Kaip tobulinsime Lietuvos valstybingumą

(Naujo tipo politinės jėgos programinės tezės)

Diskusijose apie būtinus sisteminius pokyčius, siekiant mūsų šalyje realių pilietinės visuomenės valstybingumo požymių, dažnai girdime klausiant, ar esi kairysis, ar dešinysis. Suprantant, jog kiekvienam normaliam žmogui Gamta davė abu smegenų pusrutulius, todėl, manytina, kad jie duoti ne tik dėl simetrijos. Tad sureikšminti kurią nors vieną smegenų pusę ar supriešinti žmonių vertybines nuostatas, siekiant jų vienpusiškumo, nėra kokia nors teigiamybė. Tai primityvus nesantaikos kurstymo būdas – skaldyk ir valdyk, priešink ir naikink. Dėl to mes, pilietinės visuomenės šalininkai, pasisakome už universaliųjų vertybių – prigimtinių žmogaus teisių ir pilietinės daugumos interesų apsaugą ir gynybą. Tad vertiname žmones ne pagal jų pažiūras, o pagal elgesį bedrabūvio sąlygomis.

Tenka pastebėti, kad kiekvienam žmogui būdingas laimės siekis. Laimė slypi ne tik fiziologinėse ištakose, kai gaminasi laimės hormonai. Laimė turi ir socialinę prigimtį – tai bendrabūvio laimė, kurią galima apibūdinti kaip santarvės savijautą laisvės ir lygybės sąlygomis. Dėl to kurstymas to, kas mus ne vienija, o skiria, nekuria santarvės, o tuo pačiu ir bendrystės džiaugsmo.

Grupavimasis vienpusiškumo pagrindais – tai privilegijų paieška grupinei mažumai. Ši primityvi atgyvena, primetant tautai partijų politinės kovos procedūrą, kaip tobulumo paieškos modelį, yra savanaudiška veidmainystė. Tautos atstovybės užpildymas sąrašiniu partijos brukalu neturi nieko bendro su pažangos prielaidomis šalies vadybai.

Mūsų nuomone, dar nėra negrįžtamai prarastas metas pažvelgti plačiau ir giliau į tai, kas aplink mus ir mumyse. Mes galime pasirinkti gerokai tobulesnį valstybės vadybos modelį, organizuodami idėjų varžytuves tarp iškiliausių asmenybių.

Pastebėtina, kad tokie XXI amžiaus civilizaciniai iššūkiai, kaip informacinių technologijų, dirbtinio intelekto, robotizacijos, gyvų organizmų genomo modeliavimo bei kitų naujovių revoliucinė raida savaime perša mintį apie žmonių bendrabūvio pokyčių reikmes. Pavyzdžiui, jau seniai reikėjo pripažinti, kad konkurencija nėra pažangos varomoji jėga, nes ji gimdo priešpriešą tarp žmonių, kurios kraštutinė atomazga – betikslis kraujo praliejimas.

Alternatyva konkurencijai – įvairiapusis žmonių bendradarbiavimas. Kas gali paneigti, kad suabsoliutinant konkurencijos naudingumą ir nepaisant jos padarinių, susidarė situacija, kai vienas procentas planetos gyventojų valdo 50 procentų viso materialaus žmonijos turto. Tai akivaizdus finansinių ir intelektinių žmonijos išteklių nesuderinamumas.

Gyvi nūdienos pavyzdžiai liudija, jog saujelės individų intelektas nepajėgus prasmingai panaudoti didžiulių finansinių išteklių taip, kad jų užmačios tilptų į protingų būtybių elgesio rėmus. Todėl nekyla abejonių, jog bet kokių disproporcijų padariniai ardo žmonių bendrabūvio darną.

Tai suprantant belieka įsitikinti, ar gali prasidėti žmonių gyvensenos kokybiniai pokyčiai vienos valstybės ribose? Matant stagnacinio konformizmo poveikį žmonių mąstysenai, tenka tuo suabejoti.

