Ligita Juknevičiūtė
Mūsų name gyvenam labai marga kompanija. Lietuviai, ukrainiečiai, turkai, stereotipiškai laikomi amžinais graikų priešais, ir Amerikos lietuvė. Visi vieni iš kitų mokomės. Iš ukrainietės mokausi, kaip gražiai galima laukti jūreivio vyro ir sūnaus. Iš Amerikos lietuvės Vitos – pasitikėjimo savimi ir optimizmo. Iš manęs moterys, tikiuos, mokosi sveikos gyvensenos. Iš turkų irgi mokomės.
Man ypač patinka stebėti, kaip tie turkai gražiai bendrauja su Christina ir Kostu, patys palikę šeimas Turkijoje – jie čia dirba kelininkais. Gyvena trise, šeštą ryto keliasi, susiruošia, sėda į mašiną, išvažiuoja, vakare grįžta pavargę, pavalgo, pakalba telefonu su šeimomis, paplepa su graiku Kostu, iš kurio ir nuomojasi butą, šeimininkais, pažaidžia kartais su Christinos sūnum kokį futbolą kieme, pažiūri turkų serialus ir eina miegot. Savaitgaliais kepa mėsą ant grotelių, o sekmadienį plauna namus, skalbiasi, tada vanduo iš šlangos liejasi per visą butą, iš balkono bėga vanduo su putomis, išsišvarina vyrai, ir vėl pirmadienį į darbus.
Jokio alkoholio, jokių merginų, jokio triukšmo. Ramūs, malonūs, ko paprašysi, visada padės, kai vedu Zorbą, nugina kitus šunis, automobilį tvarkingai perstato, jei koks reikalas, o jei raktus turistai užmiršta apartamentų viduj ir negali įeiti, tai ir per balkoną įlipa Izmetas, tada plojam laimingi jam ir dėkojam už drąsą. Dar jie visada pamaitina benames kates. O juk turkai buvo Graikiją pavergę ištisus šimtmečius, bet dabar draugauja čia pas mus, kaip Christina sako, karo nori ne paprasti žmonės, o valdžia, paprasti žmonės nori tiesiog gyventi ir ramiai auginti vaikus.
Taigi, penktadienį nustebau pamačiusi, kad Izmetas namie, o ne darbe. Sako, taigi karnavalai bus tris dienas, išeiginės, važiuosim ir mes šeimų aplankyti, ir išvažiavo, dar ir šiandien jų nėra, nors jau pirmadienis.
Na, ir mes, sužinoję, kad draugai į Patrų karnavalą net iš Lietuvos atskrenda, nusprendėm irgi ten apsilankyti ir patys šiek tiek sudalyvaut. Nusipirkom perukus, išsipaišėm visaip veidus ir nuvažiavom.
Miestas pilnas žmonių, tai didžiausias Užgavėnių karnavalas Graikijoje ir trečias pasaulyje. Šiemet, sako, dalyvių buvo net septyniasdešimt tūkstančių, o kiek dar tokių, kaip mes žiūrovų, išvis nesuskaičiuosi…
Žmonės, norintys dalyvauti, suvažiuoja ne tik iš Graikijos. Reikia užsiregistruoti, tada tave prijungia prie kokios nors grupės, nusiunti savo išmatavimus, pasiūna kostiumą, ir žygiuoji su kitais dalyviais dvi dienas po šešias valandas mieste, šoki visą laiką, mojuoji, saldainius mėtai. Viską filmuoja ir tiesiogiai transliuoja televizija. Kostiumai nuostabaus grožio, išradingi, nauji, tviska, su kažkokia idėja, vieni simbolizuoja laiką, kiti kažkokius ateivius, keliautojus, japonus, burbulus, riterius, medžiagos gražios, tikra fantazijos ir grožio fiesta.
