Vytenis Paulauskas
Konservatoriai Seime pateikė 2023 metų valstybės biudžeto projektą. Ekonomistas A. Bartkus, apibūdindamas šį biudžetą, pasakė: „Labai kairysis biudžetas, kairiausias per visą laiką“. Tačiau A. Bartkui, kuris propaguoja liberaliąją ekonomiką, toks biudžetas nepatiko, nes, pasak jo, „Dabar infliacijos suvaldymas problema Nr. 1, ją galima sumažinti subsidijomis verslui. Ar su tuo gerovės valstybės kūrimu neperlenkiama lazda?“
Šiuo atveju A. Bartkus išsako tradicinę Lietuvos politikų ir ekonomistų nuomonę, kad paprastų žmonių skurdinimas yra ekonomikos klestėjimo pagrindas.
Kas yra kairieji ir dešinieji ekonomikoje
Iki šiol pačia kairiausia vyriausybe buvo laikoma taip pat konservatorių vyriausybė, kai jai vadovavo G. Vagnorius.
Vertindamas vyriausybių kairumą ar dešinumą, aš turiu galvoje kairumą ar dešinumą ekonomikoje. Šių sąvokų naudojimas dažnai įveda painiavą. Mat anksčiau kairiaisiais buvo vadinami A. Brazausko šalininkai, o dešiniaisiais – V. Landsbergio gerbėjai. O dabar kairiaisiais vadinami tie, kurie nori įteisinti homoseksualų santuokas, o dešiniaisiais tie, kurie tam nepritaria ir priešinasi. Visa tai nieko bendro neturi su kairumu ar dešinumu ekonomikoje. Ekonomikoje kairieji stengiasi gerinti viešojo sektoriaus finansavimą, o taip pat imasi priemonių, kad, augant ekonomikai, tolygiai didėtų visos visuomenės narių pajamos, o ne vien tik turtingiausiojo elito turtai. O dešinieji rūpinasi tik tuo, kad turtingieji taptų dar turtingesni.
G. Vagnorius visoms visuomenės grupėms pajamas didino, nes, didinant gyventojų perkamąją galią, skatinama ir ekonomika. Vėliau buvusios konservatorių R. Pakso ir A. Kubiliaus vyriausybės buvo liberalios – dešiniosios. Todėl atlyginimai nebuvo didinami, o A. Kubilius tiek atlyginimus biudžetininkams, tiek ir pensijas pensininkams netgi mažino. Tokia A. Kubiliaus finansų politika lėmė didelį ekonomikos nuosmukį.
Finansų ministrai ir biudžeto deficitas
Dabartinė finansų ministrė G. Skaistė sakė: „Sprendimai daromi siekiant išsaugoti gyventojų perkamąją galią. Tam skiriama 1,5 mlrd. eurų“. Tokia ministrės pozicija iš tiesų yra teisinga. Iš visų I. Šimonytės ministrų G. Skaistei galima padaryti bene mažiausiai priekaištų.
Bėda yra ta, kad iki tol buvusių vyriausybių pastangų dėka viešasis sektorius buvo labai nuskurdintas ir dabar, norint padėtį iš esmės pataisyti, reikia labai daug finansinių resursų, kurių nėra.
Buvęs ankstesnės S. Skvernelio vyriausybės finansų ministras V. Šapoka buvo visiškai beviltiškas. Dar neatėjus krizei, susijusiai su pandemija, kai ekonomika dar klestėjo, V. Šapoka planavo iš viešojo sektoriaus atimti vieną milijardą eurų ir jį padovanoti privačiam sektoriui sumažintų mokesčių pavidalu. Tuomet net ir turint lėšų perteklių dėl ekonomikos augimo, jų nebuvo galima panaudoti viešojo sektoriaus parėmimui dėl Fiskalinės drausmės įstatymo. Be to, buvo suplanuotas bedeficitinis valstybės biudžetas, kas taip pat apribojo galimybes geriau finansuoti viešąjį sektorių.
