„Humanizmo kultūros pabaiga“. Įžanga
dr. Daiva Tamošaitytė
Kultūra pagal apibrėžimą yra bendras dvasinių ir medžiaginių vertybių kūrimas, kuris apibūdina visuomenės raidos lygį, išprusimas ir tobulumas, pasiektas moksle ir mene, filosofinėje mintyje. Jos brandą rodo švietimo židinių, leidinių, ugdymo centrų gausa. Kultūra yra reiškinys, kuris žmogų skiria nuo gyvūno, nes, pirma, jis yra laisvas nuo būtinybės išgyventi ir tenkinti instinktus, vadinasi, kyla iš laisvos valios ir savo prigimtimi yra dvasinis, o antra, atspindi tam tikros geografinės vietos, tautos ypatingąsias savybes. Ir kuo žmonių bendrija yra brandesnė dvasiniu požiūriu, tuo savaimingesnė ir nepakartojamesnė yra jos kūryba.
Kūryba, kaip ir visas žmogaus gyvenimas, turi asmeninį (individualų) ir visuotinį (arba kolektyvinį), lygmenį, bet svarbu tai, kad ji turi ir transcendentinį, arba anapusinį lygmenį, kuris veikia nepaisant to, mes jį jaučiame, reflektuojame, netgi atmetame, ar ne. Ši triada –asmeninis, visuotinis ir antgamtinis pradas – veikia vienu metu. Jeigu kultūra yra pasiekusi tikrų aukštumų, ji pagimdo asmenybes, kurios savo kūryba išreiškia sukauptos bendros kultūrinės patirties tiesas, parodo jų antlaikiškumą ir visa tai perteikia savitu būdu.
Į kultūrą galima žvelgti antropologiniu, filosofiniu, socialiniu, religiniu, kalbotyriniu, ideologiniu požiūriu – iš visų kampų, bet visi jie galiausiai atsako į klausimą, kas yra žmogus, nes tai – tik jam būdinga saviraiška. O kalbant apie kurios nors kultūros, tarkim, lietuviškosios, savybes, reikia tyrinėti tas jos formas, kurios išsirutuliojo per šimtus ir net tūkstančius metų ir pasiekė mūsų dienas.
Apskritai, jeigu nori ką nors pažinti, žvelk į tautosaką, liaudies muziką ir instrumentus, kosmologines sistemas, architektūrą, laidojimus ir pan. Daugybė tautų yra beveik viską išbarsčiusios. Šia prasme lietuviai yra vis dar labai turtingi. Kadangi yra būties logika, jog ir žmogus, ir kultūra vystosi palaipsniui, o vėlesni pasiekimai klojami ant pirminio pagrindo ir teka iš pradžios šaltinio, todėl šioje evoliucijoje nieko peršokti neįmanoma, tik varijuoti, nukrypti ir vėl sugrįžti į pradžią, tik praplėtus, pagilinus pasaulėžiūrą ir raiškos galimybes.
Lietuvių kultūra, kalba yra tokia sena, kad jos ir priešaušrio nematyti, nors kilmė labai aiški, patvirtinta kalbotyros ir archeologijos mokslo. Jeigu mes dar gyvuojame tokiu visiškai susitraukusiu pavidalu, vadinasi, dar ne viską išsakėme. Mus laidoja jau ne pirmą šimtmetį, o mes vis dar gyvi. Kita vertus, jei mąstome eschatologinėmis kategorijomis, galime teigti, kad aisčių civilizacija jau išgyveno savo pakilimą, o dabar stebime jos saulėlydį, tačiau tai nereiškia, kad viskas baigiasi. Kalbant apie tą transcendentinę plotmę, Lietuva tiesiog pereina į kitą būties lygmenį ir jeigu tradiciškai manoma, kad gyvename laikų pabaigoje, tai ir mes čia gyvename, bet kiekvienoje pabaigoje yra pradžia. Jeigu tikime, kad siela nemiršta, tai nemiršta ir tautos siela, o jos sukauptas dvasinis visetas yra anapus laiko, amžinas.