Tačiau nėra utopinė svajonė atskiroje valstybėje įgyvendinti nepriekaištingą prigimtinių žmogaus teisių į laisvę, saugumą bei privatumą gynybą ir tuo pačiu išmaniai pagrįsti visos žmonijos istorinio paveldo – etnokultūrinės įvairovės nepraradimo svarbą, išsaugant kiekvienos tautinės bendrijos savitumą. Čia pakanka tų motyvų, kuriais grindžiama biologinės įvairovės apsauga.
Todėl sisteminiams valstybingumo pokyčiams reikalinga tik politinė valia ir supratimas, jog europinė civilizacija valstybingumo modelį linkusi grįsti tautos valia priimtos Konstitucijos galiomis. Dėl to nebūtų neįveikiamas iššūkis keisti mūsų tautos valstybingumo kultūrą, keičiant požiūrį į kai kurias vertybines nuostatas ir etinius principus konstitucinės reformos būdu.

Mes, pasisakantys už pilietinės visuomenės valstybingumo modelį, atgyvena laikome stagnacinį konformizmą valstybės vadyboje ir siūlome kiekvienai racionaliai mąstančiai asmenybei atsisakyti priešų paieškos tarp bendrapiliečių ir burtis į naujo tipo politinę jėgą – Tautos sanglaudą „Piliečių Lietuva“. Čia nėra patyčiomis drabstomos opozicijos. Ji virsta argumentuojančiais oponentais. Čia kiekvienas su savo pozicija gali prisidėti, kuriant tautos bendrabūvio laimę santarvės, laisvės ir lygybės pagrindais. Čia laisvė suprantama kaip galimybė gyventi teisių ir pareigų balanso sąlygomis, patenkinus gyvybinius žmogaus poreikius. Čia lygybė – racionali prigimtinių, sutartinių ir prievolinių žmonių bendrabūvio sąlygų dermė be dvejopų standartų. Čia nėra vietos instituciniam absoliutizmui, nes prigimtiniai valstybės subjektai yra piliečiai, o institucijos – piliečių steiginiai, skirti bendriems reikalams tvarkyti. Čia pagrindinis valstybės rūpestis – tautos tvarumas bei pažanga, prigimtinių žmogaus teisių apsauga ir pilietinės daugumos interesų tenkinimas.

Suprantama, mūsų aplinkoje nesijaus laimingas tas, kuriam valstybė – politinės kovos grobis, viešieji ištekliai – ne naudos pilietinei daugumai, o (pirmiausia) savo klanui aruodas, pareigybė valstybėje – ne tarnyba bendram reikalui, o proskyna prie „ėdžių“. Todėl individai su viduramžiška mąstysena čia nepatenkins nei saviraiškos, nei pripažinimo motyvų.

Reikia pridurti, jog čia nepakanka aštrios kritikos esamai valstybingumo praktikai („valdžiai“), siekiant tik personalinių pakeitimų, t.y. atsidurti vietoje tų, kurie dabar tvarko viešuosius išteklius. Čia reikia išminties ir empatijos teisingesnio valstybingumo modeliui sukurti ir jį vystyti.

Palyginkime valstybę su laivu vandenyno apsuptyje. Jeigu susidėvėjo svarbiausi agregatai laivo mašinų skyriuje, laivo įgulos atnaujinimas ar pakeitimas nesuteiks laivui kryptingo kurso. Kol nebus pakeisti nusidėvėję mechanizmai, laivas toliau dreifuos pagal vėjo ar vandens srovių kryptį. Deja, šiandieninė mūsų šalis labai primena laivą, paklūstantį vyraujantiems vėjams.

Kartkartėmis paskaičius komentarus po kritiniais straipsniais, kuriuose pagrįstai piktinamasi kompetencijos stygiumi valstybės vadyboje, peršasi mintis, jog jau pradėta abejoti mūsų valstybės išlikimo galimybe.

Išties, galima išvardinti dešimtis požymių, pagal kuriuos Lietuva juda autsaiderių gretoje. Tai, kad šalis arti „dugno“, kokybiniai valstybingumo pokyčiai joje atitinka pertvarkų būtinumo doktriną. Tačiau mes neturėtume sekti tais pavyzdžiais, kai sisteminiai pokyčiai valstybėje bandomi įvykdyti ginkluoto perversmo būdu, kaip liudija nesenas Vokietijos pavyzdys. Mūsų (pilietininkų) nuomone, Lietuvai reikalingas konstitucinės reformos kelias, kuriam mes iš dalies esame pasiruošę. Parengtas naujos LR Konstitucijos projektas, kurio sandara ir daugelis valstybės vadybos nuostatų ženkliai skiriasi nuo esamoje LR Konstitucijoje, kuri neturi savisaugos mechanizmo, įtvirtinto valstybingumo modelio.

Matantiems šiandienines mūsų valstybės vadybos ydas ir siekiantiems kitokios – piliečių Lietuvos, siūlome susipažinti su kai kuriomis pilietinės visuomenės valstybingumo modelio nuostatomis.

1. Išplečiant šalies tiesioginės demokratijos formas, ne tik sumažintinas rinkimų teisę turinčių piliečių skaičius referendumui skelbti iki Lietuvos gyventojų vienoje savivaldybėje vidurkio (gyventojų skaičius šalyje/savivaldybių skaičius šalyje), bet ir įvestina pilietinė kontrolė institucijose dirbantiems pareigūnams, numatant jiems realią atsakomybę už kaltai padarytą žalą ne tik privačiajam sektoriui, bet ir viešiesiems ištekliams.

2. Laikantis bendrųjų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų, visas gamtinis ir civilizacinis tautos paveldas, nesantis privačia nuosavybe, taip pat viešieji ištekliai konstituciškai pripažintini tautos nuosavybe. Valstybinėms institucijoms tautos nuosavybės tvarkymas patikėtinas ne disponavimo, o administravimo teise, nustačius pareigūnų atsakomybę pagal bendruosius turto administravimo pagrindus, numatytus Civiliniame kodekse.

3. Pakeistina tautos atstovybės formavimo tvarka ir įvestina parlamentarų pilietinė kontrolė visos kadencijos metu:

3.1. Seimo nariai renkami teritoriniu ir nacionaliniu pagrindu. Teritoriniu pagrindu renkama po vieną parlamentarą nuo savivaldybės. Vilniuje renkami du – vienas kaip miesto atstovas ir vienas kaip sostinės atstovas;

3.2. Daugiamandatėje apygardoje rinkėjas turi teisę rinkti apibrėžtą pretendentų į Seimo narius skaičių (pavyzdžiui, šešis), iš bet kurio partijos ar nevyriausybinės organizacijos sąrašo. Išrinktais laikomi gavusieji daugiausia rinkėjų balsų. Daugiamandatėje apygardoje renkamų tautos atstovų skaičius priklauso nuo gyventojų skaičiaus šalyje (vienas Seimo narys nuo 50 000 gyventojų);

3.3. Laikantis principo – kas renka, tas ir atšaukia, Seimo narys netenka mandato, jeigu nepasitikėjimą juo rašytine forma pareiškia bent vienu rinkėju daugiau, nei per rinkimus už jį balsavusių rinkėjų. Seimo nariui netekus mandato nesibaigus kadencijai, jį pakeičia kitas po jo daugiausia balsų gavęs pretendentas į Seimo narius;

3.4. Seimo narys paskirtas ministru ar gavęs kitas pareigas, netenka Seimo nario mandato (tautos atstovo pareigos nelaikomos antraeilėmis, kad jis vienu metu galėtų „sėdėti ant kelių kėdžių“).

4. Pakeistina teisminė ginčų dėl teisingumo ir teisėtumo nagrinėjimo procedūrinė tvarka:

4.1. Teisingumas nėra prekė, teisminė procedūra nėra paslauga. Tai sisteminė funkcija, kurios nereikia pirkti žyminiu mokesčiu. Bylinėjimusi padaryta žala ginčo šaliai(ims) ir teismo veiklos sąnaudos išieškoma iš kaltosios šalies prievoliniais pagrindais po procesiškai galutinio teismo akto įsiteisėjimo;

4.2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bylas nagrinėja teisėjų kolegijos, sudaromos iš institucinių ir visuomeninių teisėjų, turinčių sprendžiamojo balso teisę;

4.3. Kasacinės instancijos teismo priimtiems aktams, kaip ir kitų valstybės sisteminių sektorių (parlamento, prezidento, vyriausybės) aktams taikoma konstitucingumo kontrolė. Pripažinus teismo aktą prieštaraujančiu Konstitucijai, jis netenka teisinės galios ir byla nagrinėjama iš naujo kita teismo sudėtimi.

5. Konstitucingumo kontrolė – tai loginės-lingvistinės atitikties Konstitucijai nustatymo procedūra, kuria (ne)pripažįstama valstybinės institucijos priimto akto prasminė atitiktis Konstitucijai. Procedūroje nesant priešiškų intereso šalių, konstitucingumo kontrolė vykdytina ekspertinio, o ne teisminio proceso būdu. Dėl to Konstitucinis Teismas pertvarkytinas į Konstitucinę Kolegiją.

Advokatas Jonas Ivoška