Dabar S. Skvernelio partijos nariai giriasi, kad, S. Skvernelio vyriausybei valdant, Lietuvos ekonomika geriausiai iš visų ES šalių atlaikė pandemijos iššūkius. Vis dėlto nereikia pamiršti, kokia sąskaita tai buvo padaryta. Pandemijos metu Lietuvos valstybės biudžeto deficitas nuo nulinio padidėjo iki 7 % nuo bendrojo vidaus produkto. O tas biudžeto deficitas buvo finansuojamas iš ES lėšų.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad Lietuvos vyriausybių veiksmai, susiję su finansų politika, priklauso ne vien tik nuo Lietuvos politikų sprendimų, bet ir nuo ES vadovų strategijos šioje srityje.
Kai prieš daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvos vyriausybei vadovavo G. Vagnorius, Lietuva buvo dar palyginti nemažai nepriklausoma, nors ir vadovavosi Tarptautinio valiutos fondo ir Pasaulio banko direktyvomis. Vėliau, įstojus į Europos Sąjungą, tas nepriklausomybės kiekis vis labiau mažėjo. Šiuo metu net ir valstybės biudžetą reikia derinti su ES vadovybe.
2008 metais, vykstant pasaulinei krizei, ES vadovybė galvojo, kad, norint įveikti krizę, valstybėms reikia kiek įmanoma labiau taupyti valstybės lėšas mažinant viešojo sektoriaus finansavimą. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai buvo klaida, kad toks taupymas smukdo ekonomiką ir sukelia naujas krizes arba esamas krizes dar labiau pagilina.
Todėl, kilus naujai krizei, susijusiai su kovido pandemija, buvo taikyta visiškai priešinga strategija – imta iš valstybės biudžeto dosniai finansuoti tiek įmonių, tiek ir gyventojų negautas pajamas.
Tačiau iš kur tam imti pinigų, jeigu visų valstybių biudžetų deficitai didžiuliai ir visos valstybės iki ausų įklimpusios į skolas? Išeitis yra labai paprasta – Europos Sąjungos centrinis bankas išspausdina pinigų tiek, kiek reikia, ir paleidžia juos į apyvartą. Analogiškai pasielgė ir JAV, kurios taip pat jaučia katastrofišką pinigų stygių dėl didžiulio valstybės biudžeto deficito, dėl pandemijos, o taip pat ir dėl karo Ukrainoje. JAV politikai nutarė padidinti valstybės skolinimosi ribas, Federalinis rezervų fondas prispausdino pinigų, ir problemos nėra, problema išspręsta.
Naujoji Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė atėjo į valdžią pažadėjusi sumažinti mokesčius turtingiesiems. Jeigu tai bus padaryta, tai lėšų trūkumą valstybės biudžete teks dengti papildomais skolintais pinigais, kas savo ruožtu didins infliaciją.
Norint, kad nebūtų didelės infliacijos, reikia ne mažinti mokesčius verslui, bet perskirstyti bendrąjį vidaus produktą šalies viduje, o tai reiškia mokesčių verslui didinimą. Tačiau suvaldyti infliaciją gali tik ta valstybė, kuri turi savo valiutą.
Deja, Lietuva tokia nėra, ji yra eurozonos dalis. Lietuva pati suvaldyti infliacijos negali, ji gali tik kompensuoti infliacijos pasekmes papildomais dėl infliacijos į valstybės biudžetą surinktais pinigais.
Turtingieji svarbiau nei viešas sektorius?
Seime opozicija kaltina Vyriausybę, kad ji nekovoja su infliacija, nepriima opozicijos siūlomo antiinfliacinių priemonių paketo. Tačiau visos tos opozicijos siūlomos priemonės tėra tik valstybės pajamų mažinimas, kas iš tikrųjų infliacijos nemažina, tačiau neleidžia geriau finansuoti biudžetinio sektoriaus ir pensininkų pensijų. Pavyzdžiui, Seimo narys socialdemokratas G. Paluckas siūlo taikyti įvairias pridėtinės vertės mokesčio lengvatas verslui, o taip pat neapmokestinamąjį pajamų dydį prilyginti minimaliam atlyginimui.