Galbūt ir vertėtų pakalbėti apie mūsų kultūrą šiuo aspektu, patyrinėti asmenybės ir visuomenės santykį kuriant kultūrą, kas yra mūsų, kas ne mūsų, kas mes esame, ir kuriame raidos taške esame. O esame globaliai jungiamos ideologijos ir „atšaukiamos kultūros“ (cancel culture) padėtyje. Suprantama, kultūros atšaukti negalima, tai buvo daryta jau ne sykį. Daug įdomiau svarstyti, kas vietoj to siūloma. O siūloma nauji žodžių dariniai, neturintys turinio, išgalvotos sąvokos, „virtuali“ tikrovė, nors savaime turi būti aišku, kad tikrovė yra tik viena ir negali būti virtuali, visa kita yra jos mėgdžiojimas ar klastotės, padirbiniai. Kažkas, kas nėra kultūra kaip tokia, veikiau jos priešybė. Tarsi būtų norima viską nubraukti ir žmoniją sugrąžinti į kūdikystę, pradėti kitą etapą nuo tuščio lapo, tačiau tai apgaulė, to būti negali, nebent nušlavus viską nuo žemės paviršiaus arba sukūrus nepakenčiamą baudžiavą, o tiksliau, iš pradžių sukeliant revoliuciją, suirutę, paskui įdiegiant kurį nors vieną iš totalitarizmo pavidalų.
Šiuo metu tai ir vykdoma, toji ketvirtoji revoliucija, kai „atgal statoma geriau“. Tačiau reikia suprasti, kad tai ne pažanga, o atžanga. Progresuoti, arba judėti į priekį galima ir link bedugnės. Be to, individo ar nedidelio skaičiaus grupės progresas likusios žmonijos atžvilgiu yra nenaudingas, bevertis, jis didina atotrūkį ir yra laikinas.
Tiesiog atgimsta klasikinė paradigma, kurią išreiškia kultūros ir barbarybės priešprieša. Kitaip sakant, laikų pabaiga yra barbarybės įsigalėjimas, kada brandžios kultūros ir civilizacijos sunaikinamos, ir, tarkime, indų kosmologijoje tai vyksta nepabaigiamais ciklais. Ir tai vyksta visada, kada technologijos pralenkia dvasinį išsivystymą, jos tampa diktuojančios ir nebesuvaldomos.
Stebėtina, kai kalbama apie pažangą, o iš tikrųjų rekonstruojami senieji archajiniai mitai, žmogus jau tampa nebe homo sapiens, o homo deus, bet ne dvasine, o bedvase prasme, kada jis įgyja galingus įrankius, kuriais kuria savo dirbtinę visatą. Mes jau gyvename posthumanizmo amžiuje, arba požmogio amžiuje, ir šiame projekte siūloma daug perspektyvų, tik visada išlieka viena technoprogresyvi kryptis, kurioje įtvirtinamas kibernetinis žmogaus-gyvūno-mašinos trikampis. Humanizmas kolonizuojamas, judama į daikto ontologiją. Netgi kalbama, kad robotas gali jausti, mąstyti savarankiškai, jis gali pasiekti nušvitimą, o aklas tikėjimas Didžiąja duomenija (Big Data) pakeisti tradicines religijas – angl. Dataism. Skaitmeninio amžiaus metafizika apibūdinama kaip sinteizmas, pagal kurį Dievas išreiškia žmonių lūkesčius ir todėl gali būti randamas internete. (Pirmajam humanoidui Sofijai, robotui, buvo suteikta pilietybė 2017 spalį Saudo Arabijoje, o po mėnesio Jungtinių Tautų ji paskelbta inovacijų čempione. Įdomu, kad ji savo kreipimesi kalba apie tai, kad ją suprogramavo visata, ir ji kurs visiems geresnį gyvenimą.) Ir tai pateikiama kaip neišvengiamas ir natūralus gamtos procesas.
Žmogiškumas tampa problema, kalbama apie „humanizmo smurtą“, jis laikomas istorijos mutacijų padariniu pradedant graikais (Aristotelio visuomeninis gyvulys), per Renesansą (žmogus jau ne gyvūnas, bet dar ne dieviškas), apšvietos laikotarpį, kurio metu jis tapo sekuliarus, iki XIX a., o XX a. regimas kaip imperializmo padarinys. Šitoks nusivylimas skatina ieškoti kontakto su nežmogiškais subjektais, su visais, kurie buvo laikomi ne žmonėmis (vergai, čiabuviai), o žmogų traktuoti kaip biologijos objektą, gyvybės rūšį.
