Nida Vasiliauskaitė
„Negalima sugriauti sistemos einant į sistemą“, „mus valdo partokratija“ ir t.t., ir pan.
Pala, kokią sistemą? Sistema – ne konstitucinė demokratinė santvarka, ne rinkimų principas, ne šalies valdymas per politines partijas ir ne partijos.
„Sistema“, mūsų atveju, apie kurią čia kalbame ir kurią norime likviduoti, yra konservatorių sukurti lojalumo tinklai, specifinis jų valdymo ir komunikacijos stilius plius kitos panašiai veikiančios lobistų grupės bei klanai, apsimetantys politinėmis partijomis.
Nėra jokios „partokratijos“.
„Eiti į sistemą“ – ne kurti partiją, o „eiti pas konservatorius“.
Kas tauškia apie „partokratiją“ ir ragina neiti į rinkimus, tas pas juos kaip tik ir eina. Nes nėra išvis dalyvavimo ribos (išskyrus daugiamandates): bet kiek atėjusiųjų rinkimus darytų įvykusiais; kuo mažiau ateitų – tuo didesnį procentą sudarytų konservatorių rinkėjai (o jie tikrai ateitų), tuo tvirčiau jie būtų laimėję.
Bet, tarkime, neateitų visai niekas arba dešimt žmonių ir svajonė išsipildytų: rinkimus paskelbtų neįvykusiais. Kas toliau? Paskelbtų naują datą, o iki tol prasitęstų įgaliojimus. Jei ir tada tas pat – iškeltų medijose temą, jog „rinkimų sistema atgyveno“ ir imtųsi teisinių žingsnių juos apskritai panaikinti.
Bet, tarkime, nutiktų jau ir visai neįmanomas dalykas: neprasitęstų, nepanaikintų, o susigraudinę atsistatydintų ir paliktų šalį be valdžios. Kas tada? Plungės, Kauno, Tauragės ir Radviliškio savanoriai pakaitomis patys save deleguotų į Seimą ir suformuotų Vyriausybę – be programų, be, vadinasi, deklaruotų pažiūrų, prioritetų ir įsipareigojimų, ne kaip partijos, o „kaip žmonės“ ar „kaip privatūs asmenys“?
