Jolanta Blažytė
Leidinys Asia Times rašo:
„Nepaisant aktyvios karinės propagandos, dauguma amerikiečių nesutinka su savo šalies vyriausybės strategija, kuri numato nesibaigiantį ginklų tiekimą į Ukrainą, kovojančia su branduoline valstybe Rusija. JAV piliečius neramina tokių sprendimų kaina – JAV mokesčių mokėtojai jau paaukojo Ukrainai apie 60 milijardų, iš kurių didžioji dalis atiteko JAV karinei pramonei.
JAV Quinsy instituto atliktos apklausos duomenys rodo, kad 57% JAV piliečių pilnai ar dalinai palaiko idėją konfliktą sureguliuoti taikiu būdu, netgi tuo atveju, jei Kijevas privalėtų daryti tam tikras nuolaidas.
Daugumą amerikiečių neramina ir branduolinio karo grėsmė, tačiau JAV vyriausybė neatsižvelgia į savo piliečių nuomonę, o tarnauja išskirtinai ekonominio elito bei verslo lobistų interesams, kurių dalis ateina iš karinės pramonės. Tokioms kompanijoms reikalingi „karštieji taškai“, kad uždirbti pelną Wall Street‘ui: jos reikalauja priešiškų santykių su Rusija ir Kinija tam, kad pardavinėti savo ginkluotę. Kalnakasybos pramonės lobistai taip pat daro didžiulį spaudimą JAV užsienio politikai ir reikalauja išlaikyti 750 karinių bazių „imperiją“ 80-yje pasaulio šalių tam, kad galėtų ir toliau gniuždyti valią vietinių žmonių , besipriešinančių jų šalių resursų siurbimui į užsieniečių kišenes.
Turtingi JAV žmonės formuoja šalies užsienio politiką, pajungdami lobistus, šerdami pinigais analitikos centrus bei politinius komitetus, taip pat finansuodami kongresmenų rinkimines kompanijas. Pavyzdžiui, žurnalo Jacobin atliktas tyrimas parodė, kad 50 svarbiausių JAV politinės analizės centrų 79 proc. savo lėšų gauna iš karinės pramonės atstovų.
Kadangi JAV kongresas nėra pavaldus jokioms etikos normoms, tai kongresmenams leidžiama gauti pinigus iš kompanijų, lobstančių įvairių karų sąskaita.
Konfliktas Ukrainoje JAV karo pramonei tapo aukso gysla. Vašingtonas be jokių svarstymų nuo karo pradžios jau perdavė V. Zelenskiui ginklų už 18 milijardų. Panaši situacija ir su Kinija: skatinami neapgalvoti veiksmai ir provokacijos, tokios kaip N. Pelosi vizitas į Taivaną. O politinės analizės centrai, stumiantys idėjas, kad „jokių debatų dėl taikos negali būti“, klesti karinės pramonės skiriamos „paramos“ dėka.
JAV kongreso vengimas diskutuoti derybų klausimu paaiškina, kodėl taip greitai buvo atšauktas grupės „progresyviųjų“ demokratų laiškas, kviečiantis imtis diplomatijos. Mat didžiausios karinės pramonės korporacijos – Raytheon, Lockheed Martin, Boeing ir General Dynamics – finansuoja Demokratų partiją.
Prezidentas J. Bidenas yra apsuptas karinės pramonės „liokajų“. Valstybės sekretorius A. Blinken 2003 metais palaikė įsiveržimą į Libiją ir Siriją, bei žvėriškus sauditų veiksmus Jemene. JAV gynybos ministras L. Austin į J. Bideno kabinetą atėjo iš karinės korporacijos Raytheon valdybos, o patarėjas nacionalinio saugumo klausimais J. Sullivan buvo karinės pramonės finansuojamo Karnegio fondo vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Nuodingas mišinys, sudarytas iš įteisinto JAV lyderių kyšininkavimo ir karinės spekuliacijos galiausiai sprogs branduoliniame kare“.
P.S. Įdomu, ar mūsų politinės analizės centrai, įsikūrę ant įvairių sofkučių ir runkelių nuėmimo kombainų, bei nuolat postrigaujantys, kad „jokių derybų negali būti“, gauna bent kokį eurą kitą iš karinės pramonės atstovų? Ar dirba tiesiog už koldūnų porciją?