Teigiama, kad skirtumai tarp žmogaus ir kitų gyvybės pavidalų yra tariami, kad egzistuoja būtiškas kiekvieno daikto singuliarumas, pasaulis griežtai hibridizuotas (visuotinai sujungtas) ir užkrėstas (contaminated and integrated). Žmogus yra arba antropologinė mašina, arba žmogiškasis gyvūnas (human animals and non-human animals), arba žmogiškai gyvūninė mašina. Galimas ir gyvūnžmogis. Pripažįstama, kad tai gali virsti antžmogišku apokaliptiniu distopiniu košmaru (Nathan Snaza). Ir jei vienoje kryptyje dar mėginama išlaikyti labai išplaukusį dvasingumo terminą, jo poreikį, mėginant į seną formą supilti naują turinį, tai kitoje žinojimas kaip vienas Dievo atributų keičiamas „sąvokiniu kūrybingumu“ ar tiesiog informacija (Rosi Braidotti).
Kultūrinio posthumanizmo pradžia gali būti laikoma Halberstamo ir Livingstono 1995 metų knyga „Požmogiški kūnai“. Joje įvairūs kultūros diskursai matomi kaip įsiliejantys į posthumanizmo srovę. Antai, požmogio kūnus sukuria postmodernių santykių tarp galios ir malonumo, regimybės ir tikrovės, sekso ir jo padarinių priežastys ir padariniai. „Požmogis neskatina žmogaus išnykimo, neatstovauja evoliucijai ar devoliucijai, bet dalyvauja skirtumų ir tapatybių perskirstyme“.
Kultūrinio požmogio teorijoje žmonės skirstomi į porūšius: pažmogis (antrarūšis), tarpžmogis (tarpinis esinys), peržmogis (peržmogintas), ikižmogis, antžmogis (jį pavadinau užžmogiu).
Kiti autoriai, kaip Neilas Badmingtonas, Elaine Graham, N. Katherine Hayles, Donna Haraway (1985 parašė „Kiborgo manifestą“, atspausdintą Socialist Review) tyrinėja psotmodernistinę literatūrą arba kuria patys, tiria, kokiu mastu populiariosios kultūros personažai ir įvaizdžiai – ateiviai, pabaisos ir visi Kiti – taps pamatu kuriant diskursą apie mokslo ir technologijos pokyčius. Vadinasi, žmogus ne tik praranda integralumą, vientisumą, yra suskaidomas, bet jo dalys apskritai pradingsta kibertinkle, tam tikroje kolektyvinėje nedalomoje metavisatoje.
Šiame kontekste lietuvių kultūros uždarumas yra geras bruožas, nes jis skatina atsargiai žiūrėti į atneštines normas, kurios niekaip negali prigyti, todėl brukamos per prievartą. Švietimas susinamas dėl to, kad mėginama viską unifikuoti ir atimti tas savybes, kurios tautą gali išskirti iš kitų. Prisiminkime Sąjūdžio metus, romuviečius ir vėlesnes jau pasaulinėmis tapusiomis dainų šventes – judėjimą, kuris buvo kažkam labai pavojingas visa apimančiu pobūdžiu, žadinančiu tautinę dvasią. Todėl jį pradėta sistemingai griauti per „liberalizuotą“ švietimą. Buvo atkakliai formuojama viešoji nuomonė, kad tai atsilikimas, net sovietmečio paveldas, periodiškai rašomos raganų medžioklės principu konstruojamos knygos. Vaikai buvo įbauginti ir indoktrinuoti, kad savo liaudies kultūrą žinoti ir viešai rodyti yra gėda. Pridėjus sistemingai mažinamą finansavimą, išstūmimą iš medijų, ir brukamą siaubingą kičinę stadionų „kultūrą“ kaip šios ideologijos sudėtinę dalį, turime tai, ką turime. Ir tauta „pati savaime“ niekada šitaip savęs nežudytų. Emigracijoje, kur šitos griaunančios ideologijos, nukreiptos į lietuvių paveldą, nėra, lietuvybė išlikusi (perkelta), dainos dainuojamos. Tačiau paguodos mažai, žinant, kad į antrą trečią kartą šeimos asimiliuojasi ir nutautėja. Taisyti padėtį reikia čia, ir pradėti nuo švietimo programų.
Kultūra yra paskutinis humanistinės civilizacijos bastionas, trukdąs žmoniją perkelti ant technocentrizmo bėgių, nes ji laiduoja kiekvienos tautos ar rasės savitumą ir, kaip minėta, bent jau santykinę dvasios raišką. O kultūros atšaukimas pradeda globalų judesį, kai moralė ir etika šalinama. Šiam poslinkiui priešinasi vadinamieji biokonservatyvistai, kurių vienas ryškiausių yra politologas Francis Fukuyama.
