Prof. Rasa Čepaitienė
Nors šiuo metu esu toli (na, ne taip ir toli, konferencijoje Liubline), mąstau, ką šiandien pasakyčiau protestuojantiems, jeigu turėčiau tokią galimybę.
Pirmiausia, ačiū. Didelį ačiū, kad esate. Gyvoji Lietuva, nepaisant visko, nepasiduodanti nevilčiai ir abejingumui, nesitaikstanti su melu, apgaule ir neteisybe. Nenumojanti ranka. Nebėganti tolyn. Kovojanti vardan savo vaikų ir savo pačių ateities. Suprantanti ir jaučianti, kad taip gyventi toliau nebegalima – tai nenormalu.
Sakoma, šuo ir kariamas pripranta. Bet taip neturėtų būti. Nuolatinis stresas, bėgimas išgyvenimo lenktynėse, per kitų galvas. Nuolatinė įtampos ir nerimo eskalavimo atmosfera. Kasdien vis daugiau valdžios daromų nesąmonių, vis daugiau skandalų, vis daugiau nekompetencijos, vis daugiau tyliai ir garsiai, nesidrovint, vykdomų niekšybių ir kvailysčių, už kurias niekas neprisiima jokios atsakomybės. Kurios jau greitai visiems atsirūgs, jau atsirūgsta suplonėjusia ir dar plonėsiančia pinigine, augančia baimės, įtarinėjimų ir visų nepasitikėjimo visais atmosfera.
Taip neturi būti.
Normalūs žmonės ir šalys gyvena visai kitaip. Gal ir ne super turtingai, bet saugiai, ramiai ir oriai. Jie gali pasitikėti vieni kitais, neieškoti priešų, nesikauti kaip žiurkės dėl išteklių ar statuso. Pasitikėti ir savo išrinktais valdančiaisiais – jų profesionalumu ir sąžiningumu, darbu bendram labui. O jei anie prisidirba ar supranta nepajėgiantys nešti šios išties nelengvos naštos, pasitraukia patys. Arba demokratiniai mechanizmai yra pajėgūs juos sklandžiai patraukti ir pakeisti kitais, tinkamesniais. Be isterijų, „liaudies priešų“ medžioklės, viešaryšininkų, pseudo politologų ir nupirktų sociologinių „tyrimų“ pučiamos tirštos miglos, pridengiančios tikrąją padėtį.
Taip, kaip pas mus, įmanoma tik režimuose, kurie savo sistemine korupcija užsiaugina armiją ideologiją aptarnaujančių veltėdžių ir nekompetentingų valdytojų. Nes, ten ir, deja, čia, kaip visi žinom ir matom, į atsakingas valstybės valdymo pareigas atrenkama ne pagal gebėjimus, patirtį ir žinias, o pagal buvimą kieno nors broliu, švogeriu, meiluže ar tiesiog bendrapartiečiu…
Bet taip juk neturėtų būti.
Taip tik užprogramuojamas vis greitėjantis valstybės ritimasis žemyn, dėsningas moralinis nuosmukis ir vidinių galių išsekimas.
Jeigu, kaip mums kala oficialioji propaganda, kadais „misteris Landsbergis sugriovė blogio imperiją”, tai kodėl, būdamas toks galingas ir išmintingas, savo įpėdiniais ir didžių darbų tęsėjais jis pasirinko būtent šituos?
Kalnas pagimdė pelę? O žemas kalnas pagimdė tik… pišššššš… ?
Nors Sąjūdžio atmintis ir moralinis kapitalas dabar vienos partijos ir vieno asmens privatizuojami, vengiama prisiminti, kokią išties valstybės viziją tuomet kūrė jo pirmeiviai. Ir tie iš jų, kurie dar gyvi ir pajėgūs viešai kalbėti, dabar sako – ji buvo kitokia. Ir dar – taip neturėjo atsitikti.
Bet atsitiko.
Tačiau būtų nesąžininga visą kaltę suversti šiai vienai partijai ar asmeniui. Negali statyti namo ant smėlio – anksčiau ar vėliau jo pamatai bus išplauti ir jis sugrius. Tas smėlis – tai nutylėjimas ir užtušavimas skriaudos, padarytos Lietuvai tų, kurie daugelį metų bendradarbiavo su okupaciniu režimu, darė nusikaltimus prieš tautiečius arba jiems slapta kenkė. Kol šie žmonės tebeužima svarbius postus, nėra išviešinti, o ši skriauda lieka neatitaisyta, tol jiems galima ir toliau, lyg niekur nieko, nebaudžiamai skriausti ir kenkti, dargi perduodant šito „darbo” estafetę savo vaikams ir anūkams.
