Herkus Baranauskas – Deltuvis
Turbūt dar visi pamena 2021 metais įvykusį „Didyjį Šeimos Gynimo Maršą“. Kuriam ruošiantis, o ypač nuvilnijus per visą Lietuvą, sistemos ruporai ir jiems prijaučiantys (bent viduje, nes viešai vaidina Lietuvos patriotus ir ištikimus tradicijų saugotojus) tiek atvirai, tiek subtiliau, puolė šaukti – vatnikai, nuo ko ginate šeimas, nuo ko ginate Konstituciją…
Beveik visi lojančių akcentai buvo tarytum sudėti ant „nežinia nuo ko ginančių šeimas“ ir ant neva buvusios tame judesyje „homofobijos“, nors dalis kauksmo kilo (tik jis tarytum buvo „lyg tarp kitko“, lyg neakcentuojamas šakalų) ir todėl, kad Maršas prakalbo apie paniekintą Trispalvę (pamenam „meną“ su Trispalve, ko joks „progresyvus menininkas“ niekada nepadarytų su tarkim Europos Sąjungos ar LGBT vėliava) ir trypiamą Konstituciją.
„Tai buvo menas, o ne patyčios“, – puolė šaukti Šaika. „Maršistai išsigalvoja ir kabinėjasi“, – atitarė ištikimieji režimui šakalai.
Deja, tačiau Maršas buvo teisus. Tik tuo metu viso to teisumo gylio nė nesimatė. Koks gilus tai mūsų simbolių puolimas pasimatė (kas turi atmerktas, o ne kažkuo užrištas akis) tik šiais metais, kada seimelio gyventojai galutinai išniekino mūsų Herbą, apterliodami jį pašalinėmis spalvomis.
Tas taip vadinamo „menininko“ „menas“ – tai sena, daugelio net nematyta, ko gero, pirmoji kregždutė į taip vadinamo Švabo (o tiksliau bankinių megakorporacijų, visokių blekrokų ir vangardų) plano – „nieko neturi ir esi laimingas“ įgyvendinimą.
Nes tam, kad Švabo planai būtų įgyvendinti, turi būti ištrintos tautybės, tradicijos, papročiai, tikėjimai, gimtoji kalba… Kalbą, tikėjimą ir papročius sunku ištrinti. Nutautinti galima tik palengva, tik per naujas kartas – per emigraciją, per didelę svetimšalių invaziją. O, štai, simbolius pakeisti galima gana lengvai. Vien jau mūsų, gimusių SSRS laikais, gyvenimo eigoje tris kartus keitėsi simboliai – raudoną vėliavą pakeitė Trispalvė. Po kurio laiko šalia Trispalvės atsirado žydra. Laikui bėgant žydrosios ėmė dominuoti, Trispalvei paliekant tik simbolinę vietą – per valstybines šventes ar virš (šalia) valdžios institucijų pastatų… Dabar jau visą viešą erdvę (net televizijų logotipus, žurnalų viršelius ar valdžios institucijas) užtvindė žydrai geltonos vėliavos, išstumdamos Trispalvę net iš ten, iš kur jos ištumti neleidžia net Konstutucija…
Ir taip, žingsnelis po žingsnelio – į raidyną įliejant svetimas raides, į viešąsias erdves įnešant vis daugiau pavadinimų svetima kalba, į jaunimo žargoną (per soc tinklus, per įklotukų kalbas, per dainas…) įnešant vis daugiau anglicizmų (kuriuose net kai kurios naujų partijų kūrėjos nemato problemų) mūsų lietuviškumas, kurį taip saugojo mūsų tėvai ir protėviai, ir kuris padėjo mūsų tautai išlikti visų okupacijų metu, yra trinamas. Ne tiesiogiai, ne priverstinai, bet „lyg netyčia“, „lyg savaime“, pristatant tai kaip „natūralią evoliuciją“.
Turbūt pamename, kaip mokytojai Astrai buvo surašytas protokolas už tai, kad ji „turėjo Lietuvos Trispalvę“… Nors jokie protokolai kažkodėl nerašomi nei už LGBT vėliavas, nei už neva istorines Baltarusijos vėliavas… Nei juo labiau, už visur kabinėjamas Ukrainos vėliavas…
Ir pati Ukraina čia ne prie ko. Tiesiog ja eilinį kartą buvo pasinaudota. Pasinaudota ir žaidžiant žmonių jausmais.
