Kokia yra didžiausia ir labiausiai slepiama Lietuvos paslaptis?

Ada Sabaitytė

Jau seniai neduoda ramybės klausimas: kas yra lietuvis? Pradėjus sisteminti medžiagą, supratau, kad tai be galo plati tema. Ir ji prasideda nuo istorijos – tiksliau, nuo istorijos žinojimo.

Kadangi nuo seno sakoma, kad tauta, nežinanti savo istorijos, lieka amžinu vaiku, vadinasi, ir reikia pradėti nuo mūsų visų istorijos: mes, lietuviai, priklausome toms tautoms, kurios turi didingą ir ryškią praeitį, bet ta mūsų praeitis mums, lietuviams, yra menkai žinoma, nes jos niekas netyrinėja, neaprašo ir nepopuliarina. Todėl visi gyvena šia diena ir domisi tik einamaisiais reikalais, o istorija visai nesirūpina.

Tačiau nežinodami savo istorijos, mes visai nežinome ir apie medžiaginės bei dvasinės kultūros lygį, kurį buvo pasiekusi mūsų tauta, iki krikščionybės įvedimo. Lygiai kaip nežinome ir istorinių faktų, liudijančių apie mūsų tautos didingumą ir baisią, nelygią kovą su visa krikščioniškąja Europa.

Kalbant apie mūsų istoriją, turiu padaryti tokią išnašą:

Iš mūsų buvo ir yra atimta galimybė kurti savo istoriją – ir ne tik kurti, bet net teisingai ją aprašyti, bei ja domėtis. Jeigu tik atsirasdavo bandymų tai padaryti daugiau – mažiau objektyviai, tai tokie mokslininkai ir visuomenės veikėjai iškart būdavo sumenkinami ,,mokslininkų bendruomenėje“, teigiant, kad tas ar kitas žmogus mažų mažiausiai neturi tinkamo išsilavinimo, todėl nieko neišmano, o jei turi išsilavinimą, tai jo teiginiai niekuo nepagrįsti.

Tikrai taip: mūsų priešai visais laikais ir stengėsi, kad tų faktų išliktų kuo mažiau: daužė, degino ir naikino viską, kas tik pasitaikydavo jų kelyje. O šiaip, mokslininkų bendruomenė iki dabar laikosi prisitaikėliškai ir politkorektiškai, t.y. stengiasi neišeiti už nubrėžtų linijų ir tenkinasi tik oficialiai pripažinta, ginčų ir pavojaus nekeliančia tiesa.

Nuo čia ir pradėsime ir apie istoriją, ir apie lietuvius: žmonės, turintys žinių, laisvai prieinantys prie istorinių šaltinių, laikosi prisitaikėliškos pozicijos ir iš esmės netiria mūsų tikrosios istorijos ir jos nepopuliarina, o apsiriboja tik atskirų, ištrauktų iš konteksto fragmentų aptarimu.

Tokiais fragmentiškais tyrinėjimais ir aprašymais, kurie dažnai nueina iki visiško absurdo, tenkinasi tiek istorikai, tiek vadinamieji etnologai. Juo labiau, panašu, kad lietuviška mokslo sistema, dėka visos ,,mokslo bendruomenės“, (bent istorijos ir etnologijos srityse) yra nustumta į kažkokius scholastinius standartus ir, iš esmės, tiek mokslui, tiek Tiesai daro daugiau žalos, negu naudos.

Tai rimtas akmuo į vadinamųjų etnologų ir istorikų daržą, nes tikroji mūsų istorija yra daug išsamiau tyrinėta užsienio istorikų, kurie, galbūt jausdami kaltę už jų protėvių padarytus nusikaltimus, stengiasi būti nors kažkiek objektyvūs.

Taigi, norėdami suprasti, kas mes esame: ar tik mitybinė bazė ,,civilizuotiesiems vakarams“, ar senos ir didingos civilizacijos, narsiai kovojusios su kryžiuočiais ir jų globėjais popiežiais, palikuoniai, turime žinoti, kokia ta mūsų istorija.

Kaip atrodo istoriniai faktai?

Kaip atrodo istoriniai faktai, kuriuos nesunkiai galima rasti, tiesa, išmėtytus po įvairius šaltinius? Jei surašytume juos į eilę, gauname tokį vaizdą:

,,Civilizuotos Europos“ šnipai ir šiaip keliautojai nuo seniai labai domėjosi turtingu baltų kraštu. Vėliau tas ,,domėjimasis“ virto kruvinais išpuoliais ir, pagaliau, susikūrus sau propagandinę teoriją, virto popiežių skatinamais ir remiamais kryžiaus karais.

Šiaip oficialioji tokių karų pateisinimo teorija buvo ,,krikščionybės platinimas laukinėse tautose“. Tačiau viskas buvo toli gražu ne taip.

Popiežiaus sostas tuo metu buvo paskendęs skolose ir po ketvirtojo kryžiaus žygio prieš Konstantinopolį akivaizdžiai suvokė, kad tokie plėšikiški karai yra pati geriausia priemonė papildyti dėl palaido gyvenimo praskolintą iždą.

Kita svarbi aplinkybė yra ta, kad vadinamos ,,vakarų civilizacijos“ žmonės visai kitaip negu baltiškos civilizacijos atstovai vertino ir vertina vaikus. Skirtumas tas, kad ,,europinės kultūros šalyse“ veikė vadinamoji majorato teisė, t.y. tokia paveldėjimo forma, kai visą turtą paveldi pirmagimis, o kiti šeimos vaikai gali eiti ,,į visas keturias puses“.

Labai nesigilinant į tuos klausimus matome, kad aplinkybės tuo metu susiklostė taip, kad Vakarų Europa, kuri, anot profesoriaus Arvydo Šliogerio, sukūrė Dykumų arba miestų civilizaciją, ir Rytų Europa, kuri priklausė Miškų civilizacijai.

Taigi, kaip viskas atrodė? Vakaruose priviso labai daug dykūnų, kurie save apsiskelbė ,,elitu“. Tas ,,elitas“ visus dirbančius žmones laikė antrarūšiais – iš to seka, kad ,,elitas“ nedirba ir nedirbs, bet ėsti nori visi!– vadinasi, reikia priversti kitus dirbti už tave!“. Kadangi šeimos tais laikais buvo didelės, todėl ,,kilmingų“ ir dėl to dirbti nenorinčių greitai priviso visa ta Vakarų Europa.

Tuo metu, matyt, atsižvelgiant į ,,paklausą“, labai išaugo vienuolynai – juk kažkur reikėjo dėti nereikalingus ,,elito“ vaikus. Visi tie atliekami žmonės, suprato, kad jie neturi ateities, dėl to viduramžiais tokie valkatos plėšikavo savo šalyse, kol jų tinkamai nesuorientavo ,,šventas sostas“ ir nenukreipė kryžiaus žygiams. Tai pasirodė labai pelninga ne tik popiežiaus sostui, bet eiliniams kareivoms: jie galėjo nevaržomi plėšikauti, prievartauti, užsigrobti žemes ir dar už tokią savo veiką būdavo šlovinami ir giriami!

Taigi, baltų žemės buvo nusižiūrėtos ne tiek dėl religinių motyvų – krikščionybė buvo tik propagandinė priedanga, o tikrieji motyvai, panašu, buvo prekybiniai– ekonominiai: labai smagu plėšti turtingą kraštą, kur visko yra: ir žmonių, ir turtų, bet svarbiausias dalykas, kaip finalinis tų karų ,,prizas“, Ordinui ir Bažnyčiai, be viso kito buvo strateginis tranzitinės Lietuvos prekybos su Vakarais užgrobimas ir Ordino miestų įstojimas į Hanzos sąjungą, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Prūsai laikėsi iš paskutiniųjų, kol tas kraugeriškas, ir visomis prasmėmis išsigimęs Vokiečių riterių ordinas, palaikomas ir kurstomas Romos popiežių, 1309 metais galutinai užgrobė Pomeraniją su Dancigu, kur jau buvo apsigyvenę vokiečių kolonistai, ir ordino ,,broliai“, susijungę su vokiečiais kolonistais, sudarė agresyvią veržimosi į rytus jėgą (Drang nach Osten).

Ypač tokie siekiai sustiprėjo, kai Prūsijos hercogystė peraugo į Prūsijos karalystę su absoliutine valdžia. Ir nuo to laiko valstybės istorija buvo aiškinama jau be tautos istorijos.
Tuo metu prūsai virš 50 metų kovėsi už savo laisvę su kryžiuočiais, kurie buvo ir didžiosios vokiečių imperijos, ir Romos Bažnyčios avangardistai.

Prūsai jiems priešinosi iš paskutiniųjų, nesutikdami su primetama vergove, ir kovojo iki visiško atskirų sričių gyventojų sunaikinimo. Toks prūsų priešinimasis suteikė šansą ir parodė pavyzdį lietuviams, kad reikia valstybiškai susiorganizuoti. Todėl 1410 m. liepos 15 d. Vokiečių ordinas buvo sumuštas Žalgirio mūšyje ir jo veržimasis į rytus buvo sustabdytas.

Tačiau tai nebuvo vargų pabaiga: lietuviai, gyvenę kairiajame Nemuno krante, buvo engiami ir vokietinami, o gyvenę dešiniajame Nemuno krante buvo lenkinami lenkų imperijos (Žečpospolitos), o vėliau rusinami Rusijos imperijos.

Ir šioje vietoje reikia pastebėti, kad beveik visi lietuviai, save priskiriantys ,,elitui“, nutautėjo, o lietuvių tauta, kaip ir lietuvių kalba, išliko tik kaimo žmonių dėka ir iš to sluoksnio atgimė.

Nepavergtųjų prūsų paveikslas pagal fon Kocebiu

Čia reikėtų pažymėti, kad kryžiuočiai, nešę krikščionybę ,,atsilikusioms tautoms“, iš esmės buvo plėšikai ir žmogžudžiai, bet ne šventi žmonės, besirūpinantys dvasiniais dalykais. Šv. Marijos vardu pavadintas ordinas yra pridaręs tiek nusikaltimų ir žiaurumų, kad baisu apie tai ir kalbėti. Vokiečių autorius J. Foigtas smerkia ordiną, jo riterius, magistrus ir popiežius, nusikaltusius ir sulaužiusius visus ,,Dešimt dievo įsakymų“ – pagrindinį krikščioniškosios teisės ir moralės kodeksą.

Ypač neigiamai visą tą kristianizacijos veiklą vertino rašytojas ir istorikas Augustas fon Kocebiu, parašęs ,,Senosios Prūsijos istoriją“, kuri jam kainavo gyvybę. Šis jo darbas buvo palaikytas įžeidžiančiu vokiečių tautos, kaip kultūros nešėjos, orumą, o autorius buvo apkaltintas šnipinėjimu Rusijos caro naudai ir nužudytas.

Štai, kaip jis aprašė prūsus:
,,Tobulas stovi senovės nepavergtųjų prūsų paveikslas, kaip ir kuo jie buvo, pakol krikščionys tarp jų neįskiepijo savo naujos tikybos su naujomis ydomis <<…>> kas juos laukiniais vadintų? Ar nebuvo jiems su krikščionimis bendra tikyba ir prietarai, tik kitokiame pavidale? Kad jie nesuprato, kad vienas žmogus Romoje sau prisiskyrė teisę ir galią juos kam dovanoti, buvo jų beprotystė; kad jie savo dievus ir savo nuosavybę gynė – jų nusižengimas; kad jie galvažudžių kryžiuočių užpuolimus keršijo – jų piktumas. Turtingi<<…>> laimingi ir laisvi nekrikštyti, pavargę, paniekinti, vergais tapo apkrikštyti<<…>> senos dorybės pragaišo, naujos negalėjo atsirasti kraujyje ir vergovėje“.

Toliau A. fon Kocebiu rašo, kad niekur ,,nerandame žymės, kad kryžeiviai būtų mėginę skelbti kūdikio Jėzaus tikybą. Jie troško užgrobti žemę ir įsteigti savo karalystę, o ne Jėzaus mokslą ir visos Europos dievobaimingas pamišimas jiems ėjo pagalbon!“ (Preussens altere Geschichte I, p 89).

Ką rodo seni dokumentai?

Vokiečių, kaip pagrindinių kryžiaus žygių dalyvių ir rengėjų, ekspansija į Rytus visais laikais buvo labai agresyvi. Ypač atkakliai veržėsi vokiečiai prie šio tikslo, kai nesiskaitant su pačiomis baisiausiomis priemonėmis siekė pavergti baltus. Tas tikslas sukūrė didžiavalstybiškumo kvaitulį: nuo ankstyvųjų viduramžių vokiečiams buvo įkalta į galvas, kad jie yra išrinktieji, turį pareigą valdyti kitas tautas.

To buvo siekiama, skleidžiant melą apie žydų ir Rytų tautų menkavertiškumą ir sakant, kad šios tautos atseit, yra nepajėgios savęs valdyti ir tvarkyti savo gyvenimo. Tokiu melu vadovaujantis ir buvo rengiami visi tie grobikiški karai.

Be viso to, šitos plėšikiškos ordos propagandos tikslais dar ir šmeižė puolamus žmones ir šmeižė taip, kad tas šmeižtas iki dabar gajus daugelio žmonių pasąmonėje. Kaip tai pasireiškia šių dienų gyvenime, aptarsime kitoje šio straipsnio dalyje.

Vokiečių rašytojas Z. Lencas savo kūriniuose taip yra pavaizdavęs Rytų Prūsijos gyventojus: geraširdžiai, keistoki, naivoki, vaišingi, mylintys vaikus, besilaikantys šeimos švenčių tradicijų, o svarbiausiai – nesuprantantys, kaip galima norėti geriau gyventi pačiam, verčiant dirbti kitus.

Dar keletas liudijimų iš tų baisių laikų – išlikę žemaičių kreipimaisi ir skundai, pateikti popiežiui ir vokiečių kunigaikščiams. Pvz.: 1402 metais, pateiktame žemaičių skunde rašoma, kad vokiečiai: ,,mus spaudė ir vargas kasdien augo. Visus javus, vaisius ir avilius su bitėmis mums išplėšė ,,broliai“, sunkiomis naštomis apkrovė visus, atėmė iš mūsų medžioklę ir žvejybą, uždraudė užsiiminėti vaizba su kaimynų šalimis.

Bjauriausias dalykas, kad kasmet varu ima mūsų vaikus užstaton be menkiausio žmoniškumo, varu plėšia mūsų pačias, reikalauja, kad jos mus pamestų, nes jiems neužtenka dviejų šimtų išgabentų vaikų ir sugautų mergelių.

Mūsų galiūnus žudė, nes jie neleido atimti savo vaikų; mūsų jaunas seseris ir dukteris varu sugavę, gėdino<<…>> vienam galingiausiųjų mūsų bajorų, Kirkučiui, ordino vokiečiai gražią dukterį išplėšė.

Neiškentė skriaudos jaunasis mergos brolis ir perdūrė ant vietos savo auką gėdijantį vienuolį. Garbingą bajorą Visiginą su pačia ir vaikais išsigabeno su savimi ir visus užmušė“. Toliau laiške vardijami kiti žemaičiai ir baisūs krikščionių vienuolių nusikaltimai. Prašoma, kad popiežius pradėtų krikštyti žmones, kad greičiau baigtųsi tas siaubingas banditų siautėjimas.

Tačiau iš panašaus 1409 metų dokumento matome, kad žemaičiams jau paskirtas vyskupas ir kunigai, kurie ne tik ,,vilnomis ir pienu naudojasi, bet ir žmonių kraują čiulpia, pagaliau mėsą nuo kaulų nuėda, bet krikščionybės mokslo jiems visiškai nesuteikia“.

***

Visa tai primenu tam, kad žinotume, jog istorija kartojasi – nepamirškime to.
Prūsų tautos iš numirusių nebeprikelsi. Tačiau turime žinoti ir tai, kad žmonės, pamiršę savo kilmę, negerbiantys savo protėvių ir nepripažįstantys savo praeities, yra ne gyvos, o mirštančios tautos nariai.

Be to, tautos mirtis dar nereiškia visų tos tautybės žmonių fizinio išmirimo – daug žmonių išlieka, bet vieni iš tų išlikusių bodisi savo protėvių, savo kalbos, kiti – priešingai: juos prisimena ir gerbia.
(B.d.)