Vienintelėje iš Baltijos šalių – Lietuvoje – desovietizacija nebuvo įgyvendinta iki galo ir tai nėra vien istorinio teisingumo ir tiesos atstatymo klausimas. Tai be galo aktualus klausimas, nes, putino rusijos pavyzdžiu matome, kas atsitinka šalims, atsisakančioms sąžiningai pažvelgti į save, pripažinti tiesą ir atlyginti praeityje padarytą žalą. Jos tampa antivalstybėmis, galiausiai suėdančiomis pačios save.
Kitas, su liustracija susijęs, ne mažiau svarbus klausimas yra valstybės pasirinkto raidos kelio revizija. Nors oficialioji ideologija, ginkdie, to neleistų, vis dėlto išdrįskime savęs paklausti, kodėl daugumai taip sunku ir nemiela čia gyventi? Kas yra netvarkoj su pamatine valstybės sąranga, kad žmonės nebenori čia susilaukti ir auginti daugiau vaikų, iš jos bėga arba yra išstumiami prieš jų pačių valią?
Galbūt taip verčia daryti pradžioje pasirinktas pakankamai žiaurus ir negailestingas kapitalizmo tipas, nors yra ir švelnesnių jo atmainų?
O gal tokia sistema susiklostė savaime, kiekvienam į jos statybą įnešant savo, kad ir mažytį, indėlį?
Gal yda slypi pačiame tautos, turinčios ilgalaikę baudžiavos ir prisitaikymo prie svetimųjų valdžios patirtį, mentalitete? Kuris verčia vėl ir vėl atgaminti ponų ir baudžiauninkų elgsenos modelius, neleisdamas nei vieniems, nei kitiems išsivaduoti iš mentalinės bei neformaliųjų papročių nelaisvės?
Arba gal tai parazitinės politekonomijos, gimdančios saują naudos gavėjų” ir perteklinių, sistemai nereikalingų žmonių minias, įtvirtinimo pasekmė? Kuomet „pertekliniai“ perima ir nesąmoningai įvidujina paniekinantį ir destruktyvų požiūrį į save? Susitaiko ir pritaria tokią sistemą aptarnaujančių įtakotukų patyčioms iš jų? Dehumanizuoja patys save paklusdami juos nužmoginančiai logikai?
Taigi, ką daryti? Nors, atrodytų, esame pato situacijoje – ši valdžia nesiruošia nei prisiimti atsakomybės, nei atsižvelgti į tautos daugumos reikalavimus, nei liautis mėginti diegti jai svetimas bei pražūtingas vertybines nuostatas – nusiminti ar juolab pasiduoti jokiu būdu negalima.
Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Jei neturime, kas mus šiandien atstovautų, reikia patiems susirasti, įkvėpti, paremti, o, esant reikalui, ir užsiauginti tuos, kurie galėtų tai padaryti.
Demokratija, kaip tai žinojo jau senovės graikai, yra bloga, netobula santvarka, bet geresnės, deja, nieks dar nesugalvojo. Jeigu valdantieji nepaliauja mus laikyti nuolatinėje įtampoje, panašioje į visų karo su visais stovį, tai ir mes galime jiems užkurti tikrą pirtį ir neleisti atsipalaiduoti bei nebaudžiamai daryti tai, ką jie yra įpratę.
Svarbiausia – siekti nuolat gyventi tiesoje apie save ir kitus. Ir nebijoti. Nebijoti demaskuoti melą ir propagandą, atsispirti ideologinei indoktrinacijai, manipuliacijoms ir bauginimams. Teisingai sau patiems susistatyti vertybių hierarchiją – Dievas, Tėvynė, Šeima, Artimas. Mūsų partizanų ir disidentų pavyzdžiu mokytis veikti kartu, bendram labui, be erzelio, egoizmo ir savanaudiškų ambicijų.
Ir turėti kantrybės, ramybės, vilties ir atkaklumo. Tam, kad bendrus Lietuvos namus imtume statyti ant tvirtų pamatų ir jų nepajudintų jokios audros ar darganos.