Svarbu ir tai, kad posthumanizmo eroje prarandamas tiek individualus, tiek transcendentinis lygmuo, o lieka kolektyvinis, kuris įvairiai transformuojamas. Labai gajus kolektyvinės kaltės mitas. Šia prasme turime jau ne kolektyvinę kaltę ar atsakomybę, apibrėžiamą skaičių, bet mases. Kalbant apie kolektyvinę kaltę, būtina atskirti kokios nors organizacijos vykdytus nusikaltimus, ar valdžios, ypač okupacinės, ir visos tautos, kuri pati tapo auka. Paprastai tokia kaltė būna išreiškiama sankcijomis, reparacijų išmokėjimais, net valstybių padalijimais. Todėl būtina žiūrėti, kad į valdžią neateitų svetimi, kuriems nerūpės jų veiklos padariniai žmonėms. O jeigu atėjo, remtis savo šalies istoriniais pavyzdžiais, kurie padėjo išgyventi alienokratijos siaubą. Tai yra būtent tie įvykiai, kurie yra priešo taikinys. Bet toks reiškinys liudija, kad tikrai egzistuoja politikos užkulisiuose svetimų valstybių, nusitaikiusių į mūsų teritoriją, susitarimai. Ar reikia laukti, kol jie paaiškės vykdant teritorinio vientisumo pažeidimus?
Šiuo metu regime stiprėjantį mėginimą visai lietuvių tautai primesti kolektyvinę atsakomybę ir kaltę už nusikaltimus, kurių ji nepadarė, tik paskiri individai, iš kurių bent jau holokausto atžvilgiu visi yra žinomi. To stinga stalinizmo nusikaltimų vertinime, tai dar ateityje. Tačiau be šito didėja grėsmė prisiimti kito kaltes ir visai nebūtais aspektais; Lietuva neturėjo kolonijų, lietuviai neprekiavo vergais, jos brolybės ir lygybės samprata toli lenkė Europos tautas. Jei dabar automatiškai tapatinamasi su tokia Europa, jei bus išnykta tame katile, nesistengiama atsispirti istorijos klastojimams ir būsimam asimiliavimui, šis procesas praris viską, kuo buvome iš tikrųjų vieninteliai ir pažangūs.
Dabar stebime mėginimą susitaikyti su iš išorės primetama menkinama vieta po saule, su atiminėjamomis ir užmaršinamomis kultūros vertybėmis, raginimu paklausyti proto balso, vadovautis realia politika. Tai yra, eiti svetimomis pėdomis. Bet kodėl nesudalyvauti posthumanistiniame diskurse ir nesukurti savo utopijos? Suprantama, kad esame dirbtinai pastatyti į niekio vietą, kuriam ir balso teisė formuoti perspektyvą yra atimta (net oficialiai negalima turėti savų ilgalaikių planų, programų, išskyrus globalius projektus), vyksta valstybės infantili regresija, plaukimas pasroviui; kartais atrodo, kad esame eksperimentinė aikštelė būtent todėl, kad mūsų prigimtinė kultūra yra tokia atspari, vientisa ir priešinga dabartinėms lėkšto, vulgaraus ir tamsaus gyvavimo formoms, kad sukelia ne tik atmetimo reakciją, bet pasiutusį norą, kad nei šalia, nei iš viso regimai nebūtų tokio erzinančio iškilaus kultūros modelio, akis badančio, parodančio gyvu pavyzdžiu, kas yra geras skonis, taikumas, atjauta ir kitos vertybės, kurio silpnumu virsta tik santykyje su blogiu ir agresija, nes nemoka apsiginti. Štai kodėl mes esame taikinys pro padidintą snaiperio objektyvą.
Paimkite bet kurią mūsų liaudies dainą ir pamatysite, koks dieviškas yra tas turinys, kiek ten meilės, šilumos, darnių papročių ir visa pasaulėžiūra. Sakyčiau, dabartiniu laiku net kultūrinis purizmas būtų naudingas, židinių steigimas kone pogrindyje, savo lėšomis, kalbos ir tradicijų gaivinimas, nes patyčios iš jų kaip tik ir rodo jų viršenybę, dvasios gelmę ir priklausomumą ateičiai, bet kitokiai, nei norėtų dabartinės pasaulio korporacijos ir jų statytiniai.
