Vitalija Jankauskaitė
Ach tie para para paradoksai…
Vieniems sunku sumokėti paskolas, o kiti planuoja prabangias atostogas šiltoje saloje.
Portalai publikuoja garsios blondinės nuotykius Turkijoje, o kažkas kviečia į mitingus ir protestus.
Tas, kuris galvoja apie išgyvenimą iki kitos algos, niekaip negali suprasti, iš kur kai kurie semia pinigus tiems kokteiliams po palmėmis, dizainerių suknelėms ir prabangiems automobiliams.
Tas, kuris metus laukia planinės operacijos, niekada nesupras madingos gražuolės išpažinties apie padidintas krūtis.
Ir taip toliau. Ir panašiai.
Ir visose tose istorijose sotus alkano neužjaučia. Europarlamentarai su savo atlyginimais niekaip negali suprasti, kad daugiavaikė mama negali sau leisti nueiti į kirpyklą.
Pamenat istoriją su Marija Antuanete? Kai jai pasakė, jog liaudis nebeturi duonos, ši didžiai nustebo – tai tegul valgo pyragus!
Vis dažniau tenka pastebėti, jog empatija svetimas jausmas mūsuose. Žmogus žmogui nori būti vilku. Kiekvienas įperkantis Porsche pozuoja vakarėlių fotografams ir praeina gatvėje pro ne tokį sėkmingą (jų akimis) kurso draugą.
Kodėl visa tai rašau? Todėl, kad kai eisite į rinkimus, tai užduokite sau klausimą: ar šitas kandidatas yra matęs vargo? Ar jis supranta, jog reikia padėti silpnesniam ir skriaudžiamam? Ar jis rinktų aukas sergančiam vaikui? Vienas svarbiausių bruožų politikui – jautrumas, empatija ir įsiklausymas. Jei to nėra, tai nėra NIEKO. Jokie diplomai, jokie turtai ir titulai niekada nepakeis žmogiškumo.