Tačiau į minimalaus atlyginimo didinimą G. Paluckas žiūri atsargiai teigdamas, kad „našta smulkiam ir vidutiniam verslui didėja padidinus minimalų atlyginimą“. Tai reiškia, kad G. Paluckas tęsia ankstesnę socialdemokratų politiką, kai buvo paisoma tik tariamų verslo interesų, o viešasis sektorius buvo finansuojamas liekamuoju principu – kas liks jam nuo turtingųjų stalo, to jam turi ir užtekti.
Tokia ankstesnių valdžių vykdyta politika privedė viešąjį sektorių prie katastrofinės padėties. Kai ankstesnė S. Skvernelio vyriausybė dvigubai padidino mokytojams tenkantį darbo krūvį, pedagogo profesija tapo dar mažiau patraukli. Suprantama, kad jeigu visuomenės šviesulio – mokytojo atlyginimas mažai kuo skiriasi nuo pagalbinio darbininko algos, mažai kas susivilios dirbti tokį sudėtingą mokytojo darbą.
Dabartinė I. Šimonytės vyriausybė nesiruošia taisyti S. Skvernelio padarytų klaidų ir mokytojų trūkumo problemą siekia spręsti uždarydama mažas mokyklas.
Medikų darbo krūviai taip pat yra dideli, o atlyginimai – maži, neatitinkantys tų darbo krūvių. Sveikatos apsaugai, taip pat kaip ir švietimui, finansavimo katastrofiškai trūksta. Tam, kad būtų sutaupyta lėšų, ruošiamasi uždaryti ligonines ir sudaryti papildomų kliūčių, kad ligoniai negalėtų patekti į tas ligonines.
Planuose – stebuklingai „pagydyti“ neįgaliuosius
Bus taupoma ir neįgaliųjų sąskaita. Neįgalumo lygis bus mažinamas ignoruojant medicinines neįgalumo pažymas ir komisijai suteikiant daugiau teisių vertinant subjektyviai neįgaliojo gebėjimus dirbti. Suprantama, kad komisija vykdys aukštesnės valdžios nurodymus „pakelti“ neįgaliųjų darbingumo lygį tam, kad jiems galima būtų mokėti mažesnes neįgalumo pašalpas tokiu būdu sutaupant valstybės lėšų.
Panaši neįgaliųjų reforma buvo vykdoma jau ir anksčiau. Neįgaliųjų darbingumo lygis dėka biurokratinių manipuliacijų buvo padidintas, dabar dėka tokių manipuliacijų neįgalieji taps dar labiau darbingi. Neįgalumo nustatymo komisijos nariai galės pretenduoti į šventųjų titulus. Mat tie, kas padaro bent tris stebuklus – pagydo beviltiškus ligonius be jokių vaistų, aiškiai matomų priemonių, gali būti paskelbti šventaisiais.
Po būsimų neįgalumo nustatymo komisijos posėdžių tokių stebuklų, kai neįgalus žmogus staiga taps visiškai darbingas, manau, bus daugybė.
Dėl mažų atlyginimų neatsiranda pakankamai norinčių dirbti ir policijoje, todėl policininkams tenka dirbti padidintais krūviais, o valdžia neturi pakankamai pinigų apmokėti jiems už tą darbą.
Dėl mažų atlyginimų trūksta darbuotojų ir teismuose, teisėjai, prokurorai taip pat skundžiasi nepakankamais atlyginimais ir dideliais darbo krūviais. Pasak vyriausiosios prokurorės, valdžia nesuranda lėšų net ir kiauriems prokuratūros stogams taisyti.
Deja, bet Seimo opozicija visų šių realiai egzistuojančių problemų nemato ir jos jiems visai neįdomios. Pasinėrusi į tarpusavio intrigas opozicija užsiima tik reklaminėmis akcijomis, kurios jokios realios naudos niekam neduoda, o daro tik žalą, nes klaidina visuomenę.