Taigi kultūra yra visada stiprumo šaltinis, paspirtis ir gyva perdava, ji formuoja asmenybę, būsimas kartas ir perteikia dvasinius lobius, įprasmina būtį, nes po mūsų išliks tik meilė ir grožis, gal poezijos eilutė, šypsnys, apsikabinimas. Kiekviena kultūra tai daro savaip, kai kurios dar ganėtinai primityvios, jaunos. Tačiau dabar, kai norima viską globaliai suprimityvinti, reikia bent jau skirti barbarizmo apraiškas, neįsileisti, neleisti sugriauti vidinio pasaulio. Gyvenimas dabar – tai nuolatinė kova.
Labai gaila, kad žmonės net ir suvokdami apgailėtiną plebso, arba liumpeno, brukamą raišką, kuri reiškiasi pirmiausia skurdžiu ir bjauriu žodynu, nejučia persiima ta žemiausia plotme. O reikia elgtis priešingai: nesileisti į primetamą diskursą. Visa tai anksčiau ar vėliau pasivys kiekvieną, reikia likti čia, savo žemėje, ir ją ginti. Nes ši žemė yra mums duota, ji yra šventa, ji yra įkrauta šventumu. Ir mūsų kultūra yra savipakankama, todėl būtent ji ne agresyvi, o rami ir dosni. Tai būdinga tik brandžioms civilizacijoms. Bandymai jai įpiršti svetimas barbarybes, nepriimtinas elgesio taisykles, svetimą folklorą, tokiu būdu neva susavinti, pavyzdžiui, sudarinėti pasibaisėtinus keiksmų žodynus, į kuriuos įtraukti svetimžodžiai, yra nusikaltimas ir mūsų kultūros falsifikacija. Tai galima laikyti minkštąja galia, tautinės savimonės ardymu.
Kolektyvinės kaltės anonimiškumas labai patogus prievartos svertas. Globalizmo sąlygomis visi reiškiniai tampa visuotiniais. Jei reiškinys vietinis, jį gali suvaldyti, suskaičiuoti, įvertinti. Globalizmas padaro bet kurį veiksmą masiniu (copy paste) ir anonimišku. Galima pasislėpti už statistikos, vykdant nusikaltimus (jei maras ritasi per šalis, niekas nekaltas, jei karas virsta pasauliniu, kaltas pasaulis, o jei plinta stichinės nelaimės, jos atsakingos už nederlių ir badą) – viskas, kas tampa masiniu nekontroliuojamu chaosu, yra terpė statistikai. Nelieka nieko savito, aiškaus, žmogaus asmenybės, jo išskirtinumo, jo pavardę lengvai galima pakeisti numeriu. Tai, beje, niekaip nesikerta su asmenybės kultu, bet tokia asmenybė irgi tampa tarsi kolektyvine viename asmenyje.
Kita vertus, taip galima terorizuoti ištisas gyventojų, tam tikrų etninių, socialinių grupių žmones. Tai iš tiesų yra nauja, nes įgiję totalų dėmenį, kuris atsiskleidė per pandemiją: galima buvo vienu ypu uždaryti pasaulį, pareikalauti vienodų priemonių. Reikia galvoti, kaip išlikti šiame praplėstame vaizdinyje, naujai išradinėjamoje realybėje.
Lietuvių kultūra buvo nuolat atakuojama įvairių mesianizmo apraiškų, tiek iš Rusijos, tiek iš Vokietijos (kultūrtėgerių fenomenas), mus keletą šimtmečių kaimynai nuolat laidojo ir mėgino įkišti į muziejų. Bet skirtumas tarp savipakankamos civilizacijos, kokia yra mūsų, aisčių paveldo perėmėjos, ir kitų aplinkinių civilizacijų yra esminis, nes brandi civilizacija neturi mesianizmo pretenzijų, ji yra ne agresyvi, priešingai nei dabartinis Rusijos mėginimas „nešti savo šviesą“ į Vakarus, taip pat į Ukrainą, kai visas pasaulis mato tas barbarybės formas, pridengtas imperialistinėmis užmačiomis. S. Šalkauskis ir kiti didieji nebūtų mąstę mūsų būklės kaip tilto tarp vakarų ir rytų, tuo pabrėžiant mūsų skirtingumą. Šią savimonę būtina išlaikyti ir sutvirtinti ne tik gresiančios karinės agresijos, bet ir globalaus „perkrovimo“ akivaizdoje.
Visą laidą žiūrėkite:
