Marius Kundrotas
Politologas
Lietuvoje gyvena du Vaidai. Du dainininkai. Vienas jų dabar dažnai linksniuojamas „įtakorių“ kalbose. Tai – Vaidas Vyšniauskas, dar žinomas kaip Kristianas Benediktas. Pasaulinio garso operos solistas. Aktyvus visuomenės veikėjas. Protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastorius.
Kitas – Vaidas Baumila. Pop kultūros ikona. Tikriausiai, taip pat laikomas visuomenės veikėju ar bent – „įtakoriumi“.
Pirmasis Vaidas rūsčiai teisiamas, kad nuvyko koncertuoti į autoritarinę Baltarusiją. Neva – pagerbti diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos. Nors pats dainininkas jau paaiškino savo motyvą – palaikyti režimo prispaustus brolius ir seseris.
Baltarusių tauta – artima lietuvių giminaitė, jos protėviai – baltų gentys. Kartu kūrėme Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurios paveldą dabar dalijasi abiejų pusių radikalai. Kartu gynėmės nuo priešų. Šiandien baltarusių kariai grumiasi Ukrainos pusėje. Rusijos pusėje jų nėra.
Taip, A. Lukašenkos režimas nuožmiai persekioja politinius disidentus. Taip, jis pavertė savo valdomą šalį agresyvios Rusijos imperijos placdarmu. Vis dėlto yra skirtumas tarp Rusijos ir Baltarusijos. Net šiandien. Ne Baltarusija peržengė savo sienas.
O kad Minsko diktatorius puolė į Maskvos glėbį, yra ir Europos Sąjungos, taip pat ir Lietuvos valdančiosios koalicijos kaltės dalis.
Inauguravome Baltarusijos prezidente Sviatlaną Cichanouskają, kuri kvietėsi Vladimirą Putiną arbitru baltarusių vidaus konflikto sprendimui. Skyrėme griežtas sankcijas, nuo kurių kenčia eiliniai baltarusiai.
Ar nuo to disidentams geriau? Ar Ukraina tapo saugesnė? Dabar jau sunku pasakyti, kas būtų, jeigu būtų, bet didelė tikimybė, kad be nuolatinio puolimo savo adresu Minsko režimas būtų išsisukęs nuo rusų karinių bazių įsileidimo, kaip šiandien vis dar išsisukinėja nuo baltarusių karių siuntimo į Ukrainos frontą.
Antrasis Vaidas, teisindamas savo tėvą KGB majorą, pareiškė, kad KGB dirbo geriausieji. Sūnus, ginantis savo tėvą, tikriausiai yra geras sūnus, bet prastas pilietis.
Jei V. Vyšniausko poelgį galima vertinti įvairiai, tai V. Baumilos pasisakymas – vienareikšmis.
Jis teigia, kad KGB darbuotojai, persekioję, kankinę ir žudę laisvės siekiančius lietuvius ir kitų tautų atstovus, buvo geriausi žmonės.
Ar teko girdėti, jog Tapinai, Miliūtės, Pumprickaitės būtų tarę bent žodį apie šį televizijose mirgantį „žvaigždūną“? Man – ne.
Priežastys – aiškios. V. Baumila viešai atstovauja leftistinei sistemai, propaguodamas lytinių deviantų antikultūrą.
V. Vyšniauskas su savo bendruomene ir patriotinių subkultūrų jaunimas, buvo dvi pagrindinės jėgos, sustabdžiusios pirmąjį planuotą deviantų propagandinį paradą Lietuvoje. Akivaizdu, kad leftistinei sistemai buvo sunku tai pamiršti. Dabar rastas pretekstas atsikeršyti.
V. Baumilos pasisakymas balansuoja ties Baudžiamojo kodekso riba. 170 2 straipsnis numato atsakomybę už pritarimą sovietų ir nacių nusikaltimams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą.
Akivaizdu, kad šis straipsnis galioja tik prieš dabartinę valdančiąją sistemą ir jos politiką pasisakantiems asmenims. Nors ir tai – su išimtimis: lekstučiai, ragelskiai, juraičiai vis dar laisvi skelbti savo antivalstybinę propagandą. Jie nėra leftistai, tad lieka viena išvada: jie dirba saugumo struktūrose, provokuodami naivesnius už save.
Kaip sakė aukščiausias Lietuvos teisėjas ir pirmas valstybės vadovas, svarbu ne tai, kas kuo buvo, svarbu, kas kuo tapo.
Matyt, todėl iki šiol blokuojama okupacinių represinių struktūrų atstovų liustracija. Nusikaltėliai, perėję tarnauti naujai sistemai, nėra liečiami. Kaip ir juos teisinančios atžalos.
Bet yra dar visuomenės balsas. Ne sistemos „įtakorių“, bet atsakingų ir sąmoningų piliečių. Jie dar gali tarti savo žodį. Taip pat ir šiuo klausimu – įvertinant, ar kelionė į priešiško režimo valdomą šalį tikrai yra didesnis nusižengimas, nei okupacinių struktūrų teisinimas.
O kol kas matome sistemos teisėjų dviveidiškumą. Tautinių ir krikščioniškų pažiūrų žmonės persekiojami kiekvienu pretekstu ir išvis be jo.
Saviems leftistinė sistema taiko kitus standartus. Kaip jie besielgtų.
