Marius Kundrotas
Liberalai nuo seno pasisako už minimalią valstybę. Už naktinį sargą, apie kurį visi žino, bet mažai, kas mato. Jis turėtų ginti pilietį nuo žudikų ir plėšikų.
Deja, kur valstybė atsisako savo galių, viešpatauja kiti galios subjektai. Stipresni fiziškai, socialiai ar finansiškai primeta savo valią silpnesniems.
Taip liberalios demokratijos tampa kapitalo diktatūromis. Bet tai dar būtų tik pusė bėdos. Liberalų valstybė, minimali kapitalui ir apskritai – socialiniam „elitui“, pati tampa represyvia institucija.
Tai kyla iš laisvės paradokso. Liberalai, skelbdami laisvę nuo ankstesnių režimų, ginti laisvę įgalina valstybę. Deja, kai valstybė imasi ginti laisvę, ji ir sprendžia, kas ir kam yra laisvė.
Laisvė ištvirkauti, svaigintis kenksmingomis medžiagomis ar kitaip žaloti savo sąmonę tampa tokia svarbi, kad kviesti žmones gyventi dorai tampa nusikaltimu, nes šiame kvietime glūdi kritika laisvei rinktis ydas.
Žmogus turi teisę klysti, kol kainą už savo klaidas moka tik jis pats. Bet šios laisvės suabsoliutinimas veda į vergovę. Laisvė klysti tiek prasminga, kiek mokomasi iš klaidų. Kas kita, kai klaida skleidžiama į aplinką.
Čia kyla dilema: leisti ar drausti tokią sklaidą? Jei kalbėsime apie religiją, tikriausiai ne. Religija yra asmeninis žmogaus santykis su dievybe, kur kitam žmogui ar juolab – valstybei nėra pagrindo kištis.
Jei kalbėsime apie dorą, tikriausiai taip, nes dora apima santykius tarp žmonių, kas yra valstybės reikalas.
Jei valstybė apskritai egzistuoja, tai ji vienu ar kitu atžvilgiu visada bus represyvi. Pasirinkimas tėra toks, ar ji represuos gėrį, ar blogį. Liberalai, tardami, kad kiekvienas žmogus pats apsibrėžia gėrį ir blogį, suteikia laisvę antrajam pirmojo sąskaita.
Tai ir yra laisvės paradoksas: kuo daugiau laisvės vienam, tuo jos mažiau kitam. Liberalų valstybė minimali kapitalui, bet maksimali, gindama ydas nuo dorybių.
Kiekvienas sveiko proto ir doros pagrindus išlaikęs žmogus suvokia, jog šiandieninis liberalizmas – ydingas, bet pati laisvės sąvoka – tokia masinanti, jog daugeliui norisi liberalizmo ydas priskirti kokiai nors kitai ideologijai.
Kritikai, esantys arčiau dešinės, šiuolaikinį liberalizmą tapatina su marksizmu, o esantys arčiau kairės – su fašizmu. Kiekvienas jų šiandieniniame liberalizme esančias ydas sieja su didžiausiais savo baubais. Deja, liberalizmas yra liberalizmas.
Nėra jokių priežasčių liberalizmui likti atokiai nuo represyvaus režimo. Liberalai kalba apie laisvę tol, kol patys patenka į valdžią. Tada liberalizmas lengvai pereina į fašizmą ar komunizmą.
Totalitarinės Kanados premjeras Džastinas Trudo (Justin Trudeau) vadinasi liberalu, kaip ir velionis Rusijos fašistas Vladimiras Žirinovskis. Ar tik vadinasi? Vargu. Dar liberalų ideologas Volteras (Voltaire) kalbėjo apie apšviestąjį absoliutizmą, kur visagalis valdovas iš savo malonės teikia valdiniams laisves.
Didžiausi liberalai savo atžvilgiu yra tironai, nes jie sau leidžia absoliučiai viską. O visiems kitiems tenka tik tiek ir tokių laisvių, kokias jas apibrėžia tironas.
Neatsitiktinai XVIII–XIX a. liberalai buvo atsargūs demokratijos atžvilgiu, nes demokratinė dauguma laikyta pavojumi individo laisvei. Priešingai, didžiausi demokratai buvo tų amžių nacionalistai.
Ir šiandien liberalai ypač bijo tiesioginės tautos valios, išreiškiamos referendumais. Jiems palankiausia santvarka – oligarchinė diktatūra, tik dėl akių įteisinama reguliariais rinkimais. Išsirinkote, o toliau – tylėkite iki kitų rinkimų.
Tikra demokratija derina daugumos valdžią su mažumų teisėmis. Palikus tik vieną iš jų demokratija viena koja šlubuoja. Daugumos valdžią iškelia populizmas, mažumų teises – liberalizmas.
Nebūna absoliučios laisvės. Ji visada – pasirinktinė. Moters laisvė abortui kertasi su kūdikio laisve gyventi. Vienalyčių santykių šalininko laisvę riboja prigimtinės šeimos šalininko laisvė arba atvirkščiai. Kad vienas jaustųsi saugus, kitas turi apsiriboti savo privačia erdve ir vengti skleisti savo pažiūras viešai. Migracijos laisvė pjaunasi su vietinės tautos laisve šeimininkauti savoje šalyje.
Liberalus nuo konservatorių ar socialistų skiria ne tai, kad liberalai gina laisves. Skirtumas tas, kad liberalai deklaruoja laisves, o iš tiesų jas represuoja.
Konservatoriai ir socialistai bent atvirai pripažįsta, kad jų santvarkose laisvė turi tam tikras ribas. Laisvė nėra viską apibrėžianti vertybė, ji pati apibrėžta sveiko proto ir dorybės. Be to laisvė tampa savivale, kuri galiausiai sunaikina kitų žmonių laisvę.
Suabsoliutinta laisvė pati save paneigia. Iš tiesų vienintelė laisvė – tai priklausomybės pasirinkimas. Priklausomybės gėriui ar blogiui, išminčiai ar kvailybei. Vos pasirinkę jau esame priklausomi. Iki kito pasirinkimo.
Tad ar verta sekundę, per kurią vyksta pasirinkimas, kelti į aukščiausios vertybės lygį? Ne pati laisvė yra vertybė, o tas gėris, kuriam ji suteikia prielaidą. Deja, laisvė suteikia prielaidą ir blogiui.
Liberalai, teigdami, jog žmogus – pats sau tiesos matas, kad kiekvienas pats apibrėžia gėrį ir blogį, patys sau prieštarauja. Neliberalios laisvės pasirinkimą jie puola visa galinga valstybės represijų mašina.
Jei bet kas gali būti tiesa, tada tiesa ir tai, kad ne viskas gali būti tiesa. Tada konservatyvus tautininkas turi tokią pat laisvę reikštis, kaip ir liberalas.
Bet matome, kad taip nėra. Taigi, liberalizmas iš kitų valstybės sampratų išsiskiria ne meile laisvei. Jis išsiskiria tik didesniu veidmainiškumu.