Platformos irgi galingos, mes jų daug nematėm, labiausiai spėjom pasigrožėti dalyviais ir muzika mieste, nes tie, kas neina eisenoj, tiesiog visaip pasidabinę malasi po Patrų centrą, bendrauja, valgo, šoka, tiesiog gerai leidžia laiką… Na, o dabar parašysiu tai, kas man padarė didžiausią įspūdį.
Ne kaukės, ne dalyvių amžius, nors eina ir vaikai, ir senukai, ir neįgalieji, ir su psichikos negalia mačiau… Bet nemačiau nė vieno girto ir net gerai įkaušusio žmogaus. Čia savo straipsnį galėčiau ir užbaigti. Bet nebaigsiu.
Kodėl alkoholis yra legalus? Todėl, kad jei žmonės nustotų juo svaigintis, jie taptų laisvi. Jie užduotų per daug nepatogių klausimų savo valdžiai ir sau patiems. Ir tada tektų į tuos klausimus atsakyti ir pradėti keisti save ir savo realybę. Jie nebeeikvotų savo energijos atstatyti sveikatą po išgėrimo. Atstatyti savo emocinę būseną. Jie galėtų daugiau pinigų skirti sveikesniam gyvenimui. Jų protas ir dvasia taptų švarūs ir ramūs, jais nebebūtų galima manipuliuoti. Jie nebenorėtų gerti tam, kad nuimtų tą amžiną susierzinimą dėl to, kad gyvenimas yra kažkoks ne toks. Jie labai aiškiai pradėtų suvokti, kad ne gyvenimas, o jie patys save apgaudinėja, nenorėdami matyti savęs pačių, pažinti savęs ir dirbti su savimi.
Bet, kol tu svaiginiesi, tokiems dalykams nėra nei laiko, nei energijos, nes po kiekvienos vyno taurės anksčiau ar vėliau ateina nepasitenkinimas savimi ir kaltės jausmas, susimaišęs su puikybe, nes alkoholis yra piktojo valdžios įrankis. Tad išgeriantis žmogus dažniausiai nori mokyti ir keisti kitus, nes nėra drąsos ir jėgų suvokti patį save, savo ydas ir stiprybes. Ir iš esmės geriantis žmogus yra vergas.
Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį, bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks. Ar tikrai? Esu vertas, esu vertas, tik nusidėjau darbais, mintimis ir apsileidimais. Nes nuolat svaigintis, kad „geriau pasijustum“, yra tas pats apsileidimas, kaip ir kai tu nenori išvalyti savo kūno ir minčių nuo tų nuodų. Toks pat apsileidimas, kaip nesiprausti, nevalyti dantų, nes dvokianti burna tokia pat nepatraukli, kaip ir dvokianti siela. Nes tas nuodas, veikiantis smegenis, nuodija emocijas ir mintis…
Graikų Šventasis Nektarijus, net sirgdamas prostatos vėžiu, kvepėjo, ir jau miręs skleidė gėlių aromatą, sako, net dabar jo kapas skleidžia tą ypatingą kvapą. Dėl to aš savo stovyklose kviečiu moteris bent savaitę pagyventi blaiviai, nes ir ta savaitė išvalo ne tik kūną, bet ir mintis nuo alkoholio nuodų.
Pabandykit pagyventi ir jūs be alkoholio bent savaitę, paskui mėnesį, tada pusę metų, ir pamatysit, kaip pradės keistis gyvenimas. Tai sunku? Kaip čia pasakius. Ne alkoholyje problema, o suvokime, kad tai yra nuodas, todėl protingas ir save gerbiantis žmogus to nuodo į save nepils.
Visiems linkiu sveikatos, blaivybės ir sąmoningumo, pavasaris jau čirena, čirenkim ir mes, juk, o, Viešpatie, esu vertas, kad ateitum į man širdį, tikrai esu, nes Tavo meilė yra begalinė ir besąlygiška, todėl tik tark žodį, ir mano siela pasveiks…
