritraukimui“, išleidžiant kokias nors obligacijas.
Pasistatys savo stebėtojų tarybas, valdybas, pasiskirs savo generalinius, pasiskirs dvigubai didesnes už prezidentines algas – ir pabandyk iškrapštyti, kad gudrus, be ilgų teismų ir procedūrų, kurias tvarko irgi paskirti savieji, kuriuos taip pat pirmiau reikės iškrapštyti. Ir tikisi, kad nieks jų neiškrapštys, nors puikiai žino, kad bus iškrapštyti nesunkiai ir su malonumu.
Jie jau pasidavė, net palaikymo tarp savųjų, išsigandusių dėl savo užpakalių išlikimo, nebeturi. Liko tik siekis išeiti iš ringo sugurinta nosim, bet nepraradus veido, visas tas jų siutas ir nuožmus pyktis – tik savo baigties nuojautos išraiška. Vidiniai okupantai jau pereina į gynybą, tik labai nori, kad to nesuprastume. Tai supraskim ir pakelkim galvas.
Mes nepralaimėjom, mes apsigynėm, atsilaikėm prieš jungtines pasaulio galių ir vietinių, pigiai perkamų administratorių remiamas pajėgas. Per ateinančius porą metų vėl lėtai atsiveria naujas galimybių langas. Arba susigrąžinsime savo valstybę, arba prarasime ją ilgiems ir sunkiems laikams. Ir tada gal tik mūsų anūkams padvelks permainų vėjas.