Kai kažkas ministerijos lange pakabino LGBT vėliavą šalia Trispalvės, pasipiktino diduma, save laikančių Lietuvos patriotais, žmonių – „kaip taip galima, tai panieka mūsų šaliai ir mums“. Nes dauguma mūsų nepritariame toms nesąmonėms.
Ir mūsų Šaika rado geresnį būdą, kaip patraukti į šalį (jų fantazijose gal ir visam laikui) Trispalvę bei išniekinti Vytį, tuo pačiu užčiaupiant didelę dalį tų, kurie save laiko Lietuvos patriotais ir kurie paprastomis aplinkybėmis kišti nagų prie brangių mums simbolių neleistų.
Šaika tiesiog sugalvojo Trispalvę pakeisti Ukrainos vėliava. Juk Ukraina kovoja už savo laisvę. Juk Ukraina kariauja su Rusija – daugelio amžių Lietuvos priešu. Juk dažnas šaukia – „slava Ukraine“ (nors vieną Dievą tegarbink, ir vienam jam tetarnauk). Todėl ir tos jūros geltonai žydrų vėliavų daugelio buvo priimtos su džiaugsmu – juk taip gera pamojuojant vėliavėle save laikyti superduper kovotoju už laisvę…
O kad nekiltų burbėjimas, tai į apyvartą paleistas naratyvas, kad tik „vatnikai“ ir „kremliniai“ piktinasi Ukrainos vėliavomis, nes ji „juk gina mūsų laisvę“!
Per „pandemiją“ atrodė, kad daugelis žmonių perprato Šaikos veikos metodus ir nebepasimaus ant jos kabliuko. Deja, tačiau daugelis atlaikiusių „netiki mokslu, nebijai koronaviruso, nesiskiepiji nuo jo – esu kremlinis ir vatnikas“, kapituliavo atsimušęs į „herojam slava“. Nors tiek „tikiu mokslu – pasiskiepijau“, tiek „žive Belarus“, tiek „herojam slava“ pirmieji kartoti ir šokti pagal Šaikos būgnelių muziką ėmėsi tie patys Užpakalniai, Kvietkievičiai ir Rabinovičių Žiurkėnai, kurie vakar kremliniais vadino „nesiskiepijančius“, o šiandien jau valstybės priešais vadina tuos, kurie nori matyti Vytį raudoname, o ne bala žino kokiame fone.
Tačiau pasikartosiu – ne Ukrainoje esmė. Jos vietoje galėjo būti bet kuri kita šalis. Nes ne Ukrainos palaikymas iš tiesų rūpi mūsų šaikai. Mūsų šaika ir jos ruporai Ukrainą palaiko tik todėl, kad ją palaikyti šaikai yra naudinga. Nes po Ukrainos „kilimėliu“ šaika sukrato visas šiukšles, pačios šaikos sukurtas per „pandemiją“, o po Ukrainos vėliava paslepia visas dabartines savo machinacijas – juk „kaip jūs galite piktintis kylančiomis kainomis, prichvatizuojamais Igničiu, Kelių Direkcija ar jūrų uostu, kai vyksta karas Ukrainoje?“. Nes vykstant karui Ukrainoje, Ukrainos palaikymo fone ir „vardan jos pergalės“ juk taip paprasta dar vienu žingsneliu pastumėt naivuolius link Švabo tikslo – „nieko (net savo simbolikos, kalbos ir tradicijų) neturi ir esi laimingas“. Nes tai tik sutapimas, kad Zelenskį lyderių lyderiu vadina tie patys žurnalai ir portalai, kurie kalba apie klimato kaitą, saugius skiepus ir kitą „didžiojo perkrovimo“ atributiką.
Nes tai tik sutapimas, kad Ze kalbės WEF’e.
Nes tai tik sutapimas, kad ukrainiečių nacionalistų (Banderos bendražygių sukurtą) naudojamą šūkį choru Lietuvoje ir Briuselyje atkartoja tie, kurie dar vakar Joną Noreiką ir Kazį Škirpą vadino nacių tarnais